– Rudeninė depresija – ne kartą girdėta frazė, tačiau esate minėjusi, kad ši liga sezoniškumo neturi...
– Tarptautinėje ligų klasifikacijoje tokios diagnozės kaip „sezoninė depresija“ nėra, tačiau galima teigti, jog sezonas veikia žmogų. Kaip ir mėnulis, kai bandome šaipytis, jog jis neveikia, tačiau tai – netiesa. Veikia mus ir mėnulis (šypsosi).
Dažniausiai psichiatrai pastebi, jog ruduo ir pavasaris yra sunkesni periodai, kai aplink mus keičiasi gamta. Tada žmonėms, kurie jau serga depresija, ši liga labiau paūmėja. Pas mane atėję pacientai sako: „Saulės nėra, lauke apsiniaukę, lyja... Man jau blogiau, net nesinori keltis ryte iš lovos.“ Tada aš pagalvoju, bet juk sergantiems ar nesergantiems – gi visiems taip būna. Kartais nesinori lipti iš lovos ne todėl, kad sergi depresija, o todėl, jog iš tiesų už lango niūru.
Beje, psichiatrai dažnai vartoja terminą „rudeninė depresija“. Tik žiūri į tai kitu kampu. Sako, jog atėjo ruduo, jau laikas didinti vaistų dozę, kadangi paciento smegenims kažko trūksta. Mes, psichologai, pacientų klausiame: o kodėl tu taip reaguoji, gal kas atsitiko? Gal baigėsi atostogos, o kitos toli? Tačiau griežtai sakyti, jog sezoniškumo nėra, negalima.
Manau, jog „rudeninę depresiją“ sukelia tai, kad rugpjūčio pabaigoje mes pradedame po truputį ruoštis šaltajam sezonui. Prie to prisideda ne tik tamsa, bet ir supratimas, kad atostogų nebus. Reikės sėdėti darbuose, mokyklose. Vis dėlto, jeigu tu sergi depresija – sergi visą laiką. Nepriklausomai nuo metų laiko.
– Kodėl mes savo blogą nuotaiką, jausmus, emocijas esame įpratę hiperbolizuoti ir pavadinti ligomis (isterija, šizofrenija, depresija)? Juk yra emocionalių žmonių ir kaip jiems žinoti, ar tai depresija, ar per didelis jautrumas?
– Suprasti sunku. Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad depresija yra liūdesys. Tačiau ši liga gali pasireikšti ir stipria nuotaikų kaita arba kai pradedi galvoti, jog gyvenimas tampa nebeįdomus. Jeigu tai tęsiasi ilgesnį laiką, jeigu žmogui neramu ir jis pasiskaitęs internete randa sutampančius simptomus, siūlau kreiptis pagalbos į specialistus.
– Ar konsultuodami kitus žmones dėl depresijos gydytojai neperima jų emocijų patys?
– Įprastai žmonėms atrodo, jog mes – ne žmonės. Tačiau psichologai yra padidėjusios rizikos grupėje dėl savižudybės. Dauguma specialistų patys yra depresuoti, tad gal ne veltui mes ir specialybę tokią renkamės? Žinoma, ilgainiui išmokstame saugotis, kad žmonių jausmų ir problemų neparsinešti namo. Todėl mes ir pacientams nuolat sakome, jog reikia turėti atsvarą. Kai kam ji – artimi žmonės, kitiems – tikėjimas, sportas. Kartais ir mums reikia pasivaikščiojimo ar pokalbio su kolega, o kartais – net vaistų...
– Jeigu galite, duokite patarimą, kaip neleisti liūdesiui pereiti į depresiją.
– Visų pirma reikia pagalvoti, kas atsitiko. Pakalbėkite su savimi. Pagalvokite, ką aš mėgau ankščiau? Yra daug psichologinių programėlių, kurios padeda atsipalaiduoti. Supraskite, kad tik pradėjęs ką nors daryti galėsi pakeisti savo būseną. Palepinkite save. Jūs nesate kalti dėl to, kaip jaučiatės.
