Paauglystėje jauni žmonės nori būti kuo mažiau matomi tėvų ir kitų suaugusiųjų, ir kuo labiau matomi bendraamžių. Priklausymo šeimai jausmas transformuojasi; jame ima dominuoti priklausymo klasiokams, „chebrai“ jausmas, ir jis gali tapti svarbesnis nei priklausyti šeimai, – rašoma psichologės ir Individualiosios psichologijos instituto lektorės, mokyklos „Pažinimo medžio“ socialinių įgūdžių mokytojos Gabijos Jurgelytės pranešime spaudai.

Tokiomis aplinkybėmis paaugliai karantiną gali patirti kaip dvigubą blogį: per daug santykio/kontakto su tėvais ir per mažai – su bendraamžiais. Prie to prisideda tai, kas mums visiems bendra: nerimas dėl ateities, artimųjų sveikatos ir gerovės, finansų, emocinio stabilumo. Kokias emocijas tai gali sukelti paaugliams?

Kai pikta ir viskas erzina

Pyktis yra visiškai natūrali ir tokiomis aplinkybėmis pagrįsta emocija, tačiau dėl to ją nė kiek ne lengviau atlaikyti. Ypač dėl egzistuojančių draudimų ir apribojimų. Paaugliai gali jausti stiprų pyktį dėl to, kad jiems neleidžiama tai, kas kitiems galbūt leidžiama.

Jiems gali atrodyti, jog nėra išvis jokio pavojaus, o visa viruso sukelta panika – tik sąmokslo teorija. Jausmai iš tiesų kyla dėl namuose patiriamo per didelio ar per daug kontakto ir išsitrynusių ribų. Juk dalykai, kuriuos paauglys norėtų nuslėpti, dabar yra matomi. Ir tai erzina. Iš tiesų tai juos šiuo metu erzina beveik viskas.

Liūdesys dėl įprastų dalykų praradimo

Liūdesys yra apie dalykus, kurių ilgimasi ar trūksta. Greičiausiai paauglys net nesupranta, ko jam trūksta, nes iki šiol tie dalykai buvo savaime suprantami ir lengvai pasiekiami. Trūksta judėjimo laisvės, „pasitrynimo“ Senamiestyje ir arbatos mieste su draugais.

Fizinio aktyvumo. Realaus žmogiškojo ryšio. Saugaus ir nerūpestingo pasaulio. Buvimo artimų draugų grupėje ir buvimo matomam. Tai suteikia jausmą, kad esi tarp kitų: pastebėtas, svarbus ir turintis savo vietą pasaulyje.

Baimė dėl pasikeitusio pasaulio

Paauglystė ir šiaip nėra labai ramus asmens brandos etapas, o karantine vaikai gali jausti baimę, kad krizė niekada nesibaigs, kad taip ir liks. Arba kad bus tik blogiau, ir jie to neištvers, o tėvai jų tokių neatlaikys.

Paaugliai šiai situacijai nėra pasirengę, o šiuo metu bijo prarasti kažką daug daugiau – savo artimus žmones. Bijo užkrėsti juos ar užsikrėsti patys. Bijo mirti. Bijo, kad pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, ir kad jie nepasirengę jame gyventi. Kad ši situacija – pasaulio pabaigos pradžia.

Apatija, arba tiesiog atstokit!

Iš visų sunkių jausmų paauglių apatija – labiausiai gąsdinanti. Šiomis savaitėmis iš savo paauglių galite išgirsti, kad jiems nesvarbu ir viskas „po***“, kad neverta stengtis, mokytis, bendrauti. Nuobodu! Niekas nebeturi prasmės, todėl tiesiog – atstokit!

Prastesnius struktūros palaikymo įgūdžius turintys paaugliai, būdami izoliacijoje, gali „išslysti“ į savo pilkąsias zonas. Jų socialinių ryšių išlaikymo įgūdžiai dar nėra tokie stiprūs, kad atlaikytų atstumo iššūkį.

Didžiąją dalį bendrumo paaugliai patiria lyg savaime suprantamą, tiesiog būdami tarp bendraamžių, užsiimdami bendromis veiklomis, dalyvaudami būreliuose, slampinėdami prekybos centruose, sportuodami komandoje, leisdami laiką vienoje klasėje.

Jie yra matomi aplinkinių, yra grupės dalis.
Šitas jiems natūralus socialinis fonas šiuo metu yra išjungtas. Tam, kad išlaikytų priklausymo jausmą, jiems reikia dėti pastangas. O tai kai kuriems paaugliams gali būti sunku.

Mes visi šiandien kaip paaugliai

Niekas nieko blogo nepadarėm, bet įsivėlėme į kažką pavojinga. Dėl to „buvom nubausti“, gavom „namų areštą“ ir turim sėdėti namie. Ir visus mus vienija ta pati užduotis – išsilaikyti sociume, išsaugoti bendrumą būnant izoliacijoje. Jausmai, su kuriais susiduria suaugusieji, iš esmės aplanko ir paauglius, tiktai suaugusiųjų įveikos mechanizmai brandesni.

Mes ilgiau nugyvenome šiame pasaulyje ir greičiausiai jau esame įveikę bent vieną asmeninę krizę. Turime patirtį, jog sunkumai kada nors praeina, o ir šiaip žmogus geba susitvarkyti su neįsivaizduojamais dalykais.

Galiausiai žinome, kad rytas protingesnis už vakarą, sportas padeda išlaikyti emocinį stabilumą, kad įmanoma prie daug ko prisitaikyti, ir laikui bėgant tampa lengviau. Kad artumas teikia nusiraminimą.

Todėl šiandien sustokime apgalvoti, kaip patys jaučiamės, pasakykime sau mintyse #JeSuisPaaugliai ir pasinaudokime neeiline proga geriau juos suprasti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)