Dažnai jaučiate įtampą darbe? Manote, kad vadovas Jūsų nevertina? Žarsto nepagrįstą kritiką ir išnaudoja užkraudamas begalę darbų? Rodo atvirą nepasitikėjimą ir kontroliuoja taip, lyg būtumėte potencialus žudikas maniakas?
© Shutterstock nuotr.

Daugelis bent kartą gyvenime yra patyrę panašių jausmų, kuomet darbo vietoje jautėsi it kartuvėse. Kiekviena diena, kaip nesibaigiantis košmaras, vadovas – tikrų tikriausias budelis.

Darbuotojai išties dažnai skundžiasi vadovų nesupratingumu ir reikalavimais, kuriuos įgyvendinti nėra visiškai jokios motyvacijos. Vadovai, savo ruožtu, kaltina darbuotojus ir suranda milijonus priežasčių, kodėl priima vienokius ar kitokius sprendimus. Tai, kas jiems atrodo savaime suprantama, dažnai darbuotojams būna visiškai nesuvokiama.

Kad būtų aiškiau, pabandykime paanalizuoti vieną realią situaciją iš darbuotojo ir vadovo perspektyvos. Įsivaizduokite jauną moterį – biuro administratorę. Ji visiems pasakoja apie tai, kokia bloga jos vadovė. Kas rytą iš jos reikalaujama taisyklingu kampu atitraukti užuolaidą, kitu atveju, vadovė nepatenkinta burba, kad šimtą kartų reikia kartoti esminius dalykus.

Bosė yra tokia pedantė, kad tenka kiekvieną dieną du kartus perplauti tuščius (net ir švarius) puodelius bei cukrinę, ryte ir vakare valyti stiklinį stalą (nesvarbu, ar kas nors prie jo sėdėjo ar ne). Taip pat vadovė prašo, kad ant biuro stalų būtų tik tušinukas ir užrašų knyga. Griežtai draudžia laikyti kitus daiktus.

Be viso to, nuolat tikrina darbuotojų el. paštus norėdama įsitikinti, ar nedaromos gramatinės klaidos. Dar moteris guodėsi, kad kartą biure rado paslapčia įtaisytą stebėjimo kamerą, kuri ją įsiutino iki ašarų. Taigi darbuotoja kupina pykčio ir nevilties. Ji jaučiasi nevertinama ir bereikalingai kontroliuojama. Jai skaudu ir nemalonu, kad kas kartą yra skaičiuojama kiek minučių ji pavėlavo į darbą ir kiek kartų išėjo viena minute anksčiau.

Pasiklausius tokios istorijos, apima nuoširdus gailestis ir neteisybės jausmas. Bet kiekviena situacija turi dvi puses. Kuomet būname tik vienoje jų, nesąmoningai ieškome pateisinimų susikurtam neteisybės jausmui ir toliau kūrename jį ieškodami dar daugiau priežasčių pykti ir liūdėti. Bet ar bandėte kada pažvelgti į viską iš vadovo pusės?

Aš jau visą savaitę nemiegu ir mąstau apie strategiją kitiems metams, o darbuotojai atsipalaidavę vėluoja į darbą. Kas po keletą minučių, o kas ir daugiau. Klientai skambina lygiai devintą ryto, o tuo metu niekas nepakelia ragelio. Net ir dvi minutės gali daug kainuoti. Milijonus kartų prašiau, kad „roletą“ atitraukinėtų tiesiai ir atsargiai, jis brokuotas ir anksčiau ar vėliau nukris, teks keisti nauju. O šiuo metu tam lėšų nėra. Negi sunku pasaugoti inventorių? Apie indų plovimą atskira istorija. Buvo laikas, kai virtuvėlės kriauklėje pūpsodavo kalnai nešvarių puodelių ir lėkščių, nebūdavo, kur įpilti kavos atėjusiam klientui. Kartą įmonės svečiui buvo įpilta vandens į nešvarią stiklinę, vos nemiriau iš gėdos. Taigi įvedėm praktiką plauti ir perplauti indus kasdien.

Kalbant apie elektroninį paštą – buvo laikas, kai klientai nuolat skundėsi gramatiškai netvarkingais laiškais, darbuotojams buvo įdiegta klaidas taisanti programa, bet jie vis tiek įsigudrindavo rašyti be lietuviškų raidžių ar elektroninio parašo. Mūsų klientai yra svarbūs žmonės, noriu būti tikra, kad laiškai rašomi tvarkingai. Prašymas palaikyti tvarką ant darbo stalo – būtinybė.

Ilgą laiką kovojau su darbuotojais dėl tvarkos, stalai būdavo nukrauti neišrūšiuotomis sąskaitomis, bandelėmis ir arbatos puodeliais. O dėl paslėptos kameros – kilo įtarimų, kad vienas darbuotojas vagia kanceliarinius reikmenis. Tam, kad nepaskleistų apkalbų biure, pastatėme kamerą. Deja, administratorė ją rado. Darbuotojai yra neatsakingi ir galvoja tik apie save, jie net nesivargina paklausti esminių dalykų ir ima savivaliauti. O iš savivalės – tik chaosas ir netvarka.

Taigi viena ir ta pati situacija, bet dvi visiškai skirtingos nuomonės. Viena vertus galima suprasti nusiminusią darbuotoją, kitą vertus visai logiški ir vadovės atsakymai, galima suprasti ir ją. Bet kur yra „šuo pakastas“ arba kodėl šioje situacijoje, kilo tokia problema.

Tiek šioje, tiek kitose panašiose situacijose, dažniausiai koją kiša atvirumo stoka. Vadovai nepasakoja, o darbuotojai neklausia. Darbuotojas tikisi, kad vadovas supras jo vidinius skausmus ir neviltį, o vadovas nuoširdžiai mano, kad jo elgesys ir sprendimai yra logiški ir suprantami. Ir vis tik, nė viena iš pusių iki galo nesupranta, kas ką galvoja.

O jei būtų kitaip? Pavyzdžiui darbuotojas nuoširdžiai paklaustų, kodėl kasdien tikrinamas jo el. paštas ir pasakytų, kad jis dėl to jaučiasi nemaloniai. Vadovas galėtų paprastai atsakyti: „Pasitikiu tavimi, tiesiog noriu būti tikras, kad laiškai būtų be klaidų. Kaip galime išspręsti šią problemą?“ Arba darbuotojas paklaustų, kodėl negalima ant stalo laikyti pašalinių daiktų? Arba nuoširdžiai pasidalintų, kad pasijuto nemaloniai radęs įtaisytą kamerą. Už situaciją nemažiau atsakingas ir vadovas, tad ir jis galėtų su darbuotojais šnekėti daugiau. Pavyzdžiui pasidalinti, apie jam kilusį nerimą ir dvejones, kartu su komanda ieškoti sprendimo būdų, klausti darbuotojų, ką jie mano, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip.

Tiesa yra ta, kad dažniausiai užtenka tik pasikalbėti. Tai nieko nekainuoja, apsaugo nuo problemų, nepasitenkinimo, nesusipratimų. Paprastas pokalbis gali būti geriausias vaistas ir priemonė visoms problemoms spręsti. Neverskite žmonių spėlioti, kodėl elgiatės vienaip, ar kitaip. Nereikalaukite, kad kiti iš Jūsų veido atspėtų, kaip jaučiatės. Kalbėkitės, tiesiog kalbėkitės. Tai jus išlaisvins.

Lektorė–verslo konsultantė Rasa Borodina, UAB „Galimybių Arsenalas“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskio išviešintas Urbšys: Tomas Dapkus tiesiog mane informuodavo, jei kas blogai (16)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) lyderis Ramūnas Karbauskis teigė...

Palygino kainas Lietuvoje ir Portugalijoje: lietuviai neturėtų skųstis (8)

Tūkstančiu eurų per mėnesį papilnėjanti piniginė – įprastas ir orus portugališkas...

„Žalgirį“ premijomis motyvavęs Motiejūnas paslapčia pildo galimų naujokų sąrašą (23)

Neįtikėtinai sėkmingas „Žalgirio“ sezonas suteiks klubui tvirtą finansinį pagrindą, kuris...

Dalia Grybauskaitė – apie „paskolas dėžutėse“, VSD pažymas ir „Agroverslo“ susiliejimą su politika išskirtinis interviu (687)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėsauga turi labai atsargiai galvoti, kokius slaptus...

Karbauskis atrėžė Grybauskaitei: į prezidentūrą iki rinkimų kojos nekels (863)

„Valstiečių žaliųjų“ lyderis Ramūnas Karbauskis užbrėžė raudoną liniją santykiuose...

Miegojo šalia agentūros durų, kol gavo svajonių darbą (3)

Filmų kūrėjas, fotografas, kūrybininkas Danielis Soares taip norėjo dirbti reklamos versle, kad...

Pasitikrinkite: išskyrė 5 neįprastus simptomai, išduodančius širdies ligas (4)

Pagal mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuva užima labai aukštas pozicijas, o ir...

Idėjos šios vasaros vestuvėms iš karališkosios puotos stilistės verdiktas

Nieko nesitikėjau iš šių karališkųjų vestuvių, todėl natūraliai nebuvo ir jokios staigmenos...

Kaip aš vištas auginu. III dalis. Rezultatai

Mėnuo nuo eksperimento pradžios – pakankamas laikas, kad vištos taptų visateisėmis kiemo...

Medeina Čijauskaitė: gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje (274)

Justės ašaros byra ant kompiuterio klaviatūros. Aplink sėdintys kolegos nejaukiai muistosi, kelios...