Esu be proto pasiklydusi gyvenime ir nežinau ką daryti, kur eiti, atrodo lyg nebėra jėgų ir noro gyventi, pavargau labai nuo visko…
© Shutterstock nuotr.

Man yra dvidešimt vieneri metai. Taip, žinau, kad esu jauna ir dar tik ieškau savo vietos gyvenime, bet šitas ieškojimas man atrodo man eina tik blogyn ir blogyn, nes tuojau visiškai palūšiu. Net nežinau nuo ko pradėti rašyti, ar kas mane dabar verčia taip beviltiškai jaustis, ar nuo kada viskas prasidėjo. Manau pradėsiu nuo ko viskas prasidėjo.

2014 metais, spalio 15 dieną, sužinojau, jog laukiausi. Tą vaikiną labai mylėjau, buvome kartu metus laiko. Jis nenorėjo to vaiko. Aš norėjau, bet bijojau. Pasidaviau jo valiai ir pasidariau abortą, vaikučiui buvo 1,5 mėnesio, jau mačiau, kaip plakė širdelė… Man padarė operaciją blogai, tad po svaitės laiko ją pakartojo, gulėjau ligoninėje su komplikacijomis, daktarė sakė, kad labai didelė tikimybė, kad nebeturėsiu vaikučių. Nuo tada viskas ir prasidėjo…

Prasidėjo baisaus, nesėkmingo gyvenimo metas, dabar galvoju, gal Dievas mane baudžia už tai? Nors nesu labai tikinti, į bažnyčią neinu, nesimeldžiu, bet šįkart jau galvoju, kad esu baudžiama. Po pusės metų, daugmaž, išsiskyriau su vaikinu, kaip po to sužinojau, jis jau kelis mėnesius buvo su mano geriausia drauge, dabar jie kartu…

Tada likau viena ir be nieko. Bandžiau nušokti nuo tilto… Išgelbėjo. Darbe taip pat buvo kančia, kas mane įvarė į depresiją, pradėjau gerti antidepresantus. Ilgai jų negėriau, keletą mėnesių. Kažkiek laiko buvo ramu, skaudėjo širdį ir vis dar skauda be proto. Taip ir pradėjau vietos ieškoti gyvenime, deja, nesėkmingai.

Esu labai bjauri, visada išsilieju ant kitų ir taip prarandu žmones, kurie mane palaiko, dažnai galvoju savanaudiškai, nors niekada tokia nebuvau. Nuo vaikystės buvau išmokyta būti gera kitiems. Gyvenau atskirai jau nuo mamos, nuomojausi būtą ir dirbau kitame mieste, gyvenau gan palaidą gyvenimą, ir ne pagal savo galimybes, prisidariau skolų, kurios dabar mane tiesiog smaugia. Skolos privertė išeiti iš darbo ir išvažiuoti į Angliją. Pabuvau ten nepilnai du mėnesius ir vos tik mane nusiuntė į kitą darbą, kur man nepatiko, likau viena, ir kalbos nelabai gerai moku. Išsigandau ir pabėgau atgal į Lietuvą.

Grįžau namo pas mamą į nežinią, su vis dar kabančiomis skolomis. Pabuvau dvi savaites namuose, išskridau į Norvegiją. Nupirko bilietą pažįstamas vaikinas, kad atvažiuočiau per šventes, dėl to atsisakiau darbo savo mieste. Čia su darbais labai sunku, išvažiavau veltui, nes tas vaikinas manim tik kaip žaisliuku naudojasi, nekalba apie rimtus santykius, bet ir manęs nepaleidžia, o žinau, kad tik pamojus jam pirštu bėgsiu pas jį, nes kitaip nepavyksta.

Grįžau, ir vėl čia esu įlindus į skolas, draugams, pažįstamiems, draugės mamai, kuri mane graužia kiekvieną dieną, kreditams, telefono sutartis, antstoliai greit duos į teismą. Darbo nėra, į užsienį bijau. Apskritai bijau naujų vietų. Vaidinu be proto kietą ir drąsią, nors esu silpna ir baili. Neturiu su kuo pasikalbėti, kas padėtų, bent morališkai.

Jaučiuosi viduje tuščia. Buvau net tiek žiauriai susigalvojusi, kad tiesiog pavartot kažko ir susitikinėti su vyrais už pinigus, kad išbrisčiau iš skolų, kad tiesiog nieko nebe atsiminčiau. Guliu lovoje dienų dienas, žiūriu serialus apie gerą gyvenimą ir slapčia svajoju kad ir man taip…

Jaučiuosi tokia beviltiška, nenoriu valgyti, miegoti, bendrauti, nenoriu gyventi, jaučiuosi gyvenimo klaida, nežinau į kurią pusę eiti, ką daryti, nėra galimybių. O jei ir atsirastų, manau, išsigąsčiau. Neturiu nieko… Nebenoriu gyventi, susigadinau viską tik per savo durną galvą. Turėjau butą, darbą. Tiesiog reikėjo sugebėti pataupyti ir nebūčiau tokioje duobėje. O dabar nieko neturiu, draugų, darbo.

Gyvenu pas mamą, kuri ir taip vos galą su galu suduria, gyvena su pijoku, yra nelaiminga ir dėl to jaučiuosi kalta, nes kol gyvenau, dirbau, turėjau galimybę tai pakeisti, bet to nepadariau. Apskritai, kas aš esu ir ką čia veikiu, nesuprantu? Neturiu svajonių, koks žmogus neturi svajonių? Neturiu net hobio, neturiu nieko. Na, gal yra kas traukia, bet neturiu kaip pabaigti tuos mokslus, neturiu iš ko investuoti, kaip man susitvarkyti su savo galva ir viską įveikti?

Jei ir toliau šitam liūne dar pabūsiu, aš manau, kad tikrai nebeištversiu ir kažką sau pasidarysiu, nes visiškai nebematu tikslo gyventi, gal jau ir būčiau, bet mama be manęs nieko ant šios žemės neturi, bet jei nebūtų jos, nebūtų ir manęs. Aš tikiuosi, kad jūs man kažką atsakysite ir jūsų atsakymas man padės atverti kažkaip naują lapą, kitaip mąstyti ir išsikapstyti iš visko. Ačiū ir labai laukiu.

Komentuoja psichologė Palmira Diržienė

Ačiū, Jums, kad ryžotės parašyti šį laišką. Iš jo matosi, kad patyrėte daug kančios ir sunkių išgyvenimų, nors esat dar labai jauna.

Skaudūs gyvenimo įvykiai Jums pasipylė vienas po kito: nėštumo nutraukimas, komplikacijos, vaikino neištikimybė, draugės išdavystė, nesėkmės darbe, skolos. Ir visa tai paeiliui. Nespėjot atsigauti po vienos traumos, užgriuvo kitos. Tarsi pasaulis visas atsigręžė prieš Jus. Norėdama palengvinti savo naštą, net pasiryžot priimti kraštutinį sprendimą – pasitraukti iš gyvenimo – tačiau buvot išgelbėta.

Ačiū tiems žmonėms, kurie taip pasielgė, kurie buvo šalia Jūsų tą akimirką, neabejingi Jūsų kančiai ir Jūsų sprendimui. Atėjom į šį pasaulį, esam vieni dėl kitų, tačiau privalom nepamiršti ir savęs. Visą laiką bandėt būti gera aplinkiniams, bet ne sau.

Jums sunku susitaikyti su tuo, kas buvo, iki šiol išgyvenat skausmą, netektį ir save taip naikinat. Negailite kritikos savo atžvilgiu. Kaip rašote „esu labai bjauri, visada išsilieju ant kitų ir taip prarandu žmones, kurie mane palaiko, dažnai galvoju savanaudiškai, nors niekada tokia nebuvau.“

Sukauptą įtampą, skausmą išliejate ne ant tų žmonių, kurie Jus įskaudino, o kliūna patiems brangiausiems, tiems, kurie Jus palaiko, bando padėti.

Turėjot darbą, butą, tačiau gyvenot, kaip Jūs pati rašot, „palaidą gyvenimą“, prisidarėt skolų. Palikot darbą Lietuvoje dėl vaikino, kuris, pasak Jūsų, naudojasi Jumis ir nežiūri rimtai į santykius. Esat tuo nepatenkinta, bet pasiduodat vaikino įtakai, neįstengiat sustot, nors visa tai veda į gilesnę kančią. Jūsų atveju reikėtų išmokti pasakyti „stop“ sau ir žodelį „ne“- kitiems, kurie Jumis naudojasi. Puikiai išanalizavot savo situaciją,
suprantat, ką darot ne taip, kaip pati norėtumėt. Niekas kitas už Jus to nepadarys. Tik Jūs pati.

Nežiūrint į tai, ką teko Jums išgyventi ir iškentėti, turit labai gerą ir jautrią širdį, nepraradot sąžinės, moralinių vertybių, esat labai jautri, užjaučianti, mylinti savo mamą, matot jos nelengvą gyvenimą. Tačiau Jūs neturėtumėt jaustis kalta, kad negalit jai padėti. Mama Jus priima su besąlygiška meile, tokią, kokia Jūs esate: su kančia, su netektimis, taip, kaip priima mylintis žmogus. Gal galėtumėt su mama pasidalinti savo išgyvenimais, pasikalbėti apie visa tai, abiems būtų lengviau.

Praeities pakeisti negalime nei vienas. Reikia su ja susitaikyti, priimti ją kaip gyvenimo dalį ir patirtį, kuri Jus daug ko išmokė. Jūs patyrėte savo ir kitų neatsakingo elgesio pasekmes, kurios labai labai skaudžios.

Nebeleiskit kitiems Jumis naudotis ir pradėkit save gerbti. Atleiskit sau. Visi darom gyvenime klaidų, nėra neklystančių. Tik reikėtų pasistengti iš jų pasimokyti ir nebekartoti.

Rašote, kad „nuo vaikystės buvau išmokyta būti gera kitiems“, tačiau pamiršot gerumą sau ir patyrėt prie ko tai priveda. Būti gerai kitiems nereiškia, kad privalai vykdyti kitų norus ir pageidavimus besąlygiškai, neatsižvelgiant į save. Sunku, nepakenkiant sau, išlikti gerai aplinkiniams.

Tačiau tai padaryti privalot. Gera visiems nebūsit, nes žmonės labai skirtingi, skirtingos jų vertybės, įsitikinimai. „Apskritai bijau naujų vietų … vaidinu be proto kietą ir drąsią, nors esu silpna ir baili.“ Nemažai žmonių tai patiria naujose vietose.

Tačiau išoriškai to nesimato, tai žinot tik Jūs pati. Bandot pritapti prie „savimi pasitikinčios“ visuomenės reikalavimo būti šiuolaikiška. Laužot save.

Pabandykit išdrįsti būti savimi su baimėmis, silpnumu, su tikrais savo jausmais ir emocijom, leiskit sau būti tuo, kuo esat. Šiuolaikiniame pasaulyje labai trūksta nuoširdumo ir natūralumo. Nebijokit to parodyti aplinkiniams.

Pamilkit save su praeitimi, tokią, kokia esat, su gerom ir blogom savybėm. Susidraugaukit su savimi ir padėkokit sau už tai, kad esat šiame pasaulyje, kad stengiatės ieškoti išeities iš labai sunkios padėties, kad nenuleidžiat rankų, turit sąžinę. Baikit save graužti, pasistenkit susitaikyti su savim, atleiskit sau ir kitiems, ir pradėkit gyventi savo galva. Aplinkui turit žmonių, kurie Jums bando padėti, pasitiki ir tiki Jūsų ateities sėkme.

Rašot, jog šiuo metu jaučiatės beviltiškai. Tačiau užsimenat, „kad gal yra kas traukia, bet neturiu kaip pabaigti tuos mokslus“. Taigi, kažkokia viltis yra Jūsų gyvenime. Džiugu tai girdėti. Žinot, kas Jums patinka. Ženkit žingsnį į tą pusę. Gal link svajonės pajudėti padėtų mokymo įstaigos, kur mokslai yra finansuojami valstybės, profesinio rengimo centrai, profesinės mokyklos, darbo biržos ir t.t.

Kaip tik šiuo metu įvairiose Lietuvos vietovėse darbo biržose vykdomas projektas „Atrask save“ (15-29 m.jaunimui), kurio tikslas – sumažinti nedirbančio, nesimokančio ir mokymuose nedalyvaujančio jaunimo skaičių, įgyvendinant ankstyvos intervencijos ir aktyvumo skatinimo priemones. Ten siūlomi įvairūs kursai, įdarbinimo galimybės, vykdomi savęs pažinimo mokymai, yra galimybė bendrauti su psichologais.

Jums būtų labai naudinga susirasti užsiėmimą, kuris bent kiek teiktų malonumo (pvz.vaikščiojimas, bėgiojimas, dienoraščio rašymas, rankdarbiai, sportas, darbas ir t.t..).

Gulint lovoje gyvenimas nepradės keistis, tiesiog save visai susinaikinsit mintimis ir savigrauža. Pasidžiaukit savimi, kad turit vertybes, kurios neleido Jums įbristi į priklausomybes, kad esat sąžininga ir norit grąžinti skolas, norit išsaugoti žmonių pasitikėjimą Jumis net ir pačiais žiauriausias metodais savo atžvilgiu („tiesiog pavartot kažko ir susitikinėti su vyrais už pinigus, kad išeičiau iš skolų ir nieko neatsiminčiau“).

Investicija į šviesesnę ateitį prasideda mažais mažais žingsneliais. Kiekviena veikla reikalauja pastangų ir atsakomybės. Nebus lengva, bet matysit, kad einat ta kryptimi, kurią Jūs pasirinkot, o ne kiti liepė, siekdami sau naudos. Jūs pati atsakinga už savo gyvenimą, kuris dar tik prasideda.

Jei sunku susitvarkyti vienai pačiai esamoj situacijoj, rekomenduočiau apsilankyti pas apylinkės gydytoją, paprašyti nemokamų psichologo ar kitų psichikos specialistų pagalbos. Nuoširdžiai tikiu Jūsų sėkme.

http://psichika.eu
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskio išviešintas Urbšys: Tomas Dapkus tiesiog mane informuodavo, jei kas blogai (24)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) lyderis Ramūnas Karbauskis teigė...

Palygino kainas Lietuvoje ir Portugalijoje: lietuviai neturėtų skųstis (21)

Tūkstančiu eurų per mėnesį papilnėjanti piniginė – įprastas ir orus portugališkas...

„Žalgirį“ premijomis motyvavęs Motiejūnas paslapčia pildo galimų naujokų sąrašą (24)

Neįtikėtinai sėkmingas „Žalgirio“ sezonas suteiks klubui tvirtą finansinį pagrindą, kuris...

Dalia Grybauskaitė – apie „paskolas dėžutėse“, VSD pažymas ir „Agroverslo“ susiliejimą su politika išskirtinis interviu (699)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėsauga turi labai atsargiai galvoti, kokius slaptus...

Karbauskis atrėžė Grybauskaitei: į prezidentūrą iki rinkimų kojos nekels (900)

„Valstiečių žaliųjų“ lyderis Ramūnas Karbauskis užbrėžė raudoną liniją santykiuose...

Miegojo šalia agentūros durų, kol gavo svajonių darbą (3)

Filmų kūrėjas, fotografas, kūrybininkas Danielis Soares taip norėjo dirbti reklamos versle, kad...

Pasitikrinkite: išskyrė 5 neįprastus simptomai, išduodančius širdies ligas (4)

Pagal mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuva užima labai aukštas pozicijas, o ir...

Idėjos šios vasaros vestuvėms iš karališkosios puotos stilistės verdiktas (1)

Nieko nesitikėjau iš šių karališkųjų vestuvių, todėl natūraliai nebuvo ir jokios staigmenos...

Kaip aš vištas auginu. III dalis. Rezultatai (1)

Mėnuo nuo eksperimento pradžios – pakankamas laikas, kad vištos taptų visateisėmis kiemo...

Medeina Čijauskaitė: gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje (278)

Justės ašaros byra ant kompiuterio klaviatūros. Aplink sėdintys kolegos nejaukiai muistosi, kelios...