aA
Pristatome Christphe Andre knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“, kurią išleido leidykla „Tyto alba“, ištraukas.

******************************
© Shutterstock nuotr.

Nepakeliamas socialinio atstūmimo skausmas

Vargas vienišam žmogui!
Koheleto knyga, 4, 10

Jūs sutikote dalyvauti psichologiniame eksperimente universiteto laboratorijoje. Jus priėmęs mokslininkas duoda atlikti asmenybės testą, paskui pateikia išvadą: „Labai gaila, bet jūsų psichologinis profilis toks kaip tų, kurie baigia gyvenimą vieniši, nes nesugeba ilgai išlaikyti visaverčių santykių.“ Taukšt! Paskui jus siunčia į kitą kambarį, sakydamas, kad duos atlikti kitą testą.

Tame kambaryje stovi dvi kėdės. Viena priešais veidrodį, kita prieš pliką sieną. Ant kurios atsisėsite? Jei ką tik išgirdot tokią niūrią pranašystę, veikiau pasirinksite sėdėti nugara į veidrodį (90 proc. žmonių). Jei yra priešingai ir jums pasisekė patekti į kitą atsitiktiniu būdu surinktą grupę, kuriai numatytas laimingas gyvenimas, kupinas meilės ir ilgalaikių santykių, rinksitės kėdę be atodairos.1 Taigi, matydamas savo ateitį rožinę, sau nepataikaujate, o niūrios ir vienišos ateities nuojauta skatina nebežiūrėti į savo atvaizdą ir jo nebepakęsti.

„Nebegalėjau žiūrėti į save veidrodyje“

Dažnai girdžiu pacientus pasakojant, kad jie iš namų išnešė visus veidrodžius, nepakenčia savo atvaizdo, pasitraukia į šalį, kai kas nors išsiima fotoaparatą ar filmavimo kamerą. Beveik visada tai būna savivertės sutrikimų kamuojami, nuolatinį nemeilės jausmą patiriantys žmonės. Žmonės, kurie iš tiesų turi nuolatinio socialinio atstūmimo patirtį.

Jausmas, kad esu atstumtas, skatina vengti savo atvaizdo, nes verčia susidurti su kažkuo nejaukiu, skausmingu, o tas kažkas – tai aš... „Jei kiti manęs nepriima, kaip galiu priimti save?“ Tarsi būtume kalti dėl atstūmimo, šlykštėtumės savimi ar būtume sau atgrasūs. Kaip tyčia, kai esam atstūmimo aukos, kai turėtume save guosti, atitolstam nuo savęs, save apleidžiam.

Atstūmimo skausmas

Visi žinom, kaip skausminga patirti socialinį atstūmimą. Dauguma esam išgyvenę tik „mažesnes“ jo apraiškas: meilės ryšio nutraukimą, išstūmimą iš grupės ar gaujos, kartais – atskirtį įmonės kolektyve. Kai kurie yra išgyvenę traumuojantį atstūmimą, pavyzdžiui, viešą pažeminimą. Kiti – slaptus, bet dažnus pažeminimus, pavyzdžiui, įvairias rasizmo apraiškas.

„Kasdien sėdu į traukinį savo prašmatniam rajone. Kasdien dėviu kostiumą, ryšiu kaklaraištį ir skaitau prašmatnų laikraštį. Ir kasdien būnu paskutinis, šalia kurio atsisėda kitas. Ypač moterys. Tik tada, kai kitur visai nebelieka vietos, žmogus prisėda šalia manęs. Kartą išlipau paskui vieną tų moterų, mačiau, pastebėjusi mane už nugaros, ji stipriau įsitvėrė savo rankinės. Tapau perdėtai jautrus tokioms smulkmenoms, dabar kaskart, kai prieš mane bėga baltoji moteris, tikriausiai vėluodama, pirma mintis, kuri šauna į galvą, – ji manęs bijo. Tai prasideda savaime...“

Šis 2002 metais užrašytas juodaodžio amerikiečio pasakojimas liudija, kokį varginantį sujautrėjimą kelia kasdieniai nežymūs socialiniai atstūmimai. Deja, galima spėti, kad toks reiškinys tebėra aktualus ir tebeveikia Europoje... Rasizmas – tai ne tik išgirstas pasakymas „prakeiktas juodis“ ar „prakeiktas arabas“, ar „prakeiktas žydas“, ar „prakeiktas siauraakis“, ar „prakeiktas baltasis“.

Tai dar ir visas subtilių, nereikšmingų ar kitiems nepastebimų įvykių kontekstas, kuris galų gale sukelia per didelį jautrumą atstūmimui, o jo poveikis žalingas: vos žmogus atsiduria situacijoje, kur gresia tokie atstūmimai, tampa „paranoiku“, visąlaik saugosi, stebi, vertina ir perdeda. Kartais ne be priežasties, rasizmas iš tiesų yra: įvairių formų, nevienodo intensyvumo, jis reiškiasi skirtingu sąmonės lygmeniu. O kartais dėl jo klystama – per dažnai naudojamas „detektorius“ tampa pernelyg jautrus.

Rasizmo pavyzdys itin iškalbingas, nes parodo, kad nepalyginti skausmingiau – ir labiau papiktina – būti atstumtam dėl to, kas esi, o ne dėl to ką padarei. Galima priimti, kad kiti nenori su mumis kalbėti, nes apie kokį nors žmogų pasakėm ką bloga, negrąžinom pinigų ir pan. Bet jausti, kad mūsų šalinasi dėl to, kad priklausom kitai rasei, tautybei, religijai, socialinei grupei... ši nuoskauda daug labiau griaunanti.

Būti atstumtam kasdienybėje

Per laboratorijoje rengiamus socialinio atstūmimo eksperimentus labiausiai pritrenkia faktas, kaip stipriai veikia atstūmimas ir kokias skausmingas sukelia pasekmes, nors dalyviai žino, kad išgyvena dirbtines ir laikinas situacijas ir kad tų žmonių daugiau niekada nebepamatys. Tarsi instinktas praneštų, kad mums nėra nieko pavojingiau, negu būti panašių į save atstumtiems. Net nepažįstamų ar nematomų asmenų parodytas abejingumas arba visai nesvarbios situacijos, pavyzdžiui, būti ignoruojamam susirašinėjant internetu, gali sukelti ryškių savivertės sutrikimų.

Kasdienybėje atstūmimo pojūtį gali sužadinti tokios situacijos kaip negauti atsakymo į laišką, elektroninį laišką ar telefono skambutį, todėl savivertės sutrikimų turintys žmonės nemėgsta atsakiklių (verčiau nepalikti žinutės, negu rizikuoti negauti atsakymo, nes tai plačiai atvertų kelią fantazijoms apie atstūmimą). Yra ir tokių, kurie net nedrįsta skambinti, bijodami sutrukdyti ar paskambinti ne laiku, bet labai apsidžiaugia, kai kiti jiems paskambina (tada bent būna tikri, kad pašnekovas tikrai nori su jais kalbėti).

Kiti savivertei pavojingų ir atstūmimo fantazijoms kurti palankių situacijų pavyzdžiai: išgirsti neigiamą atsakymą ir manyti, kad kiti į tą patį prašymą gavo teigiamą atsakymą; nebūti pakviestam į vakarėlį, į kurį galėjai tikėtis būti pakviestas; nebūti paminėtam tarp kitų sąraše, kuris yra daugiau ar mažiau giriamasis (dalyvavusiųjų projekte ir pan.); kai mums prieštarauja arba mus kritikuoja...

Suprantama, visa tai priimti dar sunkiau, jei yra žiūrovų, nes tuomet jaučiamės visų atstumti, o tai jau nuoskaudos dėl socialinės atskirties viršūnė. Todėl pašaipos, rodančios, kad visa grupė atstumia ir izoliuoja pažeidžiamą asmenį, tokios pavojingos. Jos dažnos vaikystėje ir paauglystėje, todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei vaikai tapo pašaipų aukomis. Tada reikia įsikišti ir sušvelninti atstūmimo (jis sparčiai gali virsti persekiojimu) padarinius, padėti vaikui remtis kitais, draugiškais, žmonėmis.

Kai vieną atstumia visa grupė, girdint pašaipas jam kyla siaubingas atskirumo jausmas, neišnykstantis ir vėliau, kai lieka vienas: pažeminimo skausmas, pasikartojantys nuolatinio ir siaubingo atstūmimo apmąstymai, kaip rodo mano, psichiatro, patirtis, didina savižudybės riziką. Kitas taip pat bloginantis padėtį veiksnys – patirti, kad mus atstumia artimieji arba iki tol laikyti tvirtais ramsčiais žmonės. Tokiomis aplinkybėmis atstūmimas kelia dukart stipresnį išdavystės ir apleistumo jausmą, kuris sukrečia žmogų ir naikina norą gyventi.

Liudijimų apie tokį skausmą išlikę dar iš tų laikų, kai žmogus tik pradėjo aprašinėti savo vargus... Pavyzdžiui, ištrauka iš Biblijos (Ps 31, 12-13): „Esu pajuoka visiems savo priešams, / keliu klaiką net kaimynams / ir baimę savo pažįstamiems, – / nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato. / Esu visų užmirštas, tarsi būčiau miręs, – / tapau lyg sukultas indas.“

Su atstūmimu susiję sutrikimai

Jei viskas eitų geryn šiame geriausiame iš pasaulių, tapę atstūmimo objektu turėtume stengtis suprasti kodėl ir taisyti tai, ką įmanoma pataisyti. Deja, atstūmimas dažnai skatina elgesį, kenkiantį žmogaus interesams4, o toks elgesys tik padidina pavojų būti vėl atstumtam. Štai į ką esam linkę ir nuo ko reikia iš anksto pasisaugoti:
Elgtis agresyviai su kitais.5 Dažnai agresyvų elgesį ir laikyseną skatina atstūmimas arba atstūmimo baimė. „Tomis valandėlėmis, kai pasijuntu nesaugiai, kai bijau nepateisinti lūkesčių, dažnai užbėgdama įvykiams už akių imu elgtis nemaloniai – man geriau būti neužkalbintai negu atstumtai.“

Atsiskirti. Pagunda nugrimzti į save tik didina problemą, nes žmogus lieka vienas su savo emocijomis ir mintimis. Atstūmimo atveju pačiam eiti bendrauti su kitais yra prioritetinė strategija, net jeigu nėra ko tikėtis, kad mus tinkamai supras, net jei visiškai nepaguos, jei palaikymas mus nuvils, nes visų blogiausia būtų likti vienam...

Kartais tai labai sunku paaiškinti atstūmimui pernelyg jautriems pacientams: eiti prie kitų ne tam, kad pasijustum geriau ar paguostas, bet atlikti tai kaip išgyventi padedantį veiksmą, kuris nebūtinai išsyk pagerins savijautą (nors kartais taip būna), bet yra nepamainomas. Tai lyg greitai dezinfekuoti žaizdą: ir toliau skauda, bet sumažėja užkrėtimo pavojus. Infekcija po atstūmimo – paranoja, savibauda, kartėlis, mizantropija, visos mūsų kančią didinančios ir gebėjimą vėliau susisieti su kitais mažinančios reakcijos.

Gadinti santykius su artimais žmonėmis. Nors kaip tik jie galėtų suteikti paguodą ir palaikymą, pernelyg didelis jautrumas atstūmimui dažnai įsiskverbia, pavyzdžiui, į sutuoktinių santykius ir didina nepasitenkinimo sutuoktiniu pavojų.6 Nepasitenkinimas
ir neapykanta sau gali būti perkelti šeimai, draugams.

Kai kuriems asmenims – pažeidžiamiausiems arba labiausiai nuvargintiems atstūmimo – visada ateina akimirka, kai išryškėja polinkis kelti sau skausmą. Žmogus pajunta miglotą norą save žaloti, naikinti. Šiai savidestrukcijos plėtotei būdingas ūmus toksinių medžiagų, pavyzdžiui, alkoholio, vartojimas, ypač paplitęs tarp moterų: pastebima, kad atstumtos jos suvartoja daug alkoholio, net iki girtumo, o paskui iki komos.

Bulimijos priepuolius taip pat dažnai paskatina išgyventas socialinis atstūmimas, net menkiausias (nerasti laiškų pašto dėžutėje, žinutės telefono atsakiklyje, elektroninio laiško kompiuteryje: „Visi mane pamiršo, aš viena...“), net menamas ir visai nepagrįstas. Tuomet žmogų pagauna vidinės sumaišties gūsis ir stumia sau kenkti griebiantis maisto.

Keista, jei priversime žmogų bent pagalvoti apie atstūmimo grėsmę, tai sukaustys jo protą. Paskui jam prasčiau seksis spręsti uždavinius ir atlikti IQ testus. Atrodo, kad šio reiškinio žalą patiriame ne tik dėl emocinio atstūmimo poveikio: mūsų gebėjimai sumenksta ne vien todėl, kad esam liūdni ar sunerimę, ne vien todėl, kad vis iš naujo gromuliuojam savo nelaimę.

Atrodo, atstūmimo situacijos sukelia nesąmoningą „smūgio bangą“, kuri savotiškai sutelkia ir sustingdo mūsų psichinę energiją. Taigi atstūmimas – bent iškart po jo – mus menkina ne tik emociškai, bet ir intelektualiai. Tad tokiu metu reikia būti atsargiems su „didžiaisiais sprendimais“ arba „svarbiomis bylomis“ savo gyvenime.

Būkite atidūs: socialinio atstūmimo žaizdos ne visada aiškiai matomos, jos gali būti slaptos, nekintamos, kaip medicinoje sakoma apie nepastebimai besiplečiantį pūlinį... Patyrinėję po atstūmimo kilusios nevilties intensyvumą, pamatysim, kad ji ne visada vienodai intensyvi. Bent jau ne visada vienodai suvokiama. Tarsi viduje turėtume skausmą malšinantį mechanizmą.

Trumpą laiką nuskausminimas gali būti naudingas, bet ilgainiui jis gali daryti kenksmingą poveikį: neabejotinai skirtas tam, kad kasdien patirdami atstūmimą – gyvenant visuomenėje tai neišvengiamai nutinka dažnai – nejaustume nevilties, juk atstūmimas ne visada dramatiškas, nuskausminimas gali atbukinti, o artimiesiems ar stebėtojams gali susidaryti įspūdis, kad esam abejingi. Ypač kai atstūmimo situacijos kartojasi, tampa įprastos.

Pavyzdžiui, tai ir vyksta su visuomenės atstumtaisiais, valkatomis ir marginalais, jau vaikystėje tapusiais pasikartojančio, paprastai visuotinio ir nuolatinio8 atstūmimo aukomis: tarp tų, kurie labiausiai atskilę nuo visuomenės, dažni „suzombėjimo“ atvejai, o tai liudija, kad jų, kaip socialių būtybių, šerdis mirusi ar bent savivertė apmirusi.

Daugelis darbų apie žmogaus būseną prieš savižudybę – tai kitas didelės nevilties registras – nagrinėja psichologinę būseną prieš pat imantis veiksmo (paprastai tiriami ketinusiųjų žudytis palikti rašteliai) ir pabrėžia tą patį polinkį atitolti nuo tikrovės, minčių ir jausmų apmirimą bei atoniją: tai nei ramybė, nei atsižadėjimas, veikiau antrinė su didžiule neviltimi susijusi būsena. Dauguma savižudybių yra nepakeliamo socialinių, jausminių, šeimos, profesinių ryšių nutrūkimo pasekmė.9 Tai labai dažnas atvejis tarp vadinamųjų ribinių (angl. borderline) asmenybių, kurios išskirtinai negeba nei kurti patenkinamų ryšių, nei be jų gyventi.

„Jei manęs nemyli – kam stengtis?“

Štai dar vienas psichologinis eksperimentas – nors nesmagus, jis padės įrodyti, kaip veikia socialinio atstūmimo kančios mechanizmai.10 Jūs esate vienas iš šešių tos pačios lyties žmonių grupėje. Iš pradžių per dvidešimt minučių trunkančius pokalbius susipažįstate tarpusavyje, tada jus įleidžia į kambarį, prašo pasirinkti du iš ką tik sutiktų asmenų, kad dirbtumėte vienoje grupėje. Po valandėlės prie jūsų prieina ir praneša, kad, deja, jūsų nepasirinko niekas (iš tiesų traukiami burtai, bet tai sužinosit tik vėliau). Kita dalyvių pusė išgirsta ne tokią liūdną žinią: „Jus kitiems eksperimentams pasirinko keli grupės nariai, bet eksperimentai vyks vėliau.“

Po šio etapo – nesvarbu, jus priėmė ar atstūmė, – jums jau vienam siūloma dalyvauti kituose eksperimentuose. Kito eksperimento metu pagal tikslų klausimyną reikia įvertinti sausainių skonį ir tekstūrą – jie visi vienodi, jų daug (35) pridėta ant padėklo. Jus dešimčiai minučių palieka vieną su sausainiais, klausimynu ir dar visai nauja socialinio atstūmimo patirtimi.

Ką tik atstūmimą patyrę eksperimento dalyviai suvalgys maždaug po devynis sausainius, kad galėtų atsakyti į sausainių vertinimo klausimyną, o štai neatstumtieji dalyviai suvalgys tik po keturis ar penkis. Sakytum, „atstumtieji“ neteko savikontrolės gebėjimo, būtino, kad nenugrimztų į dugną susidūrę su gyvenimo sunkumais... Kitos šio eksperimento manipuliacijos duos tokius pačius rezultatus: jei žmogus buvo atstumtas, jam sunkiau stengtis, kontroliuoti save, jis greičiau mes sunkias užduotis, dažniau imsis absurdiškos rizikos. Kruopštus rezultatų tyrimas parodė, kad atstūmimą išgyvenusiems žmonėms sumažėja ne tik gebėjimas kontroliuoti save, bet ir noras stengtis.

Tokie patys ir asmenų, kurie neteko sutuoktinio, tyrimo duomenys. Stebinantys rezultatai: tarp našlių neįprastai didelis procentas žudikų, tarsi sutuoktinio netektis – geros savijautos laido praradimas – skatintų savikontrolės pakrikimą.11

Pasipriešinti atstūmimui

Kaip atgauti norą priešintis? Laboratoriniai tyrimai rodo, kad gali pagelbėti net visai menkos smulkmenos: po atstūmimo stengtis atlikti paprastas užduotis ar tiesiog atsistoti prieš savo atvaizdą veidrodyje. Šias priemones taikyti priversti asmenys pamato, kaip jų gebėjimas save kontroliuoti auga, palyginti su tų, kurie po atstūmimo buvo palikti likimo valiai. Kaip jau įsitikinom, atstūmimą patyrę asmenys intuityviai linkę vengti savo atvaizdo – tai rodo kiti tyrimai. Iš tikrųjų jie turėtų susigriebti: vėl priimti save, savo tapatumą ir vertę. Trumpai tariant, turėtų semtis iš savivertės atsargų.

Po atstūmimo siekti socialinio bendravimo; nebėgti nuo savęs įnikus į svaigalus, darbą, miegą; imtis kasdienių užduočių, net jei jos, palyginti su mūsų liūdesiu, atrodo apgailėtinos... Darbuotis prie šių smulkmenų, dėti visas pastangas palaikyti savikontrolę, tai bus nors ir minimali, bet gyvybiškai svarbi pagalba.

Ilgalaikis dvidešimt metų trukęs tyrimas, kurio metu stebėti mokiniai tapo suaugusiaisiais, aiškiai parodė, kad savikontrolės gebėjimas (pavyzdžiui, vaikai sutinka verčiau ilgiau laukti didesnio atpildo negu gauti mažesnį iškart: „Saldainis dabar ar trys po penkių minučių?“) gana tiksliai pranašauja vėliau atsirasiantį gebėjimą reguliuoti perdėtą jautrumą patyrus atstūmimą,12 o perdėtas jautrumas, beje, siejamas su daugybe problemų: menka saviverte, dažnais konfliktais, toksinių medžiagų vartojimu ir pan.

Kitas būdas priešintis atstūmimui – plėtoti kuo daugiau sąsajų: reikia puoselėti kuo platesnį ir įvairesnį socialinį tinklą ir įvairaus artumo lygmenimis. Apskritai, juo žmogus jautresnis atstūmimui, juo labiau linkęs atsirinkti tik patikimus ir abejonių nekeliančius žmones, tikėdamasis, kad šie jo „nenuvils“. Ir rizikuodamas smarkiai kentėti, jei kaip tik šie žmonės nuvils, nes siauri socialiniai ryšiai praradimą ar pasikeitimą daro dar skausmingesnį.

„Labiau vertinu kokybę negu kiekybę“, – kartais tvirtina pacientai. Tačiau kas pasakė, kad kokybė nesuderinama su kiekybe? Kodėl kelių labai gerų artimų draugų turėjimas priešpriešinamas daugybei bičiulių bei tiesiog pažįstamų? Žinoma, jais tikriausiai ne visada galėsim pasitikėti iškilus sunkumams, bet jie gali turėti daug kitų gerų savybių – juk ne vien patikimumas turėtų būti mūsų socialinių ryšių atrankos kriterijus.

Štai dar vienas puikus būdas priimti kitus: nors ana tas ir paviršutiniškas, jis gali būti labai linksmas; nors toji nuobodoka, ji visada gerai patars; nors anas kadaise man iškrėtė „šunybių“ (mano požiūriu), kai dirbam kartu, mes labai daug padarom... Kam išstumti juos iš savo gyvenimo ta dingstimi, kad jie ne visai tokie, kokie norėčiau, kad būtų? Galiu priimti juos dėl gerųjų savybių ir nieko kito iš jų nesitikėti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Valstiečiai bando griauti posėdį: masiškai atsiiminėja parašus (69)

DELFI šaltinių teigimu, planas šiandien balsuoti dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio gerokai...

Nuotraukose iš prabangių vestuvių galutinai demaskuotas Skripalių nuodytojas (42)

Nuotakos tėvas, vesdamas dukrą prie altoriaus, išdidžiai šypsojosi. Šios vestuvės vyko 2017...

Naujas Kauno valdžios žingsnis – apmokestinti „svetimų“ vaikų tėvus (55)

Nors Vyriausybės atstovas Kauno bei Marijampolės apskritims Andrius Cechanavičius antradienį Kauno...

„Newsweek“: JAV Rusijai perleido šiaurinį Sirijos miestą (20)

Jungtinės Valstijos Rusijai „perleido“ šiaurinį Sirijos Manbidžo miestą, skelbia...

Ažiotažą sukėlusios „Zero Live Show" reklamos kūrėjai išgirdo teismo nuosprendį (28)

Antradienį Šalčininkų teisme ir vėl atversta skandalu bei nemalonumais su teisėsauga...

Įvertino Nausėdos pradžią: daug teisingų žingsnių ir daug neatsakytų klausimų (11)

Šią savaitę sueina lygiai šimtas dienų, kai Gitanas Nausėda užėmė prezidento pareigas....

Nusprendė: dėl Pranckiečio bus balsuojama dar šį vakarą nuolat pildoma (287)

53 parlamentarų pasirašytą pareiškimą dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atšaukimo...

Natūralios kosmetikos kūrėja – apie „nekaltą“ ingredientą, dėl kurio sensite greičiau (1)

Rasveratrolis, skvalenas, filagrinas, kolagenas, vetiverija, simondsija – tai tik dalis...

Karbauskis bankams išsiuntė laišką: ar „grasinimas“ kelti palūkanas buvo suderintas? (117)

Į valdžios planus apmokestinti komercinių bankų aktyvus sureagavus Lietuvos banko asociacijos...

Buvę Profsąjungų rūmai Vilniuje intensyviai griaunami: jau neliko didelės pastato dalies (53)

Praėjusią savaitę prasidėję buvusių Profsąjungų rūmų griovimo darbai įsibėgėja. Iš...