Jutau krūtinėje spaudimą ir tai man sukėlė nerimą. Regis, mano širdis ėmė praleidinėti dūžius. Man magėjo jiems pasakyti, ką daryčiau esant tokiai situacijai, tačiau bendrauti su jais neturėjau galimybės. „Kaip galiu vienu metu būti dviejose vietose? Ar galiu būti sykiu ir ten, apačioje, ir čionai, viršuje, sąmoningas, kai apačioje gulintis kūnas be sąmonės?“
Gydytojas Rajivas Parti
© Organizatoriai


Operacijos metu į komą patekęs indų kilmės JAV gydytojas anesteziologas Rajivas Parti savo potyriais pasidalino knygoje „Mirtis − tai prabudimas“, kurią išleido leidykla „Eugrimas“.

Ištrauka iš knygos „Mirtis − tai prabudimas“

„Ar jau viskas? Ar operacija pasibaigė?“ Judėjau statmenai aukštyn, tarytum būčiau lifte; buvau tikras, jog taip ir yra. Duobutės srityje jaučiau tą patį jausmą, kurį patiri greituoju liftu kildamas į penkiasdešimtą dangoraižio aukštą, kai inercijos jėga, reaguodama į pagreitį, pastoviai spaudžia tavo vidaus organus. „Bet ar tikra tai, ką jaučiu?“

Mano sąmonė ėmė blaivėti ir, užuot išvydęs virš savęs pasilenkusius gydytojus, pamačiau besiartinančias lubas − jų blizgus paviršius pamažėle artėjo prie manęs. Patalpoje tvyrojo pasibaisėtina smarvė – pasivertęs ir pažvelgęs žemyn pamačiau, kad smarvės šaltinis yra mano paties pilvo ertmė, iš kurios vienas iš chirurgų padaręs keletą įpjovų gumine pūsle siurbia infekuotą skystį. Pūlių smarvė buvo kiaurai smelkianti ir itin atgrasi.

Chirurgas ir slaugė uoliai darbavosi siurbdami pūlius į gumines pūsles ir išpurkšdami juos į nerūdijančio plieno indą; kita slaugė eukaliptų aliejumi tepė jų veido kaukes sukurdama bent šiokią tokią užkardą bjauriam kvapui.

Regis, jie pamiršo aromatiniu aliejumi pamirkyti anesteziologo kaukę, nes jam stiprus dvokas, atrodo, kėlė rimtų problemų. Smarvės pritvinkusi patalpa jam priminė ne itin padorų sąmojį, kurį jis ir pasakė, stengdamasis humoru malšinti pasišlykštėjimą.

Čia to sąmojo nekartosiu, bet visi esantieji operacinėje nusijuokė, įskaitant mane. Būdamas virš visų mačiau, kaip sunkiai visai komandai tenka kovoti su mano infekcija, ir pats būdamas anesteziologas žinojau, kad viena iš šio pareigų − humoru skaidrinti sunkias operacijos akimirkas. Nusprendžiau įsiminti tą sąmojį, kad galėčiau vėliau panaudoti jį savo repertuare, ir jis man vėliau pravertė kaip mano metafizinio buvimo operacinėje įrodymas.

Reginys po manimi mane tiesiog hipnotizavo. Kaip anesteziologas buvau dalyvavęs šimtuose operacijų, bet niekuomet neteko dalyvauti savojoje ir žvelgti į operaciją iš tokios unikalios perspektyvos.

Keletą akimirkų mane kamavo baimė, kad jėga, kuri mane laiko palubėje, staiga liausis veikusi, ir aš, sunkio jėgos traukiamas, lyg koks savo antrininkas dribsiu žemyn ant savo paties kūno. Bet netrukus nusiraminau ir su godžia nuostaba stebėjau, kaip chirurgai bei slaugės „drenuoja“ infekciją iš visų įdubų tarp mano organų, plauna jas distiliuotu vandeniu ir šluosto ant žnyplių apvyniotu marlės gabalėliu.

Kol „sanitarinė komanda“ uoliai dirbo besistengdama išvalyti dvokiančius pūlius iš mano kūno ertmių, kitas chirurgas darbavosi ardydamas dirbtinį sfinkterį, kuris buvo tapęs infekcijos šaltiniu. Jie tikėjosi, kad prietaiso pašalinimas apsaugos nuo infekcijos plitimo ir leis man gyventi normalų gyvenimą.

Bet normalus gyvenimas buvo būtent tas, kurį gyvenau šią akimirką. Buvo praėjusios kelios minutės nuo tos akimirkos, kai atsiskyriau nuo savo kūno, ir visa tai prisimindamas galiu pasakyti, kad nauji potyriai man patiko. Apačioje mačiau visiškai ramų savo veidą, tarytum su juo susijusiam kūnui absoliučiai niekas nebūtų daroma.

Galvojau: „Ar tai tikrai aš, ar aš esu tas,kuris žiūri į jį?“ Man į burną buvo įstatytas vamzdelis, laikantis atvirus mano kvėpavimo takus, ir geriausiu atveju vieninteliai mano kūno gyvybės požymiai buvo nuo kvėpavimo ritmingai besikilnojanti mano krūtinė ir dantytos linijos monitoriuje, sekančios mano širdies darbą bei kraujo spaudimą.

Jutau krūtinėje spaudimą ir tai man sukėlė nerimą. Regis, mano širdis ėmė praleidinėti dūžius. Man magėjo jiems pasakyti, ką daryčiau esant tokiai situacijai, tačiau bendrauti su jais neturėjau galimybės.

„Kaip galiu vienu metu būti dviejose vietose? Ar galiu būti sykiu ir ten, apačioje, ir čionai, viršuje, sąmoningas, kai apačioje gulintis kūnas be sąmonės?“

Kurį laiką galynėjausi su šiuo klausimu, bet neilgai, nes iš esmės tai nebebuvo klausimas, o tiesiog realybė: siela egzistuoja ir gali būti kitapus fizinio kūno. Nežinojau, kaip šiuos savo potyrius panaudoti, jei grįšiu į fizinį gyvenimą. Nusprendžiau, kad pasikalbėsiu apie tai su savo kolegomis, kurių kiekvienas, lygiai kaip ir aš, buvome mokomi, jog jei siela ir egzistuoja, jos neįmanoma nei pažinti, nei pačiupinėti.

Mirtis tai prabudimas
Mirtis tai prabudimas
© Organizacijos nuotr.

Šis požiūris, regis, tenkino visus medicinos studentus ir dėstytojus, tiek pripažįstančius dvasinę tikrovę, tiek ne, nes jis aiškiai apibrėžė medicininio švietimo politiką dvasinių klausimų atžvilgiu. „Matyti reiškia tikėti, o dvasinių dalykų matyti negalima“, − sakė vienas iš mano profesorių.

Dabar buvo akivaizdu, kad profesoriaus žodžiuose slypėjo ironiška tiesa. Matyti reiškia tikėti, taigi dabar tikėjau todėl, kad buvau dvasiniame kūne ir žvelgiau į savo fizinį kūną. Jei papasakosiu kolegoms apie tai, ką dabar patiriu, tai bus karminių pasekmių turintis žingsnis.

Juk pats ignoruodavau pacientų pasakojimus, jei jie man prisipažindavo operacijos metu palikę savo kūną. Ar mano paties profesijos atstovai dabar taip pat ignoruos ir mane? Arba, dar blogiau, galbūt man už nugaros iš manęs tyčiosis?

Tuomet sutelkiau dėmesį į chirurgą, kuris šalino dirbtinį sfinkterį. Abi jo rankos buvo panardintos mano pilvo ertmės apatinėje dalyje ir ardė mechaninį prietaisą, besistengdamos jį išimti ir tuo būdu išvaduoti mane nuo visų infekcijos židinių.

Atidžiai stebėjau, kaip mikliai jo pirštai juda po mano dubens sritį stumdydami organus pirmyn atgal. „Kodėl nejaučiu, ką jis daro? − man buvo sunku tą suprasti. − Turėtų labai skaudėti, bet nė truputėlio neskauda.“

Staiga nutiko kažkas naujo. Kaip mokslo ragavusiam žmogui, pirmoji man toptelėjusi mintis buvo ta, kad anestetinį mišinį kažkas papildė į LSD panašiu komponentu, vadinamu ketaminu. Tačiau kuriems galams anesteziologui to reikėtų?

Savaime suprantama, jis to ir nedarė. Tiesiog atsitiko kažkas tokio, ko dar negalėjau suprasti. Supratau tik, kad mano juslės ir egzistencijosbūdas patyrė milžinišką permainą. Tarytum mano regos laukas būtų tapęs daug platesnis, o sąmonė gerokai pranokusi tas ribas, kuriose buvo iki tol. Regis, visos mano juslės staiga įgijo gebėjimą matyti ir kiekviena matė skirtingus, tarpusavyje nesusijusius
dalykus.

Iš pradžių mėginau nekreipti dėmesio į šį potyrių virsmą. Man kėlė baimę toks didelis informacijos srautas, be to, kai kurie reginiai, šmėžuojantys manojo regos lauko paribiais − pavadinčiau jį sąmonės regos lauku − buvo ne itin malonūs.

Mano sąmonės regos lauką pritraukė visų maloniausias reginys, be galo šiltas ir paprastas: antai mano mama ir sesuo sėdi ant sofos mūsų šeimos namų svetainėje Naujajame Delyje, už septynių tūkstančių mylių. Jos šnekučiuojasi ramiai ir be įtampos, visa esybe demonstruodamos žodžiais neišreiškiamą motinos ir dukters tarpusavio meilę. Sesuo dėvi mėlynus džinsus ir raudoną megztinį, o mano motina − žalią sarį ir žalią megztinį. Mano dvasinis kūnas atsidūrė kambaryje drauge su jomis, o dvasinės ausys klausėsi jų pašnekesio.

„Mama“, − pakalbinau ją, bet ji manęs negirdėjo. „Mama, aš čia!“ − šūktelėjau garsiau, mėgindamas ją paliesti, bet mano rankos perėjo ją kiaurai, tarytum mama būtų buvusi sudaryta iš garų. „O gal tai aš esu iš garų?!“ − dingtelėjo man.

− Ką gaminsim vakarienei? − paklausė sesuo.

− Lauke šalta, − atsakė mama. − Galėtume išsivirti karštos sriubos. Pavyzdžiui, lęšienės.

Juodvi toliau šnekučiavosi apie baisų Naujojo Delio užterštumą ir juokėsi iš šeimos draugo, kuris neseniai buvo nusipirkęs brangų ir greitą BMW tik tam, kad suprastų, jog miesto gatvės taip užkimštos automobiliais, motoroleriais ir žmonėmis, kad jomis jis nepajėgs judėti greičiau nei aplinkui sliūkinantys pėstieji.

Joms nuėjus į virtuvę gaminti vakarienės, mano sesuo ėmė su pasididžiavimu pasakoti apie savo klestinčią žaliuzių gamybos įmonę. Stovėjau šalia jų ir mėginau bendrauti, bet veltui. Nors visuomet buvau savo motinai labai artimas, ji nesugebėjo pajusti mano dvasinio kūno buvimo šalia.

Tai, ką mačiau ir girdėjau, taip prikaustė mano dėmesį, jog tik operacinėje staiga pasigirdęs instrumentų žvangesys privertė mane į ją sugrįžti. Pasukęs galvą į kairę − į tą pusę, iš kurios sklido garsai − išvydau veiksmą operacinėje. Negalėjau suvokti savo buvimo vietos ir tai mane baugino.

Dešinėje mačiau savo mamą ir seserį namuose Naujajame Delyje, o kairėje − savo kūną, gulintį ant operacinio stalo Los Andžele. Šias dvi vietas skyrė septyni tūkstančiai mylių , tačiau abi jos buvo šalia manęs.

− Užpilk dar to aliejaus ant mano kaukės, − išgirdau sakant chirurgą. Jis pasuko galvą į slaugę, o šioji jo panosėje pabaksnojo eukalipto aliejumi sumirkytu tamponu. − Tas žmogus grynas puvėkas. Jam labai pasisekė, kad atsidūrė čia. Duokit man dar tamponų. Mane kaip reikiant suėmė nerimas. „Kas čia vyksta?“ Tai, ką regėjau ir jaučiau, prieštaravo fizikos dėsniams.

Buvau už savo fizinio kūno ribų, nesaistomas gravitacijos, tiesiog gryna nevaržoma sąmonė. Tačiau galėjau egzistuoti mažiausiai trijose vietose vienu metu. Seniau man buvo tekę girdėti apie „bilokacinius“ atsiskyrimo nuo kūno potyrius dvasiniam kūnui stebint fizinį kūną. Bet manąją būseną derėjo apibūdinti kaip „trilokaciją“.

Vienu metu galėjau matyti savo bejausmį kūną ir toli esančią savo šeimą, pats sielos pavidalu plevendamas kažkur neapibrėžtoje erdvės vietoje.

Buvau mechanistiniu pasaulėvaizdžiu besivadovaujantis medicinos daktaras, tuo tarpu vyksmas, kuriame dabar tiesiogiai dalyvavau, įkūnijo mano protui nesuvokiamus fizikos dėsnius.

„Kaip galiu kyboti? Kur mano smegenys, kuo būtent matau? Ar kvėpuoju? Kokiu būdu girdžiu? Ar grįšiu į savo kūną, ar amžinai klajosiu kaip bekūnė dvasia? Ar klajodamas sutiksiu kitus, panašius
į save?“

Neturėjau atsakymo nė į vieną iš šių klausimų − jie kėlė tik dar daugiau kitokių klausimų. Mintyse apžvelgiau pastaruosius keletą savo gyvenimo metų, kai man buvo nustatytas vėžys ir mano padėtis ėjo vis blogyn ir blogyn. Tuo tarpu dabar reikalai klostėsi vis keistyn. Nežinojau, kaip suprasti savo dabartinę padėtį.

„Ar aš negyvas? Ar tai ir yra mirtis?“ Jaučiausi kaip astronautas, palikęs savo erdvėlaivį ir ūmai supratęs, kad tas erdvėlaivis jam iš esmės nereikalingas. Kurį laiką žiūrėjau į savo kūną ir prie jo triūsiančius chirurgus, tuomet nukreipiau dėmesį į savo mamą ir seserį, patyliukais besišnekučiuojančias ant sofos. Blaškiausi tarp šių scenų, kol jos abi staiga pradėjo nykti ir išblėso kaip už horizonto pasislėpusi saulė.

Mane persmelkė baimė. „Kažkas tuojau atsitiks!“ Aš tą jaučiau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Petro Gražulio dukrelės mama paviešino jų susirašinėjimą: galite suprasti, kaip jaučiausi Gražulis teismo keliu reikalaus vaiko globos (682)

Po žinomo politiko Petro Gražulio pareiškimo, jog savo ir palangiškės Birutės Navickaitės...

Atskleidė, kurias vietas lėktuve pasirinkti, kad sulauktumėte išskirtinio stiuardesių dėmesio (3)

Net menkiausia smulkmena gali sugadinti skrydį, ar tai būtų kaimyninėje sėdynėje sėdintis...

Lietuvai gresia juodžiausias scenarijus ES: galime pradėti skaičiuoti valandas, kol visi masiškai pradės eiti į pensiją (386)

Per artimiausius 5-6 metus reikia sukaupti rezervą , kad mūsų socialinės apsaugos sistema 15...

Seimas ėmėsi siūlymo uždaryti parduotuves per šventes ir paskutinį mėnesio sekmadienį (46)

Šią savaitę parlamentas 76 balsais „už“, vienu „prieš“ ir šešiems Seimo nariams...

Kaip nemokamai pasijauninti dešimčia metų

Išgirdę apie atjaunėjimą visu dešimčia metų daugelis iškart įsivaizduoja plastinės...

Susikrimtusi mama: logopedė mano vaiką išvadino „žlugusiu“ (4)

Mano vaikui yra aštuoneri metai ir jis turi problemų su kalba. Mokykloje jam viskas sekasi, tik...

Rimvydas Valatka. Seimo Tvin Pyksas – tobula kelionė į niekur (182)

Seime dedasi keisti dalykai. Žinoma, ir anksčiau visko Seime dėjosi. Bet po praėjusios savaitės...

Suskaičiavus penktadalį balsų, R. T. Erdoganas pirmauja Turkijos prezidento rinkimuose papildyta (18)

Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdoganas) pirmauja sekmadienį...

Petras Gražulis siūlosi vaiką auginti ir pats: nežinau, ką gali duoti vaikui tokia moteris papildyta vaiko mamos komentaru (1168)

Po nesantuokinio žinomo politiko Petro Gražulio vaikelio skandalo kilo nemažai klausimų . Tačiau...

Gyvai / Pasaulio čempionatas: Lenkija – Kolumbija (49)

Sekmadienio vakarą Kazanės arenoje finišuoja antrasis pasaulio futbolo čempionato turas....