Kinų dzeno mokytojas Hogenas gyveno vienas mažoje šventykloje kaime. Vieną dieną prie šventyklos pasirodė keturi keliaujantys vienuoliai ir paprašė leisti kieme susikurti laužą bei susišildyti.
© Shutterstock nuotr.

Kol vienuoliai kūrė laužą, Hogenas išgirdo juos ginčijantis apie objektyvumą ir subjektyvumą. Meistras priėjo ir tarė:

– Štai didelis akmuo. Kaip manote, ar jis jūsų proto viduje, ar išorėje?

Vienas vienuolių tučtuojau atsakė:

– Na, budistiniu požiūriu viskas tėra tik proto objektyvizacijos, taigi aš sakyčiau, kad išties šis akmuo yra mano proto viduje.

Tavo galva turėtų būti labai sunki, – nusišypsojo Hogenas, – jei savo prote nešiojiesi tokį didelį akmenį (Akmeninis protas, „Dzeno istorijos“, vert. D. Razauskas).

Mąstymas, kaip aukštesnė pažinimo funkcija, formuoja mūsų požiūrį į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius, leidžia juos analizuoti, susieti, abstrahuoti, lyginti, apibendrinti bei rasti tam tikrus logiškus kylančių problemų sprendimo būdus.

Socionikos mokslas, kuris remiasi Jungo tipologija, išskyrė tam tikras psichikos struktūras (šešiolika tipų) ir nustatė, jog žmonės tą pačią informaciją ir mintį supranta skirtingai. Tai rodo, jog vieni sociotipai geba lengviau daryti sprendimus, bendrauti, o kitiems – sunkiau rasti ryšį, valdyti emocijas, ir mintis. Tačiau daugiausia lemia ne tam tikras įgimtas charakterio repertuaras, bet pačios asmenybės gebėjimas priimti save ir pasikliauti minties galia. Minties galios tema iki šiol yra aktuali ne tik psichologijoje, psichoterapijoje ir kitose panašiose srityse, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime – tikriausiai daugiau ar mažiau esame girdėję apie tam tikras pozityvaus mąstymo praktikas.

Remiantis kognityvine elgesio terapija (KET), mūsų mintys, emocijos bei elgesys yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą, todėl mintis gali sukelti emociją, o emocija – atitinkamą elgesį. Tad pozityvus mąstymas priklauso nuo to, kaip dirbame su mintimis, kaip mokame atpažinti minties-emocijos-elgesio grandinės pasekmes kiekvienąkart, kai galvoje imame kurti negatyviausius scenarijus. Šie scenarijai dažnai sukelia vidinį diskomfortą, o blogiausia, kuomet juose įsigyvename, tampame ne tik irzlūs, bet ir į tą pelkę tempiame kitus. Tad kyla klausimas, kaip laiku atpažinti šio ydingo minties-emocijos-elgesio rato pasekmes ir užkirsti kelią negatyvioms emocijoms?

Visų pirma, galima pasitelkti minėtąją kognityvinę terapiją, jei nesiseka suvaldyti minčių – jas susirašyti ir tokiu būdu stebėti, kaip jaučiamasi kilus vienai ar kitai minčiai ir kaip tai lemia mūsų elgesį, tuomet pateikti kuo daugiau alternatyvių minčių (pozityvių), kurios leidžia į viską pažvelgti realiau. Išrašytos mintys įgauna apčiuopiamą pavidalą, lengviau įvertinti jų svorį ir seką, pasikartojamumą bei su jomis kylančius vaizdinius, kadangi, pasak psichologės-psichoterapeutės G. Petronienės, jie iššaukia tam tikras emocijas: „Vidiniai vaizdai dažniausiai būna panašūs į pusiau permatomą skaidrę, arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus“.

Čia išskirsime tris emocijas – neviltį, pyktį ir baimę. Tikriausiai lengviausia pasiduoti nevilčiai, kadangi tai sumažina energijos lygį, sukausto ir atima gyvenimo džiaugsmą, o nuolatinė įtampa gali pastūmėti į priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų, kadangi taip greičiausia numalšinti vidinę sumaištį. Todėl šiuo atveju būtina praktikuoti minčių stebėjimą ir suvokti, jog ne viską galime kontroliuoti, kad naudingiau pasikliauti tuo, ką turime geriausia ir kas mums teikia prasmės. Kuo daugiau savyje randame stipriųjų pusių, tuo didėja savivertės jausmas ir energijos lygis: „Kasdien privalai rinktis, vėl ir vėl, iš naujo ir iš pradžių privalai įveikti savo neviltį. Kasdien privalai grįžti į save ir vėl save atrasti“ (A. Šliogeris).

Neišreikštas pyktis – tai prislopinta ugnis, kurios liepsnos dažnai spontaniškai paliečia mūsų artimiausią aplinką. Jei toks elgesys kartojasi, tai ima griauti santykius. Šiuo atveju naudinga mokytis nuosekliai apibūdinti pyktį sukėlusias situacijas ir pripažinti, kad kažkieno mus suerzinę žodžiai ar elgesys yra to paties asmens problema, o ne mūsų.

Didžiausia klaida, susidūrus su tam tikra neteisybe, imame kaltinti visa, kas atsiduria mūsų kelyje, užuot ramiu protu ir taikia laikysena pasikalbėjus su mus įskaudinusiu žmogumi. Kitu atveju, jei tas asmuo nusiteikęs priešiškai ir nėra linkęs ieškoti kompromisų, geriausia atsiriboti nuo to žmogaus arba daryti tai, ką galima padaryti, o ne kaupti savyje tulžį.

Galiausiai baimė verčia vengti tam tikrų situacijų, arba, atvirkščiai, nuolat gintis nuo įsivaizduojamos grėsmės. Todėl galima pabandyti susidaryti baimių sąrašą, įvardinant, kada jos pasireiškia ir kokią alternatyvią mintį duoti kiekvienai iš jų. Pavyzdžiui, kritikos baimė viešo kalbėjimo metu – įvardijamas šios baimės dydis (procentais), o pateikus alternatyvią mintį („noriu išgirsti kitų nuomonę ir tobulėti“), paprastai baimė atrodo mažesnė ir ne tokia baisi. Tad su laiku, pastoviai aiškiai įvardindami mintis ir kylančias emocijas, atkuriama vidinė pusiausvyra.

Kitas veiksmingas būdas ugdyti kritišką ir pozityvų mąstymą – kylančių minčių ir emocijų verbalizacija ir objektyvizacija. Kaip pastebi psichologė L. Vėželienė, „jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, – tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama „išmoktu bejėgiškumu“.

Akivaizdu, kad ir suaugus panašūs poreikiai neretai yra kitų ignoruojami – iki galo neišklausome kito, nesidomime kaip kitas jaučiasi, kadangi esame užsiėmę savaisiais interesais. Turbūt visada, jei būtume atidesni, pastebėsime nors vieną atsitiktinį žmogų gatvėje, kuris jaučiasi nemylimas.

Jo veide šmėkščioja liūdesys, vienišumo jausmas, rezonuojantis su pykčiu ar beprasmybės jausmu, akyse – skausmas, sutramdytas poreikio „kaip nors išgyventi ir susitaikyti“, rankose – maža ugnies, kuri duota rūpintis savo gyvenimu ir kitais, mintyse – trūkčiojančios gijos, tarpais susiraizgiusios ar atskirtos nuo viena kitos, nerandančios vienos judėjimo krypties dėl neaiškaus gyvenimo modelio.

Gyvename šešėlių pasaulyje, kuriame nesugebame matyti visumos, nes visuma yra visa tai, kas užpildo mūsų egzistenciją. Atskirybės yra tai, kas išskaido gyvenimo apraiškas taip, kad jos belieka tik fonas mūsų akims, tik kažkas, kas nėra „aš“, kažkas, kas su mumis visiškai nesusiję. Tačiau pasaulis yra daug glaudesnis nei galime įsivaizduoti ir numanyti – tereikia pastebėti kai kuriuos dalykus ir jie visada atsiskleis per tarpusavio ryšį ir paprastumą.

Ką gali mūsų protas
© Shutterstock nuotr.

O proto ir dvasios ramybė ir slypi tame paprastume, kai priimame save ir kitų ribotumą ir nebesišvaistome nuomonėmis ir tiesomis bei aklais principais, kas būdinga itin nebrandžioms asmenybėms. Vietoj to, kad lindėtume savo ankštuose kambarėliuose, geriau būtų išsakyti mintis ir jas objektyvizuoti (atskirti jas nuo subjekto – žmogaus) tiems, kuriais pasitikime ir galime atverti savo vidų. Kartais, per kitą asmenį daug geriau atpažįstama tai, kas dedasi galvoje, pamatoma kita problemos pusė, patiriama, jog dažnai mūsų susikurti vaizdiniai bei scenarijai nėra logiškai pagrįsti, nes esame linkę susitapatinti su jais, susikuriame tokius veikėjų charakterius, kurie, galbūt yra tik iš piršto laužti.

Rytų filosofijoje akcentuojamos ne tik atskiro žmogaus mąstymo problemos, bet ir minčių lauko, bendros jų erdvės reikšmė. Akivaizdu, kad nuo to, koks mūsų santykis su Žeme, priklauso ir santykis su savimi ir aplinka: kuo daugiau generuojame nusivylimo, pykčio, baimės ir kitų negatyvių jausmų, tuo dažniau atsiduriame įtampos zonoje. Tai panašu į tam tikrus „mentalinius bruzdesius“ (D. Kajokas), kurie neleidžia išgyventi gyvenimo pilnatvės ir būti laimingiems.

Tokiame bruzdesyje depresija, neurozės ir kiti sutrikimai tiesiog neišvengiami – nuolat patenkame į įvairias situacijas, kuomet turime sutelkti didžiules pastangas, kad atstatytume dvasinę pusiausvyrą. Šiai „akmeninio proto“ civilizacijai būdinga kaupti negatyvias mintis, jų neišsakant, arba, trūkus kantrybei, išreiškiant pykčio bei agresijos forma, taip formuojant aplinką, kurioje tampa normalu keiksnoti kaimynus ar internetinėje erdvėje lieti juodžiausius komentarus.

Agresijos šaknys glūdi šeimos terpėje, kurioje perimamos tam tikros elgesio normos, kalba bei kultūra, atsispindinti socialinėje plotmėje: „agresija visuomenėje – mūsų kompleksų atspindys“ (L. Vyšniauskienė). Kai asmuo yra pažeidžiamas viduje, jis savo menką savivertę bando kompensuoti įvairiais būdais – užsidarydamas nuo aplinkos, prisitaikydamas prie jos arba prieš ją maištaudamas. Vienu ar kitu atveju, viską lemia įtemptos, sustabarėjusios, ligotos mintys apie realybę: jei negali kažko pakeisti, turi imtis kokios nors taktikos, kuri retai būna pozityvi bei naudinga asmenybės vystymuisi.

Tada elgiamės taip, kaip mums saugiausia, kaip efektyviausia, pagal mūsų supratimą, kaip galima greičiau sumažinti įtampą ir gyventi toliau. Tačiau tai laikina, kadangi kuo labiau esame įgudę nuslopinti negatyvius jausmus, kuo giliau užkasame savo bejėgiškumą, tuo tie jausmai, tas bejėgiškumas tyliai auga iki tol, kol ištinka dvasinė krizė. Tad mums stinga tiek žinių apie savo vidinio pasaulio niuansus ir bendro lauko įtaką jo sveikatai, tiek paprasčiausio atvirumo viskam, kas su mumis vyksta, nes kiekvienas turi savyje užtektinai išminties, resursų, stiprybių ir energijos padedančios sunkiose gyvenimo situacijose.

Mintis turi būti laisva, vedanti į galimybes, o ne apribojimus, tuomet neigiama patirtis įgaus kitų bruožų – joje rasis galimybės, kurių nepastebėjome anksčiau. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius prof. R. Kočiūnas pastebi, jog „jei per daug sureikšminame apribojimus, o ne galimybes, tada savo laisvę apribojame patys. Dažnai esame daug laisvesni nei įsivaizduojame“.

Vidinė laisvė daug priklauso nuo kasdienių minčių: arba joms vergaujame ir klimpstame į dar didesnę priklausomybę nuo jų, arba į viską žvelgiame kaip į tam tikrą gyvenimo žaidimą, kuriame randame vis naujų galimybių, nepaisant itin griežtų taisyklių ir apribojimų.

Sunkumai yra tam, kad tobulėtume, o ne sustingtume nuo prisirišimų prie malonumų, tinginystės matyti daugiau nei savo interesus, nepasitenkinimo tuo, ką turime. Nuolat reikalaujame iš savęs daugiau, nei galime būti ar kažką padaryti, keliame sau pačius aukščiausius lūkesčius, kurių vis negana – net įgyvendindami tam tikrus tikslus neretai jaučiame, kad dar trūksta iki „pilnos laimės“.

Jei priimtume gyvenimą paprasčiau, jei mūsų ego nebūtų toks reiklus ir jei mažiau akcentuotume nerealius lūkesčius, atsirastų daugiau vietos vidinei laisvei – būtume savaime dėkingi už viską, kas mus supa, atviresni pasauliui ir tam, ką teikia gyvenimas.

Kartais neįvyksta taip, kaip norime, kadangi ne viską galime kontroliuoti ir ne viskas priklauso nuo mūsų įgeidžių, kaprizų ar įsivaizduojamos tiesos: pasaulyje viskas reliatyvu – tikrovė paklūsta ir mus veikiantiems dėsniams, todėl, jei nepriimame to, kas vyksta su mumis, pamažu gali formuotis ne tik psichologinės, bet ir fizinės ligos.

Į tai dėmesį atkreipė ir akademikas J. Brėdikis: „Rytų medicinos pasakyme, kad visos ligos prasideda nuo galvos, yra daug tiesos. Nesakau, kad visos ligos gimsta galvoje, bet mintys apie jas turi įtakos ligų eigai“. Mūsų kūnas tampriai susijęs su dvasine sveikata – holistinė medicina (remiasi kompleksinio gydymo koncepcija) būtent ir tiria, kaip veikia visas organizmas, o ne atskiri pavieniai organai.

Todėl kuo darnesnės mintys, kuo mažiau šiukšlių galvoje – tuo sveikesnis kūnas, daugiau laisvės džiaugtis gyvenimu ir būti savimi, o ne kuo nors, kas galbūt visiškai neatitinka mūsų dvasinės paskirties ar individualaus asmeninių savybių derinio bei psichologinio tipo.

http://psichika.eu
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Susiruošusiems apsipirkti į Lenkiją - puikios naujienos: tokių mažų kainų jau seniai nebuvo (85)

Šią savaitę apsipirkti į Lenkiją atkeliavusių lietuvių laukė malonus netikėtumas –...

„Alfa vyras“ merginas viliojo apsimesdamas fotografu: jos nepastebėjo svarbios detalės (171)

Anksčiau „Alfa vyro“ mokymais pagarsėjęs Airinas Arutiunianas liepos 12 d. sulaikytas už...

Orai: savaitgalį – puikus oras, o vienai dienai atplūs tikras karštis

Šeštadienį Lietuva pateks į mažo gradiento žemesnio atmosferos slėgio lauką.

Vilniuje – masinė avarija: automobiliai visiškai suknežinti, vienas žmogus mirė papildyta 18.15 (53)

Sostinėje, Kirtimų g., penktadienio pavakarę susidūrė šešios transporto priemonės. Ugniagesiai...

Po susitikimo su Putinu Trumpas įvarė save į kampą: Senatas jau ėmėsi veiksmų (199)

Jungtinės Valstijos Rusijai reikalingos kaip priešas, juolab kad tai idealus priešas, teigia...

Karas prieš nedrausmingus vairuotojus: valstybinių numerių kartais geriau neviešinti

Automobilio statymas prie namų – kasdienis didmiesčių gyventojų galvos skausmas. Vietų...

Nuo Kremliaus propagandistės iki Lietuvos šnipės: rusę įtaria dvigubu žaidimu (143)

Kaliningrade sulaikyta ir į Maskvą nuskraidinta rusė, kaltinama valstybės išdavimu – įtariama,...

Įspūdingiausiu Vilniuje tituluojamo viešbučio interjeras: ne bet kas galėjo susidoroti su tokia užduotimi nuotraukų galerija (2)

Ne tik klestėjimą, bet ir įvairias negandas išgyvenusiam Pacų rūmų pastatui, kuriame užbaigus...

Vokietijoje – incidentas autobuse: skelbiama, kad sužeista mažiausiai 14 žmonių (114)

Vokietijos žiniasklaida praneša, kad išpuolyje Vokietijos šiauriniame mieste Liubeke buvo...

Stilistės Agnės Gilytės patarimai besiruošiantiems atostogauti

Kelionės man suteikia antrą kvėpavimą, man labai patinka pokyčiai, nauji atradimai ir galimybė...