Psichopatas gali pasirodyti kaip visiškai normalus, netgi tam tikru žavesiu apdovanotas žmogus, rašoma „Psychology Today“ portale. Visgi tereikia kiek atidžiau pasigilinti į jo asmenybę, kad taptų aišku, jog, tarkim, sąžinės jautimas jam absoliučiai svetimas. Antisocialiai orientuota psichopato prigimtis neretai (nors ne visada) lemia nusikalstamus poelgius.
Psichopatai gali pelnyti visuotinį susižavėjimą ir kelti objektyvų galvos skausmą, mat, pavyzdžiui, suaugę psichopatai beveik nepasiduoda gydymui, nors kurti bejausmius, neemocingus jaunuolius „ištaisančias“ programas vis dar atrodo prasminga. Jos taikomos kaip priemonė, galbūt užkardysianti tapsmą nepataisomu psichopatu.
Psichopatinių bruožų formavimuisi gali turėti įtakos tiek konkretaus žmogaus smegenų anatomija, tiek genetika, tiek jo aplinka. Daugiau informacijos apie psichopatijos, taip pat labai panašių asocialių asmenybės sutrikimų priežastis, simptomus ir gydymo metodikas visada galima rasti specialiuose žinynuose.
Psichopatijos požymiai
Psichopatija yra spektro sutrikimas, įprastai diagnozuojamas naudojant 20-ies punktų Roberto D. Hare pasiūlytą kontrolinį sąrašą, leidžiantį atpažinti tokius bruožus kaip empatijos stoka, patologinis melavimas ir impulsyvumas. Kiekvieno bruožo pasireiškimas vertinamas trijų balų skalėje, atsižvelgiant į tai, ar jis visiškai nebūdingas (0 balų), būdingas iki tam tikros ribos (1 balas) ar net labai charakteringas (2 balai). Klinikinė psichopatija nustatomai pasiekus 30-ies arba daugiau balų ribą. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad, pavyzdžiui, serijinis žudikas Tedas Bundy buvo įvertintas 39-iais balais.
Minėtas kontrolinis sąrašas buvo sudarytas 8-ame praeito amžiaus dešimtmetyje. Jo autorius – iš Kanados kilęs mokslininkas Robertas D. Hare. Svarbu pabrėžti, kad tikslų bet kurio žmogaus įvertinimą gali atlikti tik psichikos sveikatos specialistas.
Po kurio laiko atnaujintoje kontrolinio sąrašo versijoje esama toliau išvardytų charakteristikų.
• Saldžialiežuvavimas / paviršinis žavesys
• Didybės maniją primenanti savivertė
• Stimulų poreikis / polinkis pasiduoti nuoboduliui
• Patologinis melavimas
• Noras apgauti / manipuliuoti
• Sąžinės graužimo / kaltės jausmo stoka
• Nusilpusios emocinės reakcijos
• Jausmų šiurkštumas / empatijos stoka
• Parazitinis gyvenimo būdas
• Prasta elgesio kontrolė
• Normas peržengiantis seksualinis elgesys
• Ankstyvame amžiuje prasidėjusios elgesio problemos
• Realistiškų ilgalaikių tikslų nebuvimas
• Impulsyvumas
• Neatsakingumas
• Negebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus
• Begalė trumpalaikių intymaus pobūdžio santykių
• Polinkis nusikalsti jaunyvame amžiuje
• Lygtinio paleidimo (iš kalėjimo) atšaukimo faktai
• Kriminalinės patirties įvairovė (įvairių nusikaltimų įrašai biografijoje)
Koks procentas piliečių yra psichopatai?
Psichopatų esama įvairiose kultūrose ir etninėse grupėse. Nustatyta, kad psichopatams galima priskirti maždaug 1 proc. vyrų ir 0,3–0,7 proc. moterų. Vis dėlto net keli padidinto intensyvumo su psichopatija siejami bruožai, tikrinami tokiomis priemonėmis kaip pirmiau minėtas R. D. Hare kontrolinis sąrašas, nebūtinai yra pagrindas konstatuoti, kad konkretus asmuo – psichopatas.
Kada ima reikštis psichopatija?
Pirmieji psichopatijai būdingi bruožai, paprastai įvardijami kaip beširdiškumas ir neemocionalumas, gali imti reikštis jau vaikystėje (iki 10 metų). Juos demonstruojantiems vaikams oficialiai diagnozuojami elgesio sutrikimai. Vis dėlto vaikystėje besireiškiantys psichopatiniai polinkiai nebūtinai reiškia, kad vaikas būtinai išaugs į psichopatą.
Kas lemia psichopatijos išsivystymą?
Kaip ir kiti asmenybės bruožai, tie, kurie siejami su psichopatija, iš esmės yra nulemti genetikos, nors, kaip rodo tyrimai, įtakos turi ir kai kurie niekaip su genetika nesusiję veiksniai. Tirdami psichopatinių bruožų turinčius asmenis, mokslininkai pastebėjo netipinį konkrečių galvos smegenų sričių (pavyzdžiui migdolo) funkcionavimą. Vis dėlto nemažai su šio sutrikimo priežastimis susijusių klausimų lig šiolei neatsakyta.
Kaip psichopatija diagnozuojama?
Antisocialiam elgesiui įvertinti gydytojai ir teisminę ekspertizę vykdantys psichologai naudoja tokias priemones kaip Atnaujintas psichopatijos kontrolinis sąrašas (PCL-R) ir Psichopatinio tipo asmenybės anketa (PPI). Abu klausimynai pagrįsti kriterijais, leidžiančiais nustatyti asmens jausmų šiurkštumo kitų žmonių atžvilgiu, kitaip – beširdiškumo, laipsnį.
Ar psichopatija išgydoma?
Aukšti balai psichopatijos vertinimo skalėje signalizuoja apie bruožus (tokius kaip jausmų šiurkštumas), galinčius gerokai apsunkinti gydymą. Esama įrodymų, kad su antisocialiu elgesiu siejami bruožai ilgainiui gali susilpnėti, bet kiek veiksmingai gelbsti gydymas, dar iki galo neišsiaiškinta.
Kaip žinoti, ar pats nesu psichopatas?
Kaip byloja klasika tapęs paaiškinimas, jei žmogus klausia, ar jam būdingas narcisizmas, tai reiškia, kad atsakymas neigiamas. Vis dėlto psichopatijos atveju yra kitaip. Kai kurie žmonės įtaria turintys šį sutrikimą, nes pastebi, kad nuo mažumės nesugeba tinkamai emocionaliai sureaguoti į įvairias situacijas. Vienintelis būdas tai išsiaiškinti – kreiptis į psichikos sveikatos specialistą ir atlikti testą.
Psichopatija, sociopatija ir asocialaus tipo asmenybės sutrikimas
Asocialaus tipo asmenybėms būdinga konkreti sutrikimo vystymosi eiga ir tam tikri bruožų deriniai, o tų bruožų pasireiškimas gali skirtis tiek savo pobūdžiu, tiek stiprumu, todėl parenkant terminus tokiems asmenims įvardyti tikėtina nemenka painiava. Žmonės ne visada supranta, kuo psichopatas skiriasi nuo sociopato, arba vartoja šiuos žodžius pramaišiui, kai kalba apie žmones, akivaizdžiai nepaisančius moralės nuostatų.
Nors šie du žodžiai plačiai vartojami tiek specialistų, tiek eilinių žmonių kalboje, Amerikos psichiatrų asociacijos leidžiamame „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove“ (DSM) neminimas nei vienas, nei kitas, o psichopatijai ir sociopatijai artimi atvejai įvardijami kaip asocialaus tipo asmenybės sutrikimai (ASPD).
Kuo psichopatai skiriasi nuo sociopatų?
Nors apibūdinimai „psichopatas“ ir „sociopatas“ dažnai suplakami į vieną, vis dėlto verta žinoti, kad žodis „sociopatas“ nurodo žmogų, kuriam būdingas antisocialiai tendencingas elgesys yra nulemtas veiksnių iš aplinkos, o „psichopatas“ – tokį, kurio demonstruojamas analogiškas elgesys reiškiasi dėl įgimtų savybių. Aišku, nevalia pamiršti, kad šiaip jau antisocialiais bruožais išsiskiriančios asmenybės formavimuisi įtakos visada turi ir genetinis bagažas, ir tai, kas ateina iš aplinkos.
Kuo psichopatija skiriasi nuo asocialaus tipo asmenybės sutrikimo?
Nors asocialaus tipo asmenybės sutrikimas ir apima psichopatiją, visgi šie atvejai nėra tapatūs. Konkretus asmuo gali atitikti asocialaus tipo asmenybės kriterijus, labiausiai siejamus su antisocialiu elgesiu, bet pagrindiniai psichopaitiją charakterizuojantys bruožai jam gali būti visai nebūdingi. Psichopatai, kaip manoma, sudaro tiktai nedidelę visų žmonių, kuriems nustatomas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, grupę.
Ar egzistuoja daugiau nei viena psichopatijos rūšis?
Remiantis viena teorija, galima išskirti pirminę ir antrinę psichopatiją. Pastarajai labiau būdingas nerimas, emocinis nestabilumas, neretai siejami su išoriniais veiksniais, kaip antai vaikystėje patirtas smurtinis elgesys. Psichopatai gali skirtis savo temperamentu ir būdingais bruožais, tačiau jokia psichopatijos rūšis nėra nulemta vien genetikos arba vien auklėjimo.
Ar psichopatės moterys skiriasi nuo psichopatų vyrų?
Tarp klinikinius psichopatijos vertinimo kriterijus atitinkančių asmenų dažniau pasitaiko vyrų negu moterų, ir moterims psichopatija pasireiškia šiek tiek kitaip nei vyrams. Pavyzdžiui, kaip rodo tyrimai, psichopatės moterys mažiau nei vyrai linkusios fiziškai smurtauti, be to, joms, labiau nei vyrams, būdingas nerimas ir prastas savo pačių įvaizdis.
Psichopatija ir smurtinis elgesys
Kai kurie žmonės žodį „psichopatas“ traktuoja kaip sinonimišką žodžiui „nusikaltėlis“ arba „žudikas“, tačiau taip tiesmukai tapatinti tikrai negalima. Tikra tiesa, kad mokslininkai nustatė statistinių sąsajų tarp psichopatiją atitinkančių kriterijų ir polinkio į smurtinį elgesį bei kitokią kriminalinę veiką. Padidintas impulsyvumas, noras nusimesti kaltę ir kiti panašūs bruožai gali lemti padidėjusi psichopato polinkį peržengti moralės ribas ir ryžtis grasinimams, žalojimui arba žudymui.
Vis dėlto psichopatijos ir smurtinio elgesio ryšys nėra tiesioginis. Tikrai ne visi psichopatai yra žudikai ar net nusikaltėliai, be to, agresyvų elgesį gali lemti ne tik psichopatijai priskiriami, bet ir kitokie asmenybės bruožai.
Koks skaičius psichopatų tampa žudikais?
Kiek psichopatų įvykdo žiaurius, smurtinius nusikaltimus, nežinoma. Manoma, kad tarp žudikų, kurių kaltė galop buvo įrodyta, daugiau nei ketvirtadalis – psichopatai. Taip pat yra įrodymų, kad psichopatinio tipo nusikaltėliai labiau nei likusieji linkę nusikalsti pakartotinai. Vis dėlto daugelio psichopatų biografijose smurtinio elgesio epizodų nepasitaiko.
Ar visi serijiniai žudikai – psichopatai?
Nebūtinai, nors tokių yra nemažai (gal netgi dauguma). Psichopatinės asmenybė bruožus demonstruojantiems serijiniams žudikams, žinoma, nebūdinga empatija aukų atžvilgiu ir atgailavimas dėl padarytų nusikaltimų.
Ar psichopatai jaučia baimę?
Nors neatrodo, kad baimės jausmas psichopatams visiškai nebūdingas, mokslininkai mano, kad prislopinta kokios nors grėsmės baimė gali išprovokuoti psichopatą didesnei rizikai ir pavojams. Kad ir kaip būtų, baimės nejautimas – tai vienas iš bruožų, vertinamų pagal užpildytą psichopatinio tipo asmenybės anketą.
