Juoda Avis – tai dviejų merginų, trokštančių padėti žmonėms komfortiškiau jaustis sudėtingame pasaulyje, slapyvardis. Socialinio darbo praktikių interaktyvūs ir gyvai vedami savęs pažinimo bei tobulėjimo mokymai, paremti Sokrato metodu, sulaukė didžiulio dėmesio.
© Fotolia nuotr.

Taip atsirado ne tik Juodos Avies paskyra socialiniame tinkle, bet ir ši knyga. Knygoje aprašytos tikros istorijos, Juodos Avies išanalizuotos situacijos, siūlomi savęs pažinimo būdai.

Juoda Avis įsitikinusi: „Sudėtingi žodžiai žadina protą, o suprantami – sielą“ ir savo knyga nori pažadinti vidinį žmogaus pasaulį.

Ištraukos iš Juodos Avies knygos „Laimės siūlai. Kas sakė, kad augti galima tik į viršų?“ (Vilnius 2017, „Mažoji leidykla“)

xxx

Juoda Avis negali tylėti, nes supranta, kad gyvenimas – tai ne vakar ir ne rytoj. Tai – šiandien. Dabar. Šią akimirką. Jūsų pasaulyje svarbiausias esate tik jūs. Tai kam atidėlioti gyvenimą? Ar norėtumėte iki begalybės kartoti atidėliojimą? Laukimą laimės, kai ji yra šalia? O jeigu begalybės klausimą sunku suprasti, turime kiek paprastesnį, realistiškesnį, kiek per tiesmuką, bet tikrą. Kokio užrašo norėtumėte ant savo antkapio? Atsakymų daug, bet iškalti „Jis gyvens rytoj“ šiek tiek absurdiška, ar ne?

xxx

Kartą, baigiantis mūsų vedamiems mokymams, viena dalyvė pasidalijo mintimis su visais ratu sėdinčiais žmonėmis. „Jūs pagalvokite, prisiminkite, suskaičiuokite, kiek kartų kiekvienas atskirai ir visi kartu gavome padėkų per šias dvi dienas? Kiek kartų Juoda Avis pastebėjo net mažiausią jūsų pastangą ar mintį, ir tiesiai iš širdies į širdį ištarė ačiū.“ Visi susimąstė ir galiausiai suprato, kad suskaičiuoti nepavyks. Mums, Juodai Aviai, šios dažnos padėkos atrodo savaime suprantamos. Tai dalelė mūsų, dalelė kasdienybės. Tą kartą supratome, kad kitiems tai gali būti nauja neįkainojama patirtis, padovanotas neįprastas jausmas. Su mokymų dalyviais turėjome puikią erdvę pokalbiui. Koks jausmas, kai jums dėkoja? Kaip dažnai jūs tai darote? Ar galėtumėte tai daryti dažniau? Tada mokymosi erdvę paliko 10 žmonių, pasiryžusių padėką paversti kasdienybe. Jei „ačiū“ gali priversti kitą nusišypsoti, pasijusti svarbiam, kaip galima atsisakyti šios privilegijos keisti žmonių gyvenimus? Kartais Juodos Avies kelyje sutikti žmonės prisibijo šios galios. Vis klausinėja, o kas jei „ačiū“ ištarsiu per dažnai, ne tam žmogui, jei jis bus nevertas? Jeigu padėkosiu prieš nuveiktą darbą ir jam nepavyks? Kaip aš atsiimsiu avansu atiduotą padėką? Mes visada pasiūlome išeitį šiems abejojantiems, bet smalsumu spinduliuojantiems žmonėms – socialinį eksperimentą. Keisti gyvenimo būdą baisu ir sudėtinga, bet leistis į laikiną socialinį eksperimentą – visai kas kita. O jei pabandytumėte padėkoti 10 kartų per dieną skirtingiems žmonėms? Su šypsena. Žvilgsniais. Kas nutiktų, jei leistumėte sau padėkoti už pastangas padėti net tada, kai nepavyko? Už tai, ką žmogus privalo atlikti? Už tai, ką jis padarė nevykusiai, bet suteikė jums naujos patirties? Išbandykite naujas gyvenimo galimybes, pamėginkite daugiau dėkoti ir apsižvalgykite, ar tai jums patinka. Jei taip – galite paversti jį savo kasdienybe.

xxx

Juoda Avis tiki, kad prasmė glūdi stiprybėje, o stiprybės turi kiekvienas žmogus, tik kartais ji būna pamirštama dėl patirtų nuoskaudų, nusivylimų, nesėkmių, kai nuolat mėginama kurti miglotus ateities planus, taip stengiantis pabėgti nuo savęs. Retai matoma ir dažnai užmirštama, ji taip ir lieka beprasmė, kvailai neišnaudota. Kiekvieną kartą susidūrusi su tuo, kas paslėpta, Juoda Avis tampa ieškotoja ir atradėja. Žmogus ir jo gyvenimo istorija, žmogus ir jo darbas, žmogus ir jo požiūris į pasaulį, žmogus ir jo tikslai. Prieš kiekvieną prasmę frazei suteikiantį žodžių junginį yra žmogus, nes be jo nėra nieko. Kiekviena asmenybė turi tai, kas verta padėkos, žavėjimosi bei pagarbos, tik reikia paieškoti. Visi šios istorijos herojai taip pat yra Juodos Avies žmonės, pakeleiviai, kurie dirba nepaprastai sunkius darbus, nepailsdami ieško savęs, mokosi atrasti ryšį su gyvenimu ir leidžia sau klysti. Mes sutinkame žmonių, kurie geba tikėti net nebetikinčiais savimi, sutinkame specialistų, kuriems gyvenimas yra darbas gražiausia prasme, be mažiausios nuoskaudos, sutinkame tų, kurie geba nagrinėti savo mintis ir veiksmus, kurie išdrįsta dalintis sudėtinga asmenine istorija, kad galėtų tapti mokytojais. Tai skirtingi žmonės, bet panašūs tampa tą akimirką, kai išgirdę, kad jų veikimas yra neįkainojamas ir daro šį pasaulį gražesnį, nuoširdžiai nustemba.

„Tai nereikšminga“, – kalba jie, nepaisydami komplimentų. Šie žmonės panašūs, nes išgirdę savo stiprybes įvardijant garsiai tarsi bando slėptis. „Ne, tai ne apie mane“, „Ne, aš ne visada tikiu žmogumi“, „Ne, aš ne visada pasitikiu savimi‘‘. Taip, gal ne visada, tačiau jeigu tai gali būti matoma šiandien, nuo ko priklauso, ar egzistuos rytoj? Tikriausiai tik nuo asmeninio pasirinkimo, kaip išnaudoti savo stiprybes.

xxx

Iš pradžių rašant man pasirodė, kad pykčio elementai, kuriuos bandau įpinti į istoriją, dirbtinoki. Bet tada supratau, kad negali būti tikresnės istorijos apie pyktį nei ši. Nes aš pykstu. Supykusiam autoriui net nebūtina tiesiogiai rašyti apie pyktį – jį skaitytojai patys pajunta. Pykstu. Pykstu ant tokių pedagogų, tėvų, žmonių ir ant tokio pasaulio, kur iš vaikų atimamas gebėjimas bendrauti, kalbama apie juos, o ne su jais, kur nurašomi kitokie, nes patys nesugeba susitaikyti su kitaip besielgiančiais žmonėmis. Pykstu už nežinojimą, nesidomėjimą, abejingumą. Taip pat už tai, kad žmonės dirba darbus, kurių nekenčia, su vaikais, kurių nesupranta. Pykstu ant savęs, kad turiu tiek daug pykčio, bet būtent jis įkvėpė mane šitai istorijai, būtent jis davė pradžią didesniems darbams, todėl ačiū visiems, ant kurių pykstu. Kažkuria prasme – jūs mano įkvepėjai. Normalu nesuprasti, normalu klysti, bet nenormalu sąmoningai griauti, nekęsti, kankintis ir kankinti. Net ir pykti – normalu. Tik ką mes su pykčiu darome? Ką aš su juo darau? Kiekvienas jausmas yra vienodai geras, svarbu, kaip mes jį išreiškiame, kaip panaudojame. Nemėgstu kalbėti apie neigiamus dalykus, bet privalau. Turėjau supykti, kad galėčiau išreikšti šitas mintis. Privalėjau jas išdėlioti popieriaus lape, nes tikiu, kad tai gali padėti susimąstyti, kaip mes elgiamės gyvenime. Ar visada mūsų pyktis turi tikslą? Ar nekuriame gyvenimo mįslių? Nebandome konfliktus išspręsti tyla? Ar mėginame suprasti? Ar stengiamės padėti? Ar nenuvertiname? Ar mokomės iš pačio gyvenimo? Jei bent vienas žmogus perskaitęs tai taps truputį atviresnis sau, kitiems ir pasauliui,
mano pyktis neabejotinai turi prasmę ir vertę.

xxx

Draugystė gali atsirasti ir išnykti, bet nuo to ji netampa mažiau tikra. Mūsų herojus suvokė, kad nė už ką neatsisakytų nė vieno prisiminimo ir drauge sukurtos istorijos. Jis nenorėtų pamiršti draugo lenko, kuris bendravo ypač paprastai, nenorėtų iš savo atminties ištrinti pirmojo suolo draugo, kuris nesidalindamas mokė dalintis viskuo, netikra draugystė mokė tikrumo, šachmatų bičiulis turėjo išvykti, kad galėtų sugrįžti ir mūsų herojus pagaliau išdrįstų imtis pokyčių gyvenime. Šiame pasaulyje niekas nevyksta veltui, tik norint tą vertę pamatyti kartais prireikia nemažai pastangų, daug drąsos ir besąlyginio tikėjimo žmogumi. Juoda Avis, gyvendama nesibaigiančiame kelionių maratone, kas kartą gauna labai daug. Kiekvienas mokymų ratas dovanoja neįkainojamą patirtį, kelionės leidžia kolekcionuoti autobusu įveiktus kilometrus ir atokiausius Lietuvos miestus. Dar Juoda Avis savo nuotykiuose susirenka daug pažadų, kartais išsiveža paaugintus sparnus, visada bent sprindžiu didesnį gylį bei asmeninį aukštį. Tačiau, be viso šito, Juoda Avis gauna patį didžiausią turtą – tai žmonės ir santykiai su jais.

Šiuo metu Juoda Avis prisimena beveik tūkstantį veidų ir jiems priklausančių vardų. Ir čia nėra nė trupučio hiperbolizavimo ar grubaus apvalinimo. Būtent tiek žmonių sėdėjo bent kartą Juodos Avies mokymosi rate ir kartu augo, dažniausiai keletą dienų, visada bent porą valandų. Visi tie žmonės Juodai Aviai nėra praeities vaiduokliai, jie – praeities dovanos, kurios kartais vis dar pakliūna į dabartį ir dėl to labai džiugina.

Kai kurie iš jų praeina ir tik droviai linkteli, vis nepamiršta mums parašyti. Yra tokių, kurie paskambinę pasidalina vargais ir džiaugsmais, dar kiti pamatę Juodą Avį iššoka iš važiuojančio autobuso ir džiaugsmingai sveikinasi, kiti pakimba ant kaklo ir dovanoja patį šilčiausią apkabinimą. Visos šios pažintys išmokė vieno esminio dalyko – nėra teisingo ar neteisingo santykio, neabejotinais standartais susaistytos draugystės. Yra tik skirtingi žmonės, kurie sukuria unikalų tarpusavio ryšį – vienodai svarbų, ypač vertingą ir nepaprastai tikrą. Kai kurie susitikimai palieka gilų pėdsaką, kiti – tik švelnų vėjo dvelksmą, kartais jie baigiasi, o kartais tęsiasi amžinai. Kiekviena draugystė ir tarpusavio santykiai yra pati didžiausia dovana, kokią tik žmogus gali gauti. Tereikia leisti sau priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, ir išdrįsti pačiam būti savimi.

xxx

Nauji keliai visada atveda į vietas, kur dar niekada nebūta. Nusivilti reikia, kad būtų galima patikėti iš naujo ir su dviguba jėga... O pyktis, kartais jis motyvuoja ir leidžia sukurti stebuklus. Nors tai tikriausiai yra verta atskiros istorijos, tačiau būtent iš pykčio atsirado ir Juoda Avis. Taigi mes esame neapsakomai laimingos, kad prieš dvejus metus galėjome supykti, kai toje senoje darbo vietoje buvome priverstos imtis ne itin trokštamos papildomos veiklos, darbo, kuris mums net nepriklauso. Veikla, kuri pykdė, sukūrė Juodą Avį ir tą unikalią gyvenimo prasmę. Taip, galima būti laimingam ir dėl pykčio! Visi žino, kaip būti laimingam, tik ne visi tai suvokia. Geroji naujiena yra ta, kad laimė yra kantri, ji lauks jūsų, kol būsite pasiruošę priimti visas įmanomas pasaulio spalvas ir šypsotis be sąlygų ar priežasčių. Nėra tinkamo būdo pasijusti laimingam, nėra tikrų ar netikrų taisyklių. Egzistuoja tik tai, ką kuria pats žmogus, o realybė tampa tikrove, kai ja patikima.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Jelcino nuotykiai Vašingtone: vien su apatiniais išėjo ieškoti picos (351)

Buvusių prezidentų Billo Clintono ir Boriso Jelcino santykiai buvo gana keisti. Buvo laikas, kai...

Treniruotei mažytę salę pasirinkęs Šaras – apie konfliktą su Spanouliu ir paskirtą teisėją specialiai Krepšinis.lt iš Pirėjo (5)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai vėlų ketvirtadienio vakarą ruošėsi antrai Eurolygos...

Orai: po šilto penktadienio nebus taip malonu

Penktadienis šalyje bus pavasariškai šiltas ir saulėtas, visgi, savaitgalį temperatūra...

Gaisras Vilniuje - degė prie Spaudos rūmų esanti aukštoji mokykla (54)

Ketvirtadienio vakarą Vilniuje gausios gelbėtojų pajėgos buvo sukeltos ant kojų. Žmonės...

Paskutinėmis PAO ir „Real“ mūšio sekundėmis įsižiebė konfliktas, kurio epicentre – Fernandezas skirta techninė, nesportinė ir diskvalifikacinė (11)

Ketvirtadienio vakarą Atėnuose įvykusioje antroje Eurolygos ketvirtfinalio dvikovoje vietos...

Auksinio smėlio paplūdimiais garsėjančiuose kraštuose apsilankę lietuviai: jautėmės kaip sąvartyne (81)

Dalindamasis įspūdžiais apie viešnagę Rytų Timore gavau pastabų, kad labai neigiamai atsiliepiu...

Odontologas įvardijo pagrindinę dantų netekimo priežastį: jos išvengti – labai paprasta (61)

Norėdami apibūdinti Lietuvos gyventojų odontologinę sveikatą, galėtume tiesiog pasakyti –...

Paskaičiavo, kiek Lietuvai kainuoja jos gyventojų įpročiai: skaičius įspūdingas (105)

Lietuvos ekonomikai šalies gyventojų fizinis pasyvumas kainuoja 1,5 mlrd. eurų per metus,...

Iš „meistriuko“ apsimokės imti kvitą – leis susigrąžinti mokesčius (203)

Nuo 2019 metų oficialiai apskaitytas remonto, statybos ir kitas namų ūkyje suteikiamas paslaugas...

Po vestuvių viskas ėmė byrėti – dabar sutuoktinis aiškina apie taupymą (60)

Esu nusivylusi lietuviais vyrais. Siūlau visiems skaitantiems susimąstyti...