aA
Prancūzų psichiatro, monografijų apie psichologiją autoriaus François Lelord‘o pirmas romanas apie jauną psichiatrą Hektorą „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ pradėjo visą seriją knygų apie šį herojų. Romanų istorijos atrodo paprastos, tačiau tai tik paviršinis įspūdis – iš tikrųjų jose slypi daugybės žmonių patirtis.
© Shutterstock nuotr.

François Lelord
“Kaip Hektoras laimės ieškojo”
Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas
Tyto alba

Pateikiame ištrauką iš knygos “Kaip Hektoras laimės ieškojo”

********

Hektoras artėja prie laimės

Baigiantis vakarienei Eduaras buvo gerai nusiteikęs, tačiau buvo aišku, kad jam kažko trūko, nes panoro drauge su Hektoru užsukti dar kur nors.

– Tau reikia pažinti Kiniją! – pareiškė jis, nors Hektoras abejojo, ar Eduaro pamėgtos vietos, tokios kaip šis restoranas, iš tikrųjų yra Kinija. Jis mieliau būtų grįžęs į viešbutį ir užsirašęs, ką sužinojo apie laimę, tačiau Eduaras buvo jo bičiulis, tad sutiko nueiti dar kur nors.

Prie įėjimo stovėjo itin stambus kinas, labai gražiai apsirengęs, su mikrofono laidu už ausies. Pamatęs Eduarą, mirktelėjo jam.

Labai dideliame bare grojo gera muzika ir sklido švelni šviesa, čia buvo daug vyrų, tokių kaip Hektoras ir Eduaras, taigi ne vien kinų. Hektoras iš karto pastebėjo, kad čia yra kinių, gražių kaip filmuose, kai kurios jų tokios dailios, kad baisoka į jas net žvilgtelėti. Jos, galėtum pamanyti, linksmai leidžia laiką, kalbasi su tokiais kaip Hektoras ir Eduaras, o šie irgi linksmai leidžia laiką.

Eduaras užsakė butelį baltojo vyno; jį įstatė į ledų kibirėlį ant baro greta jų. Netrukus prie Eduaro priėjo pasišnekučiuoti graži kinė. Jie bendravo kaip seni pažįstami, ji juokėsi iš Eduaro pokštų ir retkarčiais kažką šnibždėjo jam į ausį, jis irgi juokėsi.

Nuostabu. Bet Hektoras prisiminė, kad jo kelionės tikslas – ką nors išsiaiškinti apie laimę, taigi nevalia pamiršti to, ko išmoko per vakarienę.

Jis išsitraukė užrašų knygelę, pasidėjo ją ant baro ir ėmė rašyti savo pastebėjimus.

Mąstė apie tuos, kurie nežmoniškai pluša, kad vieną dieną, uždirbę tris milijonus dolerių, liautųsi plušėti.

3 pamoka: Daug žmonių tikisi būti laimingi tik ateityje.
Paskui prisiminė tuos, nuo kurių priklauso „susijungimai“.

4 pamoka: Daug žmonių mano, kad laimė – būti turtingesniam ir svarbesniam.

– Ką jūs veikiate? – kažkas paklausė.

Hektoras pakėlė akis ir pamatė pačią gražiausią, kokią jam yra tekę sutikti, kinę, ji žvelgė į jį šypsodamasi. (Iš tikrųjų ji paklausė: „What are you doing?“, bet kadangi ši knyga nėra atostogų užduotis, viską jums verčiame.)

Hektoras šiek tiek susijaudino, bet jam pavyko angliškai paaiškinti, kad užsirašo pastabas – ketina išsiaiškinti, kodėl žmonės jaučiasi laimingi arba nelaimingi. Gražioji kinė žaviai nusijuokė ir Hektoras suprato, kad ji pamanė, jog jis pokštauja. Tada šiek tiek plačiau paaiškino, kodėl užsirašo pastabas, ir ji liovėsi juoktis, tik keistai jį nužvelgė, ir tas keistas žvilgsnis jam pasirodė labai mielas, jei suprantate, ką noriu pasakyti.

Taigi Hektoras susipažino su labai gražia kine. Ji buvo vardu Jing Li, studentė.

– Ką studijuojate? – paklausė Hektoras.

– Studijuoju turizmą, – atsakė Jing Li.

Hektoras suprato, kodėl ji čia lankosi, be abejo, tai geras būdas pažinti turistus, atvykstančius į Kiniją. Jing Li paklausė, kuo jis užsiima, ir Hektoras papasakojo jai apie baimių, liūdnų ir įkyrių minčių apniktus žmones. Regis, Jing Li labai susidomėjo, pasakė, kad, kai jai liūdna, lanko savo drauges ir pasijunta geriau.

Hektoras paklausė, ar ji visada gyveno šiame mieste, ir Jing Li papasakojo, kad atvyko iš kitos Kinijos dalies, ten gyventojai labai neturtingi, tad ji labai patenkinta gyvendama čia. Ji turi ten seserų, jos nestudijuoja turizmo, dirba gamyklose, kurias Kinijoje įsteigė Šarlis. Jing Li vis pasakojo Hektorui, nes Hektoro įprotis nuoširdžiai domėtis žmonėmis ir ją skatino išsipasakoti.

Eduaras pliaukštelėjo Hektorui per petį ir paklausė:

– Viskas gerai, smagiai linksminiesi?

Hektoras linktelėjo.

– Viskas gerai, – atsakė, tačiau pagalvojo, kad žodis „linksmintis“ čia visai netinkamas, jis pajuto beįsimylįs Jing Li.
O ji ir toliau pasakojo apie save, tik Hektoras girdėjo ne viską; į ją, tokią mielą, buvo sunku žiūrėti ir tuo pat metu jos klausytis.
Pagaliau visi ėmė skirstytis, jie irgi susiruošė eiti. 

Keturiese – Eduaras ir jo draugė kinė, Jing Li ir Hektoras – sulipo į taksi, laukiantį prie durų. Eduaras atsisėdo prie vairuotojo ir kiniškai pasakė vairuotojui, kur vežti. Netrukus jie atsidūrė prie Hektoro viešbučio, ir tik tada jis susigriebė, kad nepaprašė Jing Li telefono numerio. Dieve mano, kaip jis ją susiras? Bet apsiriko pamanęs, kad turės rūpesčių, nes Jing Li išlipo iš taksi kartu su juo, o Eduaras su savąja kine nuvažiavo palikę juos vienus prie viešbučio.

Hektoras šiek tiek sutriko, bet sumojo, kad vyras, juolab psichiatras, turi rasti išeitį, tad paėmė Jing Li už rankos, ir jie nuėjo per viešbučio holą, nekreipdami dėmesio į personalo darbuotojus prie registracijos stalo. Lifte Jing Li jį pabučiavo.

Kas vyko toliau, nėra reikalo pasakoti, nes Hektoras ir Jing Li, suprantama, atsidūrė Hektoro kambaryje ir darė tai, ką daro vienas kitą įsimylėję žmonės, o ką darė, žino visi.

Kitą rytą pabudęs Hektoras išgirdo, kaip Jing Li niūniuoja vonioje. Jam tai labai patiko, nors ir skėlė galvą nuo visų tų išgertų butelių, kuriuos buvo užsakęs Eduaras.

Jing Li išėjo iš vonios susisupusi į rankšluostį, o pamačiusi, kad Hektoras nubudęs, vėl žavingai nusijuokė.

Tą akimirką suskambo telefonas ir Hektoras pakėlė ragelį. Skambino Eduaras, paklausė, ar Hektoras maloniai praleido vakarą. Hektoras atsakė, kad vakaras buvo malonus, tačiau plačiau pasakoti negalėjo, nes jį stebėjo Jing Li.

– Išrinkau ją tau, – pasakė Eduaras, – žinojau, kad ji tau patiks, nesirūpink, aš viską sutvarkiau.

Ir Hektoras staiga viską suprato. Matė, kad ir Jing Li suprato, nes liovėsi šypsotis ir šiek tiek nuliūdo.

Hektoras taip pat nuliūdo, o kai Jing Li, užrašiusi jam savo telefono numerį, susiruošė eiti, pakštelėjo jai į skruostą.

Jis atsigulė į lovą, pasiėmė užrašų knygelę ir pamąstęs užrašė:

5 pamoka: Kartais laimė yra ko nors nesuprasti.

Hektoras neįsimylėjęs

1 pamoka: Geras būdas apkartinti savo laimę – lyginti.
2 pamoka: Laimė dažnai aplanko netikėtai.
3 pamoka: Daug žmonių tikisi būti laimingi tik ateityje.
4 pamoka: Daug žmonių mano, kad laimė – būti turtingesniam ir svarbesniam.
5 pamoka: Kartais laimė yra ko nors nesuprasti.
6 pamoka: Laimė – tai smagus pasivaikščiojimas gražiuose neregėtuose kalnuose.

Hektoras perskaitė, ką buvo užsirašęs savo užrašų knygelėje. Taip, esama įdomių minčių, tačiau to nepakanka. Tai nepanašu į tikrą laimės teoriją. (Teorija – tai istorija, kurią vieni kitiems pasakoja suaugusieji ir kuri aiškina, kaip kas nors vyksta. Manoma, kad ji teisinga tol, kol kas nors sugalvoja kitokią, aiškesnę, teoriją.) Netikėtai jam kilo mintis – kelionės pabaigoje parodyti savo pastabas įžymiam profesoriui, laimės specialistui.

Šalyje, kurioje daugiausia psichiatrų pasaulyje, gyvena jo draugė, ji pažįsta tokį profesorių.

Hektoras sėdėjo italų restorane: languotos staltiesėlės, žvakės ant stalų, šeimininkas ir šeimininkė panašūs į tikrus italus. (Jie Hektorui prisipažino esą čiliečiai, nes Hektoras ir čia darė įspūdį, kad iš tikrųjų domisi žmonėmis. Beje, padavėjai labai dažnai Hektorui pasakodavo, kaip gyvena, nors daugybę kartų Hektoras tenorėdavo ko nors užsisakyti.) Ši miesto dalis buvo įsikūrusi šlaite, kur dar likę senų grįstų gatvelių ir senovinių namų, ir jam patiko.

Jums, be abejo, įdomu, kur buvo Eduaras, bet netrukus suprasite.

Hektoras prisiminė vizitą pas senąjį vienuolį. Ir užsirašė:

7 pamoka: Klaidinga manyti, kad laimė yra tikslas.

Nebuvo įsitikinęs, ar gerai išmoko vienuolio pamoką, tačiau Hektorui ji pasirodė labai įdomi, ir jis nutarė, kad baigdamas kelionę sugrįš pas senąjį vienuolį.

Jis prisiminė miniatiūrines moteris, kurios juokėsi sėdėdamos ant klijuočių, ir užsirašė:

8 pamoka: Laimė – būti su mylimais žmonėmis.

Tai parašęs pajuto, kaip suspurdėjo širdis.
Hektoras vėl ėmė piešti, kas šovė į galvą.
O jūs, žinoma, supratote – Hektoras laukė Jing Li.

Jis prisipažino Eduarui, kad nori vėl susitikti su Jing Li, šis apgailestaudamas pasakė, kad šiandien to padaryti neįmanoma, nes sekmadieniais ta vietelė, kurioje būna daug gražių kinių ir kur jie susitiko su Jing Li, uždaryta. Hektoras atsakė, kad nenori matyti Jing Li dirbančios, jis nori pakviesti ją kur nors pavakarieniauti, tikrai ketina tai padaryti, nes ji paliko jam savo telefono numerį.
Tada Eduaras keistai pažvelgė į Hektorą ir tarė:

– Vargše mano drauge!

Hektoras šiek tiek susinervino. Eduaras neturėtų laikyti jo kvailiu, juk jis suprato, kaip Jing Li užsidirba pragyvenimui! Eduaras pasakė, kad nelaiko Hektoro kvailiu, tačiau mato, kad Hektoras įsimylėjo, o tai daug blogiau, nei būti kvailiu. Jis susirūpino dėl Hektoro.

Ir Hektoras nurimo – suprato, kad Eduaras visada buvo geras bičiulis. Bet pasakė jam, jog šis klysta, jis nėra įsimylėjęs Jing Li, tik trokšta vėl ją pamatyti. Paklausė Eduaro, ar šis jau yra turėjęs draugužę kinę. Eduaras atsakė, kad ne, iš tikrųjų ne, bet Hektoras suprato – meluoja (nepamirškite, Hektoras – psichiatras). Todėl Hektoras tenumykė „hmm... hmm“ tikėdamasis, kad Eduaras papasakos daugiau.

Bet Eduaras, aišku, nenorėjo pasakoti, kaip yra iš tikrųjų. Jis atsiduso ir savo kalbą užbaigė taip:

– Svarbiausia nežinoti, ką jos iš tikrųjų myli – tave ar tavo pasą.

Kiek patylėjęs pridūrė:

– Aš per senas, kad kelčiau tokį klausimą, bet dar ne toks senas, kad juokčiausi iš atsakymo.

Hektoras suprato, kad Eduaras buvo įsimylėjęs ir kad viskas baigėsi nelabai gerai.

Tad dabar Hektoras laukė Jing Li vienas prie staliuko mažame italų restoranėlyje.

Kai jis jai paskambino, ji nustebo, tačiau iš karto sutiko susitikti. (Restoraną Hektorui rekomendavo Eduaras.)

Dabar jis laukė, ji vėlavo, ir jis svarstė, ar ji atvyks. Laukdamas užsakė butelį vyno, jei teks ilgai laukti, visą išgers vienas ir taps panašus į Eduarą.

Ir štai Hektoras pamatė į restoraną įeinančią Jing Li. Jos plaukai buvo sudrėkę nuo lietaus ir ji buvo baisiai graži; stodamasis jis parvertė kėdę.

Visi padavėjai, stovintys už baro, vos nelipdami vienas kitam ant kojų, puolė paimti Jing Li apsiausto.

Pagaliau Jing Li atsisėdo priešais Hektorą, ir jie ėmė kalbėtis. Jing Li buvo kitokia nei pirmąjį vakarą – kiek nedrąsi, lyg varžytųsi žiūrėti į Hektorą ar bijotų prikalbėti kvailysčių.

Tada prakalbo Hektoras, ėmė šį bei tą pasakoti apie savo gyvenimą, apie miestą, kuriame gyvena. Jing Li klausėsi ir netgi pasakė, kad jai tas miestas patinka, nes jame gaminami jos mėgstami daiktai.

Hektoras atkreipė dėmesį į jos laikrodį, diržą, krepšį – šie daiktai tikrai pagaminti jo šalyje, nors Jing Li juos greičiausiai pirko savame mieste. Hektoras pagalvojo, kad tai irgi yra globalizacija. Paskui prisiminė, kaip Jing Li uždirba pinigų visiems tiems labai brangiems pirkiniams, ir susimąstė, ar tikrai globalizacija yra geras dalykas.

Jing Li ėmė kalbėti drąsiau, aišku, jai buvo sunku, nes vienos temos abu norėjo išvengti – kalbų apie jos darbą. Ir ji ėmė pasakoti apie savo šeimą.

Jos tėvas buvo dėstytojas, Kinijos istorijos specialistas (kadangi dar ir kinas, be jokios abejonės, savo dalyką išmanė puikiai). Kai Jing Li buvo dar vaikas, žmonės, valdę Kiniją, nusprendė, kad tokie dėstytojai kaip jis nereikalingi, netgi šiek tiek kenksmingi, tad išsiuntė jį su šeima labai toli, į patį Kinijos pakraštį. O ten visi dirbo laukuose, niekas neturėjo teisės skaityti knygų, išskyrus tas, kurias buvo parašęs tuo metu Kiniją valdęs žmogus.

Jing Li seserys nustojo lankyti mokyklą, nes kenksmingų nereikalingųjų vaikai neturėjo teisės jų lankyti, jie turėjo mokytis gyvenimo dirbdami laukuose. Kadangi Jing Li buvo jaunesnė, jai vis dėlto buvo leista lankyti mokyklą, bet tada mirė tėvas (jį labai išvargino darbas laukuose, jam nepavyko prie to įprasti), ir ji nebegalėjo mokytis.

O jos seserys, niekada nelankiusios mokyklos, galėjo dirbti tik Šarlio gamyklose. Jing Li nutilo, nes suprato, kad dabar teks pasakoti, kodėl ji netapo darbininke, o tai gana subtili tema.
Kodėl šypsosi vaikai

– Paimkite dar gabalėlį ožkienos ir saldžiųjų bulvių, – pasiūlė Marija Luiza.

Ir Hektoras paėmė, nes buvo labai skanu. Jis pagalvojo, kad vilkas, prarijęs pono Segeno ožkytę, puikiai pasivaišino.

Prie stalo sėdėjo daug žmonių: Marijos Luizos mama, aukšta, liūdnoka ponia, Marijos Luizos sesuo ir jos vyras, jaunesnysis Marijos Luizos brolis ir dar neaišku kas – gal pusbroliai, gal draugai. Šypseną kėlė, kad visų jų odos spalva buvo skirtinga: Marijos Luizos mamos – kaip Hektoro, kai jis įdegdavo, jos sesers – tamsesnė, pusbroliai bei pusseserės vėlgi skyrėsi, jaunesnysis brolis buvo tamsus kaip Marselis, bet visi jie mandagiai bendravo su Hektoru.

Ant komodos stovėjo Marijos Luizos tėvo, – gražaus pono, vilkinčio elegantišką kostiumą, – nuotrauka. Marija Luiza pasakė Hektorui, kad jos tėvas buvo advokatas ir prieš daug metų panoro nerti į politiką, kai dar blogi žmonės, kaip įprastai, valdė šalį. Vieną rytą jis pabučiavo Mariją Luizą, tuo metu dar mažą mergaitę, ir išvyko į savo kontorą, o vakare jį prie namų išmetė iš nedidelio sunkvežimiuko.

Sunkvežimiukas nurūko visu greičiu, o jos tėtis buvo negyvas ir labai subjaurotas, nes šioje šalyje labai dažnai taip buvo daroma politika. Į pasakojimo pabaigą Hektoras sunkiai benurijo kąsnį, o Marija Luiza, pamanė Hektoras, jau įpratusi pasakoti šią istoriją.

– Mano mama niekada su tuo nesusitaikė, – pasakė ji. – Manau, ji dėl to nuolat jaučiasi prislėgta.

Pažvelgęs į Marijos Luizos mamą, tyliai sėdinčią kitame stalo gale, Hektoras suprato, kad tai tiesa.

Hektoras su Marija Luiza užvedė kalbą apie vaistus ir psichoterapiją. Marija Luiza tikrai viską mėgino, net nuvežė mamą gydytis į didelę šalį, kur yra daug psichiatrų, ten ji ir dirbo, tačiau mama taip ir nebeatgavo sveikatos, nes kai ištinka didelės nelaimės, psichiatrija gali šiek tiek padėti, bet išgydyti – ne.

Marijos Luizos sesers vyras, vardu Nestoras, buvo linksmas vyrukas, jam labai patiko juokauti su Hektoru. Jis šioje šalyje turėjo verslą. Iš pradžių Hektoras būgštavo, kad jo verslas toks kaip Eduardo, bet paaiškėjo, kad ne. Nestoras importavo automobilius ir eksportavo vietinių menininkų tapytus paveikslus (be alaus, paveikslai šioje šalyje buvo dar vienas puikus dalykas).

Dar buvo gamykla, kur gyventojai siuvo batus, kad Hektoro šalies žmonės galėtų bėgioti ristele. (Žiūrėdamas į Nestorą Hektoras pamanė, kad pasaulyje tikrai yra įvairių spalvų šarlių.) Hektoras jo paklausė, ar dėl to vietiniai tampa turtingesni. Nestoras atsakė, kad taip, šiek tiek, tačiau tokių kaip jis reikėtų kelių šimtų.

– Problemų kyla dėl to, kad šalis nesaugi, todėl verslininkai nenori rizikuoti savo pinigais, neinvestuoja, taigi nėra darbo. Kalbama apie globalizaciją, tačiau bėda, kad mes tikrai nesame globalizacijos dalis!

Hektoras suprato, kad globalizacija ne visada yra blogas dalykas, priešingai, nei kai kurie žmonės manė jo šalyje.

Marijos Luizos vyro šioje draugijoje nebuvo. Jis gimė šioje šalyje, bet šiandien dirba inžinieriumi didelėje šalyje, kur yra daug psichiatrų, tačiau jo šaliai iš to naudos nedaug, išskyrus tai, kad jis siunčia čia likusiai šeimai pinigų. Ir viskas dėl to, jog Marija Luiza nenorėjo, kad jos vaikus į mokyklą lydėtų asmens sargybiniai.

Hektoras panoro užduoti klausimą apie vaikus. Kodėl šiame mieste sutinkami vaikai nuolat šypsosi, nors gyvena gatvėje neturėdami nieko – basi, dažnai ir be tėvų, kurie jais rūpintųsi? Suaugusieji nesišypso, ir juos galima suprasti, nes jų gyvenimas nekoks. Bet kodėl maži vaikai laimingi?

Klausimas visiems pasirodė labai įdomus. Pasipylė atsakymai:

– Nes jie dar nesupranta savo padėties, negali lyginti.

Hektorui tai priminė 1 pamoką.

– Nes liūdni vaikai greitai miršta ir jų nebematai. Lieka tik linksmi, tik linksmi išgyvena.

– Nes jiems malonu matyti Hektorą.

Visi prapliupo kvatoti, o Marija Luiza pasakė Hektorui:

– Štai įrodymas, kad tai tiesa!

Paskui viena iš pusseserių (ji buvo truputį per graži, tad Hektoras stengėsi kuo rečiau į ją žvilgčioti) tarė:

– Nes jie supranta, kad su besišypsančiu vaiku elgiamasi geriau.
Visi nutarė, kad tai teisingiausias paaiškinimas, pusseserė nusišypsojo Hektorui, ir jis pamanė, jog ji tikriausiai nori, kad jis būtų jai malonus, bet, laimė, čia susirinkusi visa šeima, ir tai kliudo jiems iškrėsti kvailystę.

Kalbos apie vaikų šypsenas priminė Hektorui vieno jo kolegos psichiatro nuotykį. Kai tas dar buvo vaikas, kitos šalies žmonės užėmė Hektoro šalį ir nusprendė išnaikinti visus, kurių pavardės jiems nepatiko. Todėl juos visus traukiniu išveždavo labai toli, ten, kur niekas negalėtų matyti baisių jų darbų. Taigi Hektoro kolega dar buvo vaikas, ir būtent jam likimas skyrė blogą pavardę; jį uždarė į stovyklą kartu su kitais vaikais, kur jie turėjo laukti traukinio, nuvešiančio juos į mirtį. Bet kadangi tas vaikas šypsojosi ir visus juokino, net ir stovyklos sargus, suaugusieji jį atskyrė, paslėpė, ir jo neišvežė kartu su kitais.

Tad vieną dalyką vaikai, trokštantys išgyventi, turi žinoti: su besišypsančiais vaikais elgiamasi geriau, nors gal ir ne visada.
Buvo jau vėlu, patiekalai aštrūs, kamavo troškulys ir Hektoras nemenkai išgėrė, tad jautėsi truputį pavargęs. Visi atsisveikino ir Marija Luiza palydėjo Hektorą iki automobilio, atvažiavusio iš viešbučio jo pasiimti. Tai buvo mažas sunkvežimio tipo visureigis, toks kaip Žano Mišelio; buvo ir vairuotojas, tik jis vilkėjo ne taip, kaip vilki vairuotojai Hektoro šalyje – dėvėjo marškinėlius ir senas kelnes su platėjančiomis klešnėmis, buvo įsispyręs į lengvus paplūdimio sandalus.

Dar buvo ir labai jaunas asmens sargybinis su dideliu revolveriu. Hektoras, lipdamas pro juos atsisėsti ant užpakalinės sėdynės, užuodė, kad jie gėrė romo, bet gal šioje šalyje tai įprasta, kad atsikratytum baimės kelyje. Jis atsisveikino su Marija Luiza ir jos šeima, susirinkusia terasoje ir stebinčia jį išvykstantį, paskui automobilis nėrė į naktį.

Hektoras jautėsi gana laimingas, jis mąstė, kad papasakos Klarai daug įdomių dalykų apie tai, kas nutiko šioje šalyje.

Jis gal ir būtų pageidavęs užmegzti pokalbį su vairuotoju ir asmens sargybiniu, paklausti, ar jie laimingi, tačiau buvo per daug pavargęs. Jis užmigo.

Jis susapnavo Jing Li, tai įrodo, kad psichiatro sapnai nesiskiria nuo kitų žmonių sapnų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tarptautiniame kontrabandos tinkle įsipainiojo lietuviai: genialus planas apeiti Rusijos sankcijas (88)

Šeštame aukšte esančiame bute Sankt Peterburgo Lenino prospekte Nastia Loškina ant virtuvės...

Gyventojai prezidentei už darbą surašė pažymius: kokia Grybauskaitė liks atmintyje? (217)

Per beveik dešimt metų prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo kreivė nukrito daugiau negu...

Lustų rinka smigo žemyn: 400 mlrd. dolerių vertės pramonės klestėjimas eina į pabaigą (16)

Nuostoliai lustų gamintojų rinkoje praėjusią savaitę tęsiasi, ypač po to, kai JAV...

Dvejus metus nelaiminčios rinktinės vedlys posto palikti neskuba: ne laikas apie tai kalbėti specialiai DELFI iš Belgrado (32)

Pirmas Tautų lygos turnyras lietuviams prisvilo: C divizione 4 grupėje Lietuvos futbolo rinktinė...

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1698)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Monikai Šalčiūtei nenusisekė romanas su Donatu Motiejūnu: buvau apgauta, buvo daug melo (68)

Daugeliui vis dar yra paslaptis, kaip žmonės uždirba pinigus socialiniuose tinkluose dėdami savo...

Naujo „Mercedes-Benz G63 AMG“ testas: kam rūpi bekelė – kalbame apie įvaizdį už 180 tūkst. eurų (14)

Garsiausia „ Mercedes-Benz “ gamos ikona galima laikyti G klasę. 39-erius metus gaminamas...

Darbe – kaip namuose: kas turi užtikrinti gerą savijautą dirbant biure

Ekspertai vieningi: šiuolaikiniai darbdaviai, norintys pritraukti ir išlaikyti talentus savo...

Studentų gyvenimas tarpukariu: „karvė ar studijos?“, išradingi „versliukai“ ir noras maištauti

Studentų gyvenimas visuomet buvo apaugęs mitais ir stereotipais. Nuo mamos kotletų, įdėtų į...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (43)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...