Daugelis sutiks, kad vaikščiojimas – bene minimaliausių pastangų reikalaujantis fizinis pratimas, padedantis atsipalaiduoti ir išjudinantis kūno raumenis, todėl naudingas sveikatai. Tačiau ar daug kas girdėjo, kokią įtaką nuotaikai ir kūrybingumui turi vieta, po kurią vaikštome? Keletas pastaruoju metu atliktų tyrimų rodo, kad ėjimas bėgtakiu sporto salėje teigiamą poveikį smegenų funkcijoms, aišku, daro, tačiau vaikščiojimas lauke, be to, leidžiant žvilgsniui paklajoti po žaliuojančius miškus ir klonius, dar labiau skatina smegenų veiklą.
Visiškai neseniai Stanfordo universiteto mokslininkai gana išsamiai ištyrė, kuo, vertinant smegenims daromą poveikį, 90 minučių pasivaikščiojimas gamtoje skiriasi nuo tokios pat trukmės ėjimo miesto gatvėmis. Paprasčiausias trumpas pasivaikščiojimas tarp medžių ir krūmų, aplinkui čiulbant paukščiams, kaip paaiškėjo, gerokai sumažina polinkį permąstyti tas pačias mintis, padeda atsikratyti negatyvių nuostatų ir įkyrių idėjų, kurios paprastai siejamos su depresija ir kitomis psichikos sveikatos problemomis. Užfiksuotas ir mažesnis neuronų aktyvumas prieškakčio (prefrontalinės) galvos smegenų žievės srityje, paprastai laikoma atsakinga už polinkį į socialinę atskirtį. Šis reiškinys, mokslininkų teigiu, būdingas ir sveikos psichikos ir depresija sergantiems žmonėms. Po miestą vaikštinėję tyrimo dalyviai tokio pozityvaus poveikio nepatyrė.
Smegenys yra vienintelė kūrybingumo buveinė. Todėl norint būti maksimaliai kūrybingiems ypač svarbu rūpintis smegenų sveikata. Ką būtina daryti? Visų pirma, neapleisti esminių organizmo poreikių: tinkamai maitintis, pakankamai ir kokybiškai išsimiegoti bei užsitikrinti bet šiokį tokį fizinį aktyvumą. Be mankštos, daržovių ir miego, teigiamą poveikį mąstymui daro tokia veikla, kuria žmogus užsiėmė ištisus amžius. Taigi, norėdami išlaisvinti kūrybines savo galias, turėtume atsigręžti į praeitį.
Verta prisiminti, kad priešistoriniais laikais žmonės kone pastoviai vaikščiodavo gamtoje. Būtent taip jie elgėsi net 99,9 proc. viso savo, kaip rūšies, egzistavimo laiko. Seniausiais laikais tolimi mūsų protėviai vaikščiodavo dažnai ir nueidavo tolimus atstumus. Taigi, mūsų kaukolėse įtaisytas 1,3 kilogramo sveriantis elektrocheminės magijos burbulas ne vieną milijoną metų evoliucionavo užtupdytas ant kasdien gamtos apsuptyje klajojusios mobilios platformos – mūsų kūno. Betono dėžės, kuriose save įkaliname, dirbtinė šviesa, be kurios neapsieiname, ir nuolatiniai elektroniniai dirgikliai yra svetimi natūraliai mums sutvertai terpei – bent kol kas. Matyt, mažai suklystume sakydami, kad pleistoceno epochą siekiančioms mūsų smegenims XXI amžiuje turėtų būti ganėtinai nejauku. Vadinasi, būdami gamtoje suteikiame joms bent šiokią tokią atvangą. Tad grįžkime, iš kur atėjome. Kad ir trumpai, pabūkime tarp medžių. Smegenims tai tik į naudą. Ir nemanykite, kad tokios kalbos – hipių pasaulėžiūros propagavimas. Jos pagrįstos sausais ir logiškais moksliniais įrodymais. Juk kalbama vien apie tai, kuo mes buvome anksčiau ir kuo esame dabar.
Naujausioje savo knygoje „At Least Know This: Essential Science to Enhance Your Life“ G. P. Harrisonas samprotauja apie fizinio aktyvumo ir aplinkos, kurioje daug žalumos, poveikį žmogaus psichikai ir fiziologijai. Stebėtinai daug žmonių nežino, kad mūsų ir gamtos ryšys, taip pat teigiamas buvimo gamtoje poveikis smegenims įrodytas moksliškai. Sąsajos su gamta tokios glaudžios, kad galima daryti prielaidą, jog tų, kurie negali arba nenori bent trumpai pabūti gamtoje, gyvenimas labai skurdus. Vis daugėja įrodymų, kad žalia spalva daro labai didelę įtaką, paversdama gyvenimą pilnaverčiu, t. y. kupinu prasmingų, pozityvių ir unikalių minčių. Yra duomenų, rodančių, kad žmonės ima kūrybingiau mąstyti vien pažvelgę į žalią, o ne kurios nors kitos spalvos kortelę. Galbūt ši žinia pasirodys naudinga tiems, kurie svarsto, kokia spalva nudažyti meno studijos sienas? Mokslininkai duoda ir dar vertingesnį patarimą: gamta – idealiausias pagalbininkas, kai tenka spręsti sudėtingas, daug protinių galių reikalaujančias užduotis.
Teigiamą vaikščiojimo poveikį kūrybingumui įrodžiusių tyrimų nertūksta. Vieno iš jų išvadose nurodoma, kad 81 proc. bėgtakiu ėjusių tyrimo dalyvių pademonstravo geresnius kūrybinius gebėjimus nei tie, kuriems buvo nurodyta sėdėti. Mokslininkai tyrė, kaip kūrybinius procesus veikia sėdėjimas, ėjimas bėgtakiu, sėdėjimas lauke ir ėjimas lauke. Pastaroji veikla pasitvirtino kaip efektyviausia vertinant kūrybiškumą. Minėtina, kad teigiamas vaikščiojimo poveikis reiškiasi ne tik tada, kai einama, bet ir po pasivaikščiojimo.
Anot mokslininkų, einant nustoja veikti įvairūs filtrai ir apribojimai, kuriais smegenys suvaržo atmintį, kai visas dėmesys sutelktas į konkrečią užduotį. Štai taip ir būtų galima paaiškinti teigiamą vaikščiojimo poveikį smegenims. Tikra tiesa, kad besistengiant sukoncentruoti protines galias ir nukreipti jas į vieną vienintelį tikslą, smegenys blokuoja viską, ką būtų galima pavadinti neadekvačiais dirgikliais. Vaikštant smegenys tiek atsipalaiduoja, kad šie barjerai sumažėja, todėl pavyksta prisiminti ką nors iš pažiūros niekaip nesusijusio su sprendžiama problema. Toks ir yra kūrybingumą užsukantis mechanizmas. Atsitiktiniai prisiminimai ir informacijos fragmentai net labai dažnai gali tapti akstinu naujoms, unikalioms idėjoms.
Pasivaikščiojimas gamtoje ne tik įkrauna smegenis energijos, bet ir parengia jas kūrybai bei atradimams. Štai kodėl norėdami būti pažangūs mąstytojai ir inovatoriai, nepamirškite atiduoti duoklės pirminei savo prigimčiai – bent kartkartėmis sugrįžkite į gamtą, tik būtinai pėstute.
