aA
Yra viena labai nemaloni būsena, kurią vadiname „manęs niekas nemyli“. Apimtam tokios būsenos atrodo, kad viršininkas darbe manęs nevertina, vyras / žmona per mažai myli, aš darau dėl draugų kur kas daugiau, nei jie dėl manęs, o iš to atsiranda daugybė negatyvių išgyvenimų, kančių, o kartais netgi pojūtis, kad aš – vienas vienutėlis šiame pasaulyje, totalios vienatvės jausmas. Duodamas interviu leidiniui „Vegetarian“ psichologas Dmitrijus Trockis gvildena, iš kur atsiranda šis užkratas ir ką su juo daryti.
Dmitrijus Trockis
© DELFI / Tomas Vinickas

– Nuo ko prasideda šis „manęs niekas nemyli“?

– Siūlau panagrinėti šio reiškinio istoriją nuo paties anksčiausio, nesąmoningo amžiaus, kai vaikams dar nesusiformavusi charakterio, mąstymo, mąstymo ašis, mąstymo procesas, kai vaikas dar nenuveikė nieko reikšmingo savo gyvenime. Čia man lengva remtis savo patirtimi, nes atsimenu save nuo keturių mėnesių.

Anksčiau atsimindavau tik tai, ką dariau, kas buvo šalia, ką tie žmonės vilkėjo, spalvas, kažkokias išorines aplinkybes. Ne per seniausiai pradėjau atsiminti ir jausmus, kuriuos tada jaučiau. Tai laikotarpis maždaug nuo keturių mėnesių iki pusantrų metų, kai nė kalbėti dorai nemokėjau Tačiau pamenu absoliutų, beribį laimės jausmą. Psichologija teigia, kad ši būsena atsiranda vystymosi įsčiose laikotarpiu, bet aš – šalininkas teorijos, kad gyvename ne vieną gyvenimą, siela keliauja iš kūno į kūną, o šios būsenos šaltinis – kažkur anksčiau. Tai absoliučios pilnatvės, absoliutaus buvimo čia ir dabar jausmas, pojūtis, kad viskas su viskuo susiję, ir totalus dėkingumas už tai, kad tave vėl čia įleido, kad dar kartą suteikė galimybę pabandyti, paragauti šį gyvenimą, davė visiškai naują, nuo nulio pasiūtą kostiumą – kūną.

Šitas totalus dėkingumas tave pripildo, tarsi drasko iš vidaus, bet vienintelis dalykas, kurį tu gali – nes aukštesni mąstymo procesai dar neveikia – tai, pavyzdžiui, šypsotis. Peržiūrėjau savo vaikystės nuotraukas, jose visose – toks besišypsantis kvailelis. Taigi vienintelis būdas išreikšti tą dėkingumą, tai šypsena ar susižavėjusiu krizenimu, kvykčiojimu, kažkokiais gyvuliškais garsais.

– O kada prasideda perėjimas nuo šio dėkingumo į naują būseną – į nedėkingumo būseną?

– Šiuolaikiniams vaikams tai vyksta kur kas anksčiau, o aš pradėjau reikšti savo „Aš“ poziciją maždaug trejų metų. Šiuo laikotarpiu imi lyginti save su kitais vaikais ir jų fone visada pralaimi. Pralaimi, nes... Juk tu nematai blogo jų gyvenime, matai tik tai, ką tau rodo. Pavyzdžiui, matai, kaip draugo mama jam šypsosi, o štai tavoji tau taip nesišypso. Matai, kad kažkam perka brangesnius žaislus nei tau. Tu vaikštai vienomis ir tomis pačiomis pėdkelnėmis, kaip mergaičių, o kiti berniukai vaikšto su kelnytėmis.

Nuo šito užsiveria vidinis dėkingumas, džiaugsmas, sąsajos su viskuo ir su visais jausmas, vietoje to formuojasi įprotis galvoti, kad nusipelnau daugiau, nei turiu, kad man kažko neduoda.

Galima netgi tokį pavyzdį pateikti. Kadangi ankstyvoje vaikystėje pagrindinis veikėjas vaikui visada yra motina, jis užsideda virtualius akinius, ant kurių parašyta: „Mama, tu man neduodi to, ko aš nusipelnau, o aš nusipelnau kur kas daugiau.“ Paskui akiniai taip ir lieka ant akių iš pradžių vaikui, paskui paaugliui, o paskui suaugusiam žmogui, o mes per juos žiūrime į visus aplink. Žiūrime į draugus ir manome, kad mes duodame daugiau nei jie. Žiūrime į žmonas / vyrus įsitikinę, kad partneris myli mane ne taip, kaip aš jį. Šis įprotis „manęs nemyli, manęs nevertina“ neduoda nieko kito, tik pretenzijas artimiesiems ir kaltinimus.

Kitaip tariant, mąstymas „manęs niekas nemyli“ – tai totalus nedėkingumas. Nedėkingumas artimiesiems už tai, ką jie duoda, nedėkingumas Dievui už suteiktas galimybes.

– Taip pat pastebėjau, kad pojūtis, kad esu per mažai mylima, gimė iš kvailų vidinių smulkmenų – nenuvedė į šokių būrelį, nenupirko suknelės, kokią turi draugė, ir t. t. Dima, bet juk tai visiškai subjektyvus vertinimas – myli mane ar nemyli. Iš tiesų praktiškai kiekviena motina ar tėvas, savo supratimu, stengiasi duoti savo vaikui maksimumą. Nėra juk bendrų nustatytų standartų, neva jei nupirkai vaikui tris mašinytes, penkias pėdkelnių poras, vadinasi, „myliu“. Juk mums su tavim suaugę žmonės – 40–50–60 metų – kuo rimčiausiai rašo apie tai, kaip vaikystėje jiems mama su tėčiu kažko nenupirko ar nepadarė. Kaip naujai pažvelgti į šią situaciją, kaip liautis vertinti mamos meilę iš pėdkelnių perspektyvos?

– Tam reikia laiko ir išminties. Išmintis gali ateiti gimus saviems vaikams, kai išgyveni su jais tas pačias akimirkas, kurias su tavim išgyveno tavo tėvai. Mūsų vaikai atspindi mus pačius. Tai visiškai natūralus, prigimtinis kelias, jis – be jokių psichologinių mokymų, nenumato psichikos transformacijų.

– Vadinasi, jei žmogus gyvena pagal modelį „manęs niekas nemyli“, tai su vaikais išgyvens tas pačias situacijas, kuriose, atrodytų, iš kailio išsinėrė, o nedėkingoms atžaloms vis tiek maža.

– Bet net ir tokia situacija negarantuoja, kad žmogus pastebės savyje šį nedėkingo mąstymo ir elgesio modelį. Tik išmintingas žmogus gali pastebėti, palyginti ir padaryti išvadas, remdamasis tokiomis pamokoms su savo vaikais.

Dažniausiai taip mąstantys žmonės ima vaikščioti į visokiausius ezoterinio–psichologinio pobūdžio susiėjimus, mokymus, seminarus. Jie ten eina ne tam, kad kažką sužinotų ir pakeistų savo pasaulėžiūrą, o tam, kad rastų tam tikrą pasiteisinimą. Pasirodo, manęs nemylėjo, nes septintoje kartoje buvo prakeikimas, arba pas mus tai perduodama per moterų liniją, arba mano Veneros silpna pozicija...

Faktiškai žmogus su tokiu charakterio bruožu – nedėkingumu – siekia bet kokia kaina pasiteisinti, pačiam sau įrodyti, kad šitam nedėkingumui yra objektyvus pagrindas.

– Galima sakyti, kad dabar madinga kaltinti savo vaikystę dėl dabartyje esančių problemų. Tėvai ir artimieji per mažai mane mylėjo, per mažai glostė, per mažai švelnumo rodė, kažko nedavė. Galiausiai užuot suaugęs, žmogus pasineria į mažo nelaimingo vaiko būseną ir visą gyvenimą vaidina šį vaidmenį.

– Ir pasitelkęs ezoterinius ir psichologinius triukus, susidaro gražią teorinę bazę savo neveiklumui.

– Kodėl šis pojūtis, kad gauni per mažai meilės, nedėkingas požiūris į pasaulį taip įtraukia? Mes su tavim darbe nuolat matome, kaip sunku žmogui atsisakyti šios pasaulėžiūros.

– Dabar į daugelį tokių klausimų pradeda atsakinėti mokslas. Tyrimais įrodyta – kai žmogus kenčia, nesvarbu, ar tai fiziologinės kančios, ar išgalvotos, psichologinės, jo smegenys tam, kad pasaldintų piliulę, išskiria tam tikras chemines medžiagas – dopaminą, oksitociną. Tokios medžiagos veikia labai trumpai – nuo 15 iki 60 minučių, bet tą akimirką žmogus realiai kaifuoja, kaip narkomanas. Kuo stipriau manęs nemyli, tuo labiau aš kenčiu. Kuo labiau kenčiu, tuo, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, man geriau.

– Kalbėjome, kad žmogus su tokia pasaulėžiūra tarsi specialiai sukuria situacijų, kuriose randa patvirtinimą, kad „manęs nemyli, manęs nevertina“. Sutinka partnerius, kurie būna neištikimi, viršininkus, kurie žemina ir t. t.

– Jis ne specialiai taip daro, o todėl, kad nežino, kaip kitaip daryti. Kaip kitaip, parašyta visuose senovės šventuose tekstuose, bet žmogus, laikantis save protingesniu už kitus, nesikreipia į šaltinius, kurie išliko po tūkstančių metų, jis remiasi tik savo patirtimi. Žmogus – „aš pats protingiausias“ – remiasi tik savo patirtimi.

– O patirtis teigia, kad aš toks idealus, o aplink – mulkiai, kurie manęs neįvertina.

– Taip taip, ir ratas užsidaro, vyksta tas pats ir tas pats. Tikiu, kad tai, kas viduje, atsispindi išorėje, todėl vidinės kančios ima pritraukti išorines kančias, kad eilinį kartą pasijustum teisus. Nuo pojūčio, kad aš teisus, į kraują vėl išsiskiria narkotinių medžiagų ir patiriamas trumpas kaifas.

Pavyzdžiu, jei žmogus su tokiu įpročiu yra poroje, kad ir ką darytų partneris, kad ir kaip įrodinėtų savo meilę, vis tiek yra pasąmonės nuostata „tu manęs nemyli“, kuri įjungia savo teisumo „įrodymų“ paiešką. Prasideda telefono, susirašinėjimų tikrinimas, sekimas, spėlionės, galiausiai anksčiau ar vėliau randama kažkas, ko atrodo pakanka apkaltinti partnerį, kad jis per mažai myli ir nevertina. Bet nepaisant visų kančių, jei sąžiningai savęs paklaustų, „ką aš tą akimirką jaučiu“, paaiškėtų, kad žmogus patiria kaifą.

Šio kaifo formulė labai paprasta. Jei šioje situacijoje aš teisus, negaliu būti teisus vien lokaliai, vadinasi, esu teisus visur ir visada. Tai toks „viso gyvenimo teisumas“. „Manęs iš tiesų niekada nemylėjo!“

– Ir smegenyse ima trykšti visas cheminių medžiagų fontanas...

– Tik šis išgyvenimas neturi nieko bendro su gyvenimu, su laime. Gyvenimas – ne savo teisumo manifestacija. Tai – kiekvienos akimirkos išgyvenimas, nelyginant savęs su niekuo, neieškant, kas teisus, kas kaltas. Juk jei kažkas teisus, kažkas būtinai turi būt kaltas. Tokį bėgimą uždaru ratu Rytuose vadina gimimo ir mirties ratu, kančių sūkuriu.

Jei žmogui gyvenimo prasmė – įrodyti, kad jis teisus, vadinasi, išeities iš rato nėra. Vis rasi patvirtinimų, kad esi teisus, jausi trumpai plykstelėjusį pasitenkinimą dėl savo teisumo, paskui vėl kančios ir reikia pradėti naujas paieškas – kurgi dar galiu būti tesisus. Tai veikia ir partnerių, ir valdžios, ir Prezidento, ir tėvų, ir vaikų atžvilgiu.

– Dima, pakalbėkime apie harmoningą išėjimo iš šio užburto rato kelią. Juk galima nelaukti, kol gims vaikai ir savo nedėkingu elgesiu primins savą nedėkingumą.

– Šventuose raštuose yra daug išeičių iš šios būsenos – maldos, pasninkai, mantros, meditacijos, kitos dvasinės technikos. Bet tai daugiau vienuolių, dvasinių asketų kelias. Mano nuomone, daugumai šiuolaikinių žmonių tinka alternatyvus būdas, aprašytas Evangelijoje. Buvo maždaug taip...

Vienas advokatas atėjo pas Kristų ir sako: „Žinai, aš užsiėmęs žmogus, biure labai daug darbo, todėl neturiu laiko klausyti viso tavo mokymo. Papasakok man, lenkdamas penkis pirštus, apie ką jis.“

Kristus nusijuokė ir atsakė: „Man užteks ir dviejų pirštų. Tai Dievas (ir iškėlė nykštį), be kurio viskas mūsų gyvenime būtų prėska, nuobodu ir pragariškai sunku. Naudos iš vieno piršto nėra (sulig šiais žodžiais Kristus atlenkė rodomąjį pirštą), kai rodomasis pirštas ims tarnauti dieviškajam, kuris apima viską – visus žmones, gyvūnus, visą pasaulį – tik tada atsiras kažkokia prasmė. Todėl mano mokymas apie tai, kad mylėtume Dievą ir padėtume žmonėms. Elkis su jais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.“

Manau, kad mūsų laikais kažko darymas kitam žmogui ar keliems žmonėms, mainais nesitikint nieko – nei pagyrimo, nei pinigų, yra geriausias suaugimo, dvasinio augimo, evoliucijos kelias. Elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi, ir nieko nelauk mainais. Bent jau nusišypsok ar tiesiog pasakyk „ačiū!“. Nieko kito mums ir nelieka.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dr. Kjellas Nordstromas: tai, kas šiuo metu vyksta, pasaulį pakeis negrįžtamai (104)

Pasaulis, kuriame nebeįmanoma nieko prognozuoti. Toks, kuriame viskas skaitmenizuojama, o tada –...

Prieš dešimtmetį šlovės spinduliuose maudęsis Vitalijus Autukas: nežinau, kas būtų, jei būčiau likęs Lietuvoje (68)

Vitalijus Autukas – atrodytų, tokia girdėta ir taip gerai pažįstama pavardė, tačiau mintyse...

Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas (73)

Vyriausybė antradienį pritarė kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžeto projektui, kuris,...

Orai: permainos ne už kalnų

Jei praėjusią savaitę rudeninę striukę ar paltą įdienojus dažnam teko nešti rankose, tai...

Gentvilas siunta dėl Šimašiaus kuriamo komiteto: nebevaidinkite, kad su mumis kuriate liberalią visuomenę (115)

Vilniaus meras, vienas liberalų sąjūdžio lyderių Remigijus Šimašius pranešė, kad sieks...

11 mitų apie sveiką mitybą: kai kurių taisyklių laikomės visiškai be reikalo (16)

Minint Pasaulinę maisto dieną pats metas išsklaidyti sveikos mitybos mitus ir pradėti mėgautis...

Jolanta Blažytė: apie santykius su buvusiu vyru ir ką reiškia būti labai turtinga moterimi (71)

Viena įtakingiausių Lietuvos verslininkių Jolanta Blažytė pasakoja, kad verslą kūrė, nes buvo...

„Žalgirio“ lyderiu greitai tapęs naujokas labiausiai laukia toliašaudės artilerijos protrūkio specialiai Krepsinis.lt iš Stambulo (8)

Kauno „Žalgiriui“ sezonas Eurolygoje prasidėjo skaudžiu pralaimėjimu namuose prieš Vitorijos...

Vengdami mokesčių už stovėjimą, vairuotojai ėmėsi radikalių kovos priemonių (208)

Vilniuje vis augant mokamų stovėjimo vietų skaičiui, į darbus automobiliais važiuojantys ir jų...

Du Griezmanno įvarčiai paguldė ant menčių futbolo grandų dvikovoje pirmavusius vokiečius (4)

Po vokiečių pirmojo įvarčio atsitiesusi Prancūzijos rinktinė UEFA Tautų lygos rungtynėse...