Vorų paniškai bijau visą gyvenimą, bet tas buvo gal milimetro dydžio. Jau pakėliau pirštą jį sutraiškyti (kokia nehumaniška), kai kažkas manyje tarė: STOP.
— Oi, — sucypiau aš, — Voras! Aš bijau!
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nudobė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku. Ar reikia sakyti, kokiu susižavėjimo kupinu žvilgsniu jį apdovanojau? Man buvo treji, jam – ketveri. Duobės viršuje mus prižiūrėjo mano močiutė. Aš visam gyvenimui įsiminiau tą nežinia iš kur mane pasiekusį “Stop“. Nereikia pačiai mušti voro, kai šalia yra berniukas, sugebantis suduoti šaunų sprigtą.
Tačiau pati vadovavausi tuo ne per dažniausiai. Buvo metas, kai atrodė, kad su įvairaus storio ir plauko savo vorais susidorosiu tik aš pati. Ir susidorodavau pati.
Pasidomėkime, ką reiškia moters hiperfunkcionalumas. Tai būtų mane ištikę galutinai, jei tuomet, būdama vos trejų, nebūčiau išgirdusi to senovinio „stop“.
Voras Nr. 1. „Aš pati, nes tu nesugebėsi“.
Aš žvelgiu į Antaną, suprantu, kad jis per silpnutis, su išankstine panieka jo atžvilgiu nukaunu voriuką pati, atmestinai sakau – žiūrėk, aš vorą sutraiškiau. Antanas kaip nuplikytas ropščiasi iš duobės arba desperatiškai ieško stambesnio žvėries tam, kad man kažką įrodytų, tačiau aš kaip kvailė puikuojuosi, nes aš stipresnė už Antaną. Ir išvis narsuolė.
Voras Nr. 2 „Aš visada viską žinau, ir tau papasakosiu“
Antanas sutraiško vorą, o aš jam sakau – Antanai, o ką tu išvis žinai apie vorus? Pavyzdžiui, vorai turi aštuonias kojas, žinai?
Greitai iššoku iš duobės, lekiu namo, čiumpu Vorų enciklopediją ir bėgte atgal, kad išstudijuotume visą tai su Antanu. Antanas bando sprukti, bet aš pasipiktinu – kaip taip jam toks daiktas gali būti neįdomus? Kaip jis gali ryžtis susiremti su voru, nepraėjęs edukacinės programos apie aštuonkojystę?
Link duobės pasikaišiusi padurkus skuta Antano bobulė. Antanas ištrūksta ir verkia, aš, vis kresteldama kaspiną, balsu skaitau ištraukas.
Voras Nr3. „Aš viską žinau geriau, manęs nenuginčysi“
Antanas sutraiško vorą, o aš jam sakau – Antanai, o ką tu išvis žinai apie vorus? Pavyzdžiui, vorai turi aštuonias kojas, žinai?
— Žinau, — rimtai atsako Antanas, — Mano senelis ornitologas (arba oftalmologas). Dar jie mezga tinką.
— Ne tinką, o tinklą, – juokiuosi aš, – cha cha cha! Nesugebi atskirti tinko nuo tinklo! Marketingo nuo frančaizingo! Tuoj aš tau paaiškinsiu, – sakau aš, prilaikydama Antaną už marškinėlių, – kas yra fliuktuacija.
Ir, mojuodama kasytėmis, kalbu keturiasdešimt penkias minutes. Antanas susmunka.
Link duobės žaibiškai lapatuoja Antano bobulė.
Voras Nr, 4. „Greičiau, greičiau vystom santykius“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nukovė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku.
Ar reikia sakyti, kokiu susižavėjusiu žvilgsniu jį apdovanojau?
— O dabar pabučiuok mane, — sušnabždėjau geidulingai, užsimerkdama ir atkišdama skruostą.
— Aš nepasirengęs, — gėdijasi Antanas, — aš šita… tik vorus kol kas galiu...
— Ne, dabar tu privalai mane pabučiuoti, – trepsiu koja, – antraip visa tai bus neteisingai! Jei tu užmušei vorą, tu mane myli!
— Aš kol kas tiesiog sutraiškiau vorą, — teisinasi Antanas, — Man reikia laiko susivokti, ką jaučiu…
— Ne, tai simboliškai laba reikšminga! Tu jau prisiėmei atsakomybę!
Link duobės lapatuoja Antano bobulė.
Voras Nr.5. „Ir aš ne prastesnė“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nukovė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku.
— Cho-cho! — sušukau aš. — Graži — tai smulkmena! Aš irgi taip moku!
Ir per penkias minutes surandu aštuonis velionio brolius ir su pasimėgavimu išdažau juos į duobės sienas.
Antanas tampa rūgškanas arba net išgąstingai žagsi.
Duobės link pasikaišiusi padurkus visu greičiu skuta Antano bobulė.
Voras Nr. 6. „Tuoj aš tave linksminsiu“
Antano atliktas žygdarbis išvaduojant mane nuo baisaus voriūkščio perpildo mano širdį dėkingumu ir gera nuotaika. – Dabar aš tau padainuosiu, – sakau Antanui, ir atstačiusi sandalu apautą kojytę dainuoju ir šoku keturiasdešimt penkias minutes.
Antanas mėgina išsiropšti iš duobės, bet aš jam neleidžiu, nes mano repertuaras neišsenkamas.
Duobės link risnoja Antano bobulė.
Voras Nr.7. „Tu viską darai ne taip, tuoj parodysiu, kaip reikia“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nudobė voriūkštį.
Aš paniekinamai pažvelgiau į jį.
— Vat kaip tu nekruopščiai jį sutraiškei, – tariau aš, – dabar aštuonios kojos voliosis po visą duobę. Žiūrėk, kaip reikia žudyti vorus!
Ir greitai greitai surandu ir nudobiu aštuonis velionio brolius. Kruopščiai ir į maišelį surinkdama palaikus.
Antanas išgąstingai žagsi.
Link duobės pasikaišiusi padurkus skuta Antano bobulė.
Voras aštuntasis. „Tu ne taip su manim elgiesi, tuoj išmokysiu, kaip reikia“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nukovė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku.
Aš šaltai pažvelgiau į jį.
— Kas ne taip, darling? — išgąstingai žagtelėjęs paklausė Antanas.
— Tu ne taip pasakei, — atrėžiau aš. — Pasakei tyliai. Kalbėk aiškiai, kad girdėčiau kiekvieną žodį! Tada patikėsiu!
— Aš droviuosi, — atsakė Antanas.
— Šiame santykių etape drovėtis – ne pagal taisykles! — atsakiau mostelėjusi kasele. — Pasak Grėjaus tai – antrasis merginimo etapas, reikia viską daryti tiksliai, aiškiai ištransliuoti moteriai savo mesidžus! Dabar tu iš naujo man pasakyti, o tada mes pasibučiuosime! Taip pagal normas ir standartus!
…Antanas ropščiasi iš duobės, aš pro pieninių dantų švarplę paniekinamai jam pavymui švilpauju maršą, Antano bobulė ištiesia jam ranką ir jie abu nuskuodžia kiek kojos neša.
Voras Nr.9. „Aš baisiai šiuolaikiška ir šmaikšti“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nukovė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku.
Aš susižvengiau.
— Na totalus riteris, — atsakiau žvengdama, — tau neatrodo, kad tai, kas čia tarp mūsų buvo – nerealus bajeris?
— Ė… – pasakė Antanas.
— Žiūrėk, visos tos normos, standartai, komplimentai, tai taip primityvu! Kaip kokiame psichologijos vadovėlyje. Aš aukščiau viso to! Voras – toks asilas, gerai rimuojasi, kaip kiaulė voras… Matei Simpsonų filmą? Nesiparink! Tarp mūsų nieko rimto, atsipalaiduok. Voras tavęs niekuo neįpareigojo. Aš tau pasakosiu anekdotą apie vorus. Tik jis vulgarus, užsikimšk ausis.
… Link duobės lapatuoja Antano bobulė.
Voras Nr.10 „Aš tau paaiškinsiu visą save“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nukovė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku.
— Kaip tu gerai pasakei! — žaviuosi aš,— O žinai, kai tu jį žudei, tą akimirką aš pajutau tokį krebždėjimą nosyje… Čia paprastai prieš ašaras… Aš juk, žinai, dažnai verkiu… Tu neverki, berniukai neverkia… o mergaitės verkia… aš – mergaitė… verkiu kas vakarą… Ir taip bijau vorų…
Man rodos, tai susiję su išstumtu noru nužudyti tėvus… skaičiau Froidą, bet nepatikėjau, žinai, iš tiesų aš labai nepatikli… Todėl kai tu man taip pasakei, tai prieš tai, kai sukrebždėjo nosį, dar pagalvojau – o jei jis manimi manipuliuoja? O jei jis tai sako tik tam, kad aš juo susižavėčiau? Bet tada aš pagalvojau,o kas, jei jis tai sako iš širdies?
Man labai sunku patikėti, kad iš tyros širdies, o jei apgaus… Dar aš pagalvojau, tu tik nesijuok, kad o jeigu aš tau sudariau atstumiantį įspūdį? Ne ne! Aš tada pagalvojau dar, ir supratau, kad vargu bau… nes tu į mane taip pažiūrėjai… ir man sukrebždėjo nosyje… Kartais krebžda, kai noriu čiaudėti, bet čia akivaizdžiai ne tai… greičiausiai nuojauta… kažko šviesaus, kas galėtų būti tarp mūsų… Aš labai jautri viskam, kas liečia santykius, nežinojai? Antanai? Antanai, o tu ryt išeisi į kiemą? Aš dar turiu tau papasakoti apie emanacijas ir sensityvumą, tai labai svarbu, kad galėtum suprasti, kokia aš esu…
Teta Vale, netempkite jo taip iš duobės, jūs jam apykaklę nuplėšite… Aš taip jaudinuosi, kai kažkas daroma per greitai… Ir be paaiškinimo… Žinote, aš aplamai dėl visko jaudinuosi…
Voras Nr. 11. „Dabar mes gyvensim kitaip“
Antanas iškėlė ranką ir šauniu sprigtu nukovė voriūkštį. O tada sumurmėjo, kad aš pati gražiausia ir labai jam patinku.
Ar reikia sakyti, kokiu susižavėjusiu žvilgsniu jį apdovanojau?
— Kuo vardu tavo mama? — sumurkiau aš.
— Julija, — pasakė Antanas.
— Ai jo, aš ją mačiau prie trečios laiptinės. Nuostabi moteris, bet jos maksi jai visai netinka. Aš tau duosiu siuvėjos telefoną, pas ją siuvasi mano mama, perduosi saviškei, kad pasisiūtų ką nors padoraus. Kiek pas jus kambarių?
— Na, du, — atsakė Antanas.
— Aha… hm… mmm… O jei išgriauti sieną… jūs dar nebandėt? Pabandykite,bus gėris. Grindų danga – kilimai?
— Uhu…
— Kilimus nuimt, tu alergiškas. Varškę valgai?
— Ne, nekenčiu jos.
— Reikia valgyti, tavo pieniniai dantys keičiasi. Štai aš valgau, matai – skylutė, ir nauji dantys auga labai greitai. Matai, skylutė? Eeee? Yyyy? Valgau po pakelį per dieną. Ir tu valgyk, tau naudinga. Katiną laikote?
— Na, laikome…
— Katiną reikia paskiepyti. Ir pastoviai šukuoti. Nepamirši?
Paskiepyti katiną, nugriauti sieną ir varškė. Ai, ir mama dar. Ir kilimas. Taip bus geriau. Aš tau po to sudarysiu sąrašą. Duok man savo el. paštą. Ai, tu dar nemoki skaityti? Antanai, tu jau visai… Ryt ateisi pas mane, mokysimės. Ir varškės tuo pačiu pavalgysi, aš sužiūrėsiu… Antanai, ką tu darai negyvam vorui? Bandai prikelti?
- Teta Vale, jis ką tik atsisakė valgyti varškę ir susikišo purvinus pirštus sau į burną, aš jums ryt atnešiu specialų antibakterinį muilą, septintą ryto, kad visi spėtų nusiprausti… Dar sakė, kad aš durnė, bet aš neįsižeidžiau, geras tas jūsų berniukas, perspektyvus… Taip bus gerai…
Labai nemokslinis paaiškinimas:
Hiperfunkicionalumas – kai damą pastoviai neša, ji nesugeba sustoti, be perstojo arba kalba, arba daro, arba nori kalbėti, arba nori daryti. Žino, kaip viskas turėtų būti ir aplamai žino viską. Ji aktyvi, atsakinga, dažnai kandi, amžinai juokauja arba atsikerta.
Neduos užkišti jai gerklės, jos žodis visada bus paskutinis, puikiai konkuruoja su vyru visuose frontuose, dramatiška, artistiška, šmaikšti ir visada susijaudinus, įvaldžiusi isteriją ir klounadą, ir išvis šiaip žodžiais nesimėto, tuščių pažadų nedalina, visiems parodys ir įrodys, visus sudoros ir degantį arklį užgesins.
Vyrams santykiuose su tokia dama labai sudėtinga suspėti ką nors padaryti, pradėti daryti ar net panorėti kažką daryti. Šeimoje toks vyriškis nutyla ir su metais vis labiau slopsta, tampa nematomas, negirdimas, kartais geriantis, beveik visuomet nevykęs ir, kaip taisyklė, laba nualintas.
Psichologė Julija Rubleva, psy-practice.com
Į lietuvių kalbą vertė Audra Maksvytienė
