Bebandant jam prasimušti į muzikos pasaulį, jo tėvui buvo nustatyta ketvirtos stadijos limfoma. Prieš Tėvo dieną jo mama paprašė sukurti dainą, kuri juos padrąsintų, suteiktų vilties. Šeima suprato, kad tėvas neišgyvens iki kitų metų Tėvo dienos.
Peter‘is bandė kurti, tačiau galvoje buvo tuščia. Iš tos tuštumos gimė paprasti žodžiai apie tai, kaip jis mylėjo savo tėtį. Įrašydamas paskutinę dainos versiją dainos pabaigoje jis prapliupo raudoti. Vėliau jis abejojo, ar įsirašiusį verksmą ištrinti, tačiau nusprendė palikti, nes pajuto didžiulį palengvėjimą.
Kitą rytą atėjęs pusryčiauti rado padengtą stalą ir šeimą, susėdusią prie stalo, bandančius padrąsinti vienas kitą. Kai jis paleido dainą, visi verkė. „Aš apsikabinau tėtį ir mes abu verkėme. Daina mus neįtikėtinai suartino.“
Po metų Himmelman‘as įtraukė šią dainą į jį išgarsinusį albumą. Nuo tada muzikantas paskyrė visą savo kūrybą baimės nugalėjimui ir mokymui atsiskleisti ir nugalėti baimę kitus. Pastaruosius dvejus metus jis kartu su savo kompanija „Big muse“ moko žmones, kaip atskleisti savo kūrybines galias. „Dažniausiai susiduriu su tokiais žmonėmis, kurie yra suvaržyti savų baimių, Jos ne tik trukdo viešai išsakyti savas idėjas, bet ir blokuoja mintis.“
Himmelman‘as suteikė savo baimei pavidalą, jis teigė, kad tai tarsi padaras, gyvenantis mumyse, jo vardas – Marvas. Marvas apsigyvena mumyse, kai mes jaučiamės palikti, vieniši, nepasitikintys savimi.
Tačiau jis nėra tas demonas, kurį mes turime užmušti. Jei mes bandome ką nors gyvenime pakeisti, sukurti kažką naujo ar pateikti naujų idėjų, baimė mums šnibžda: „jei nepasiseks, tau bus gėda, nuo tavęs visi nusisuks“. Taigi, Marvas nuolat mums į ausį šnibžda, kad mes to negalime padaryti. Kad nereikia net bandyti. Kad mes nežinome, kiek mums tai kainuos jėgų. Kad mums nepavyks.
Kai mes nuslopiname baimę, išlaisviname savo kūrybiškumą. Tai būtent tokia būsena, kurios metu muzikantas sukūrė savo dainą tėvui. Jaučiamas pakylėjimas, džiaugsmas. Mes išsilaisviname iš suvaržymų, nuostabu, kiek daug tokios būsenos žmogus gali padaryti.
Kaip susitarti su mumyse tūnančiu Mavru? Daugelis žmonių teigia, kad padeda išsikalbėjimas ir savų baimių išsakymas. Vidinės kritikos galima atsikratyti ją atpažįstant, įvardijant, priimant, tačiau darant taip, kaip mums atrodo teisingiausia.
Muzikantas Himmelman‘as taip pat labiau siūlo pasikliauti ne protu, o širdimi. Jis nuginkluoja Mavrą skatindamas žmones parodyti meilę kitiems, stiprinti ryšius.
Pristatydamas savo metodą ir idėjas Čikagos Idėjų savaitėje, kasmetiniame pasauliniame inovatorių susirinkime, Himmelman‘as paprašė klausytojų išsiimti mobiliuosius telefonus ir parašyti žinutę mylimiems žmonėms, papasakoti apie savo jausmus, pasakyti, kaip myli.
Baigę rašyti žmonės buvo paprašyti jas išsiųsti. Kai kurių veiduose atsispindėjo baimė, kitų – ašaros. Tačiau paspaudus siuntimo mygtuką Mavras dingsta. Laisvas jausmų išreiškimas išlaisvina mus nuo baimės ir gėdos.
Kiekvienas, galintis bendrauti ir išreikšti save be baimės, gali realizuoti visą savo žmogiškąjį potencialą. Tokie žmonės gali pradėti kurti puikias dainas, pradėti naują verslą, nustebinti naujomis idėjomis ar sužibėti darbe.
Tokią metodiką taiko tokios didžiulės įmonės, kaip Gap, McDonalds, Pandora, ligoninės, nesiekiančios pelno organizacijos, akademinė visuomenė – visur reikalingas pasitikėjimas ir kūrybiškumas.
Taigi, imkite savo telefoną. Parašykite mylimiems žmonėms, kaip labai jūs juos mylite. Ir paspauskite „siųsti“.