aA
„Išmoksti, o vėliau ir įpranti kliautis tik savimi ir niekuo daugiau“, – sako 26-erių metų Hazel Newell, prisimindama gyvenimo etapą, kai tekdavo jaustis vienišai, kai apimdavo nerimas ir nepavykdavo užmegzti ryšio su nė vienu iš aplinkinių. Jai pritaria ir lietuvė Simona Varaniūtė.
© Shutterstock

Kaip rodo ką tik atlikto organizacijos „British Red Cross“ inicijuoto tyrimo rezultatai, begalė Jungtinės Karalystės piliečių kenčia nuo vienatvės ir socialinės atskirties.

Iš 4 tūkst. suaugusiųjų, sutikusių dalyvauti tyrime, net penktadalis patikino neturintys nė vieno artimo draugo, rašo BBC.

Daugiau nei trečdalis tiriamųjų teigė dažnai pasijuntantys vieniši ir neturintys su kuo pasikalbėti.

Nors įprasta manyti, kad vienatvė – dažniausiai senyvo amžiaus žmones apimanti būsena, tyrimo išvadose nurodoma, jog labiausiai ši problema paliečia jaunyvo amžiaus suaugusiuosius.

Prie jų nedvejodama save priskiria pradžioje cituotus žodžius pasakiusi H. Newell. Kai apsigyveno naujoje vietoje, ji, esą, net trejetą metų nesugebėjo susirasti nė vieno bent kiek artimesnio bičiulio.

Moteris užaugo Birmingame, taip pat gyveno Londone, bet sulaukusi 20-ies persikėlė į Blaidą Nortumberlando grafystėje – miestą, iš kurio kilęs jos vyras.

„Visi man sakė, kad žmonės tame mieste labai draugiški, todėl nesunkiai susirasiu draugų, tačiau nieko panašaus nenutiko“, – atviravo H. Newell kalbėdama su BBC.

„Kadangi vaikystėje nuolatos buvau ujama, man sunkiai sekdavosi užmegzti socialinį kontaktą. Labai skyriausi nuo brolių ir seserų. Deja, taip ir neįgijau tinkamų socialinio bendravimo įgūdžių“, – apgailestauja moteris.

„Būna žmonių, kuriems susibendrauti pavyksta natūraliai, tačiau kitiems tenka gerokai pasistengti, o aš tikrai priklausau pastariesiems“, – sakė H. Newell.

Vienas iš didžiausių iššūkių – pasitikėti žmonėmis

Apie nepavydėtiną savo padėtį H. Newell, žinoma, kalbėdavosi su vyru, tačiau tai nedaug tegelbėdavo.

„Darėsi vis sunkiau pasitikėti žmonėmis ir manyti, kad jie iš tiesų yra tokie, kokie atrodo, – pasakoja ji. – Prarandi asmeninius santykius, nuo kurių labai priklauso savęs, kaip individo, suvokimas, todėl ilgainiui imi nebesuprasti, kas iš tiesų esi.“

„Beveik visą laiką mane buvo apėmęs nerimas, tačiau į gydytoją aš nesikreipiau, todėl dorai nė nežinojau, kas su manimi vyksta. Vienatvė – ypač slegianti būsena. Galop užsisklendi daugiau nei pats to norėtum, nes neišmanai, kaip galėtum ką nors pakeisti“, – aiškina H. Newell.

Situacija ėmė keistis, kai H. Newell pasijuto nėščia.

„Nieku gyvu nenorėjau, kad mano duktė turėtų tokių problemų, kokių patyriau aš, – sako H. Newell. – Pati buvau neišpasakytai drovi, bet savo dukrą pasiryžau apsaugoti nuo panašaus likimo, todėl ėmiau domėtis įvairiomis motinų ir vaikų grupėmis, prie kurių galbūt galėčiau prisijungti.“

Ieškodama panašių interesų turinčių žmonių vietinėje bendruomenėje, H. Newell sugebėjo įgyti tikrai gerų draugų. Visgi ji pripažįsta, kad šito pasiekė tik sąmoningai stengiantis bendrauti, versdama save megzti pažintis.

Dabar H. Newell savanoriauja: padeda vienišiems ir užsidariusiems žmonėms užmegzti ryšį su vietine bendruomene. Ji jaučiasi galinti kuo nors patarti visiems, panašią patirtį išgyvenantiems asmenims.

Nors H. Newell motinystė tapo akstinu, privertusiu ištrūkti iš vienatvės gniaužtų, pasitaiko, kad būna ir atvirkščiai – vienatvė užgriūva gimus kūdikiui.

Gyvenimas neturint nė vieno draugo. Koks jis?
© Shutterstock

Iš Lietuvos kilusi 27-erių metų Simona Varaniūtė, būdama 20-ies atsikraustė gyventi į Belfastą. Pirmus šešis mėnesius ji jautėsi laiminga.

„Tai buvo pirmoji šalis, kurioje nutariau praleisti atostogas, – pasakoja moteris. – Maniau, kad pabūsiu joje kelias savaites ir grįšiu namo, bet man čia patiko.“

„Man patiko žmonės, nes jie nuolat šypsodavosi. Taip elgdavosi net nepažįstami praeiviai, kuriuos tekdavo sutikti miesto centre. Sustoti ir pasisveikinti jiems buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Gimtinėje nieko panašaus tikrai nevyksta“, – sakė S. Varaniūtė. Vienatvė, kaip ji sako, užklupo kiek vėliau.

„Maždaug po pusmečio pastebėjau, kad ir tada, kai visa šeima namie, aš ir toliau jaučiuosi taip, lyg būčiau viena, – prisimena moteris. – Žmonės, su kuriais gyvenau, buvo draugiški, tačiau visgi ne tokie draugai, kuriais galėtum pasitikėti ir išpasakoti viską, apie ką galvoji. Ilgainiui darėsi vis sunkiau.“

Tačiau gimus sūnui gyvenimas tapo suvis nebepakeliamas.

Jautėsi it kalėjime

Kad ir kaip moteris džiaugėsi mažuoju sūneliu, išbūti visą dieną namie jai buvo itin sunku.

Gimus kūdikiui, S. Varaniūtė persikėlė į partnerio namus, tačiau jis visą dieną būdavo darbe. Kadangi dirbo nuo ankstyvo ryto ir vėlaus vakaro, bendravimas buvo įmanomas nebent savaitgaliais.

Gyvenimas svečioje šalyje, kai šalia nėra nei draugų, nei artimųjų, ėmė atitinkamai veikti moters psichiką.

„Jaučiausi tarsi uždaryti tarp keturių sienų, – sako ji. – Norėjau kur nors išeiti, nesėdėti namie.“

Laimei, su labdaros organizacijų pagalba jai pavyko susipažinti su kaimynystėje gyvenusiais žmonėmis, padėjusiais ištrūkti iš namų.

„Vaikščiodavome po parkus, susitikdavome kavinėse, eidavome į muziejus. Taip kuo puikiausiai pavykdavo prasiblaškyti“, – džiaugiasi lietuvaitė.

Nors Šiaurės Airijoje gyvena jau septynerius metus, Simona dar nesijaučia visiškai apsipratusi su nauja šalimi, tačiau ji turi ką patarti jai taip gerai pažįstamos būsenos ištiktiems žmonėms.
„Nesidrovėkite kreiptis pagalbos, – sako moteris. – Visada yra kokia nors išeitis. Kasdien įmanoma patirtį šį tą naujo.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Du „valstiečių“ skyriai iškėlė ne Skvernelį: siūlys rinktis slaptu balsavimu papildyta (288)

Du „valstiečių“ skyriai partijos kandidatu į prezidentus iškėlė ne Saulių Skvernelį. Kauno...

„Ryto“ popieriai prastėja: ar atpirkimo ožys Vilniuje – tik vienas? (29)

Vidinių dramų purtomas Vilniaus „Rytas“ per savaitę pralaimėjo visas trejas žaistas rungtynes...

Biržų meras švedams neleidžia kelti kojos į miestą: ne mes juos ėjome grobti ir žudyti patikslinta (517)

Biržų miesto meras Valdemaras Valkiūnas, sužinojęs, kad Švedijos ambasada ruošiasi rengti...

Pietūs Vilniuje už 3 eurus: į tokią vietą koją kelti baisu, bet didelė porcija atėmė žadą (143)

Nors retai skaitau komentarus, o ypatingai anoniminius, po savo pietų pertraukų apžvalgomis, bet...

Vis dar čia? Kaip „Brexit“ atidėjimas gerokai apsunkintų gyvenimą Briuseliui (1)

Nacionalistai – nuo Italijos iki Vengrijos – ruošiasi kovoti Europos Parlamento (EP)...

7 šių metų interjero tendencijos: kaip žinoti, kuri tinka būtent jums

Prieš rinkdamiesi stilių pagalvokime, kas tokie esame ir ko norime. Taip galėtume pavadinti vieną...

Nepagražintas Kubos veidas – už nepriklausomybę, revoliuciją ir vietinių skurdą (5)

Jau pats straipsnio pavadinimas daug kam gali pasirodyti netinkamas ir atgrasus, todėl visai...

Didžiausios pūgos Lietuvos istorijoje: tikras pragaras, kuris šiandien kirstų dar stipriau (32)

Šiųmetė žiema lietuviams priminė, kas yra tikrasis šaltasis metų laikas. Pūgos ir dideli...

Vairuotojo pažymėjimo netekęs Klaipėdos „Gladiatorius“ sugrįžo: ir vėl įkliuvo pareigūnams (11)

Antradienį už KET pažeidimą vairuotojo pažymėjimą praradęs taksi vairuotojas...

Šiųmetis gripas – itin grėsmingas: gydytojai pastebi, kas šiemet serga labiausiai (100)

Smarkiai šoktelėjus sergamumo ūmiomis peršalimo ligomis ir gripu kreivei, nuo antradienio penkiose...