aA
Skaitydami instrukcijas, kaip suteikti pagalbą insultą patyrusiam žmogui, rimtai nesusimąstome, kad tai gali nutikti ir su mumis. Galbūt kažkada, po daugelio metų.
Insultas
© Shutterstock

Jaunam verslininkui, prodiuseriui, rašytojui ir konsultantui Jonui Koffleriui insultas tapo šoku, tačiau po jo vyras atrado pilnavertį gyvenimą, rašo psychologies.ru.

„Baigęs universitetą kurį laiką klajojau nuo vieno darbelio prie kito, tačiau troškau kažko daugiau. Ėjo 2000-ieji, pats skaitmeninių technologijų klestėjimas. Nusprendžiau išbandyti save šioje sferoje ir netrukus, po pokalbio, buvau priimtas dirbti į kompaniją, užsiimančią internetiniu lavinimu.

Kiekviena diena darbe teikė naujus pojūčius. Septyniolika spalvų išmargintame biure netrūko aromatinių žvakių, intelektualių žaidimų ir jogos kamuolių. Kiekviena savaitė atnešdavo naujų įkvepiančių projektų, įdomių užduočių, pažinčių su naujomis technologijomis. O svarbiausia – bendravimą su talentingais, protingais ir entuziastingais kolegomis.

Manyje virė ambicijos. Sugebėjau atlaikyti atleidimų bangą ir sparčiai kopti karjeros laiptais. Po kelių mėnesių jau vadovavau kūrybos ir pažangos skyriui. Man pavaldūs buvo dizaineriai, programuotojai, prodiuseriai ir rašytojai.

Darbe praleisdavau po 70 valandų per savaitę – ir net daugiau, jeigu artėdavo galutinis terminas. Dažnai pirmas ateidavau į biurą ir išeidavau paskutinis. Tačiau kaip niekad jaučiausi laimingas, visą save atiduodamas darbui.

Norėdamas būti formoje, ryždavausi išbandymams, kuriuos pats sau ir sugalvodavau: pavyzdžiui, vietoj visaverčio nakties miego, prigerdavau kavos ir miegodavau priešokiais visos dienos bėgyje. Man buvo 26 metai ir jaučiausi nepažeidžiamas. Maniau, kad galiu ištverti bet kokią įtampą. Man nekėlė baimės nei periodiniai galvos skausmai, nei nuovargio požymiai.

Vieną vasaros rytą atėjęs į biurą pajaučiau nestiprų trūkčiojimą dešinėje akyje ir rankų aptirpimą. Pamaniau: niekai, paprasčiausias rytinis galvos svaigimas. Po kurio laiko dariau pristatymą mūsų grupės susirinkime. Po jo vienas kolega priėjo prie manęs ir pasakė, kad keistai kalbu: kai kurių mano žodžių negalėjo suprasti. Toliau, ką prisimenu – kažkas man pasakė: „Tau – insultas. Reikia kruopščiai ištirti, supranti?“

Aš supratau: man dar nėra trisdešimties, o mano smegenys jau pažeistos. Negalėjau kreiptis su prašymu į gydytoją ar seselę, nes negalėjau jo suformuluoti. Žodžiai painiojosi galvoje, tačiau negalėjau jų ištarti. Mano rankos manęs neklausė. Negalėjau kompiuterio ekrane surinkti savo vardo, nes neprisiminiau, kaip jis rašosi.

Kai kitą dieną mane išrašė iš ligoninės, vairuotojas paklausė, kur mane vežti. Negalėjau prisiminti gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimo. Man teko duoti jam ligoninės išrašą, kuriame buvo nurodytas mano adresas. Parsigavęs namo, ilgam užmigau.

Pervargimas darbe šiandien jau įprastas reiškinys – taip dirba visi. Mes negalvojame apie tai, kad ateiti į biurą devintą ryto ir išeiti devintą vakaro yra nenormalu. Mums atrodo, kad reikia dirbti ties galimybių riba, kitaip posūkyje mus aplenks. Tik taip įmanoma „prasimušti į žmones“. Mano patirtis parodė, kaip pavojinga gyventi su tokia matrica galvoje.

Nenumaniau, kad mane gali ištikti insultas. Juk buvau toks jaunas! Tačiau nuo to laiko žinau, kad tai jauniems žmonėms nutinka vis dažniau. Gydytojas man nepasakė, kad taip nutiko dėl pervargimo, tačiau leido suprasti, kad stresas, persitempimas ir išsekimas galėjo prie to prisidėti.

Išėjęs iš ligoninės, jaučiausi bejėgis ir pažemintas. Mano nenugalimojo aura išblėso be pėdsakų. Vis dėlto, labai pamažu, bet sveikau. Kiekvieną vakarą bandžiau skaityti sudėtingus žodžius, sprendžiau sunkius matematikos uždavinius, stengiausi susigrąžinti pamirštus įgūdžius ir prarastas žinias.

Padedamas kolegų, grįžau į darbą. Bet dabar mano ritmas priminė ne sprinterio bėgimą, o vėžlio žingsnius. Užtat radau laiko pauzėms ir apmąstymams, dėl ko ir mano darbas, o su juo ir visas gyvenimas, tapo turtingesni.

Dėl insulto man teko peržiūrėti savo profesinius prioritetus. Atradęs daug naujų galimybių – pradedant knygų rašymu ir baigiant konsultavimu – tuo pačiu suvokiau, kaip svarbu protingai planuoti ir išmokti atsisakyti per didelių įsipareigojimų.

Pradėjau gyventi pagal grafiką. Įtraukdavau į jį viską: savo darbo užduotis, fizinius pratimus, susirinkimus, pasivaikščiojimus ir net miego laiką. Darau tai iki šiol. Kasdien skiriu sau valandą protui perkrauti: paprastai ketvirtą ar penktą dienos. Ir einu pasivaikščioti su žmona, kvėpuoju, šypsausi, medituoju, sveikinuosi su atsitiktiniais žmonėmis, rašau dienoraštį ar piešiu.

Net šiandien, kai vadovauju kelioms įmonėms ir dažnai keliauju, randu laiko atsijungti nuo darbo informacijos ir pasinerti į pasaulį, kuriame yra man iš tikrųjų svarbūs dalykai: kūrybai skirtas laikas, gamta, mano mylimo žmonės. Kalbant apie karjerą, žiūriu į ją kaip į eilę reikšmingų projektų, iš kurių nei vienas neužima viso mano dėmesio ir nepamina mano gyvenimo.

Jeigu norime daugiau, turime daugiau atiduoti. Tačiau tuo pat metu svarbu suprasti, ko tame procese galime atsisakyti ir ko – ne. Puiku būti ambicingu, tačiau būtina išmokti įsiklausyti į savo kūno signalus ir, jeigu jis reikalauja, žengti žingsnį atgal ir sumažinti tempą“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Baltiškos Ženios atostogos. Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų (21)

Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai...

Kita ažiotažo dėl miškų pusė: pelnas čia – karalius (215)

Šiemet maždaug 20 proc. pakilusi medienos kaina privačių miškų savininkus ragina galąsti...

Medikė pataria, kaip kuo ilgiau išsaugoti jaunystę: ko vengti ir ką imti saujomis (60)

Kasdien kalbame apie senatvę, įvairias ligas, kurios vyresniame amžiuje pasireiškia vis dažniau....

Jie irgi lauks popiežiaus: čia atvykstama numirti

Kada popiežius Pranciškus iš Aušros vartų papamobiliu bus vežamas į Katedros aikštę, savo...

Paksui aplinkybės nėra svarbios: žada išsikelti kandidatu bet kokiu atveju (54)

Buvęs „tvrakiečių“ lyderis europarlamentaras Rolandas Paksas sako, kad nepaisant jokių...

Pirmasis kardinolas iš Lietuvos: vos 27 metų sulaukęs įtakingo LDK eretiko sūnus (23)

Katalikiška Lietuva skaičiuoja jau daugiau nei 630 metų istoriją. Iki šiol vieną...

Kelių direkcija nutraukė antrąjį Rusnės estakados statybų konkursą (13)

Automobilių kelių direkcija nutraukė antrąjį Rusnės estakados statybų konkursą, skirtą keliui...

Tragedija šalia Perlojos: žuvo 18-metis „Opel“ vairuotojas

Penktadienį, 7.36 val., Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas...

Gentvilas apie Šimašiaus atitolimą: partija išgyventų

Yra politikų, kuriems partinė priklausomybė it akmuo po kaklu, tačiau Vilniaus meras Remigijus...

Studentų būsto nuomos paieškos dar nenuslūgsta: ar tikrai jie kalti dėl pakilusių kainų? (14)

Į miestą suplūdus studentams, dažnas vilnietis gali pasiskųsti ne tik padidėjusiomis spūstimis...