– Kokią prasmę, jūsų nuomone, būtų galima suteikti Tarptautinei vyrų dienai? Kol kas ji nėra tiksliai apibrėžta, ir dažniausiai šia tema laidomi juokeliai. Ar tai tiesiog bandymas atkurti simetriją – jei yra Tarptautinė moters diena, tai turi būti ir Vyrų diena?

– Mano nuomone, ir Tarptautinė moters diena, ir Tarptautinė vyrų diena yra prasmingos. Pirmiausia dėl to, kad minint jas galima susimąstyti apie vyrų ir moterų teises bei galimybes. Taip pat šios dienos gali būti skirtos ir didžiausių problemų, su kuriomis moterys ir vyrai susiduria tiek profesinėje veikloje, tiek šeiminiame gyvenime, svarstymui.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos visuomenėse, jau ne vieną dešimtmetį daugiausia dėmesio skiriama moterų problemoms, jų diskriminacijai. Vyrai išlieka primiršti. Todėl manau, kad Vyrų dienos minėjimas – gera proga prisiminti, kaip mūsų visuomenėse suvokiamas ir patiriamas vyriškumas, kaip reikėtų keisti pačias vyriškumo ir moteriškumo sąvokas, kad vyrams ir moterims būtų maloniau ir geriau gyventi.

– Per kelis feminizmo dešimtmečius ir vyrai, ir moterys parašė galybę mokslinių ir kitokių darbų feminizmo tema. Ar jūsų Vilniaus universitete dėstytas kursas reiškia, kad ateinančiais dešimtmečiais bus daugiau dėmesio skiriama maskulinizmo studijoms? Beje, kodėl jo nebeliko?

– Vyrų ir vyriškumo tyrimams Vakaruose taip pat skirta nemažai dėmesio. Maskulinizmo studijos atsirado 8-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Tuo pat metu ėmė kurtis ir vyrų judėjimai, kovojantys už vyrų teises. Manau, kad pastarąjį dešimtmetį galima justi savotišką maskulinizmo studijų pakilimą, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Net Europos Sąjungos lyčių politikos dokumentuose vyrai vis dažniau minimi. Kalbama apie tai, kad būtina vyrus grąžinti į šeimą, padėti jiems sėkmingiau derinti šeimos ir profesinį gyvenimą.

Mano kursas „Maskulinizmo studijų įvadas“ reiškia vis didėjantį susidomėjimą maskulinizmo studijomis Lietuvoje. Čia aptariama vyriškumo istorija, ypač daug dėmesio kreipiama į tai, kada ir kaip susiformavo šiuolaikinis tradicinis vyriškumas. Su studentais analizuojame įvairias vyriškumo formas, vyrų politinius judėjimus, tėvystę, vyrų smurtą, vyrų seksualumo ir kūno problemas. Nemažai laiko skiriama ir populiariojoje kultūroje pateikiamų vyriškumo vaizdinių analizei. Kalbame ir apie moterų vyriškumą bei vyrų moteriškumą.

Kaip teigia šiuolaikiniai maskulinizmo studijų atstovai, tiek moterys, tiek vyrai gali suvaidinti ir įgyvendinti vyriškumą. Vyriškumas nepriklauso vien tik vyrams. Viena iš svarbiausių kurso idėjų yra ta, kad lytis – tai socialinis dirbinys. Kitaip tariant, kiekviena visuomenė sukonstruoja savo vyriškumą ir moteriškumą, kur biologiniai lyties bruožai vaidina ne itin didelį vaidmenį. Beje, dėstyti Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre man visada buvo įdomu. Kurso nebeliko paprasčiausiai dėl mano paties užimtumo. Jį pakoreguotą anglų kalba dėstau Europos humanitarinio universiteto Vilniuje magistrantams.

– Nors prabėgo tūkstančiai metų, vyrams nuolatos primenama, kad jie eitų „dobti briedžio“. Ar vyrus stereotipai žeidžia taip pat, kaip ir moteris?

– Stereotipų, susijusių su moterimis ir vyrais, tikrai daug. Gal būtų geriau kai kuriuos stereotipus vadinti vyriškumo normomis. Stipriausia norma, kurią jūs minėjote, yra vyro kaip šeimos maitintojo norma. Apklausos rodo, kad šią normą palaiko ir Lietuvos vyrai, ir moterys; visi mano, kad svarbiausia tikro vyro užduotis – materialiai išlaikyti šeimą. Nesugebantys jos įgyvendinti asmenys (bedarbiai, nepakankamai uždirbantieji) jaučiasi nevisaverčiai. Ši tradicinio vyriškumo norma labiausiai žeidžia vyrus, ypač ekonomiškai, politiškai ir socialiai nestabiliose šalyse, tokiose kaip Lietuva. Kalbėdami apie tai, ką vyrai ima į galvą ir ko ne, iš tiesų susiduriame su stereotipais.

Kad vyrai labai daug ką jautriai išgyvena, tačiau nesugeba susidoroti su problemomis ir sunkumais, rodo ir savidestruktyvus vyrų elgesys. Aukštas alkoholizmo lygis, narkomanija, smurtas prieš save ir kitus, vairavimas išgėrus – tai tik keletas tokio elgesio pavyzdžių. Vyrai jautriau nei moterys priima jų vyriško orumo įžeidimus.

Mano manymu, dar vienas itin stiprus stereotipas, kurį formuoja ir kai kurios radikalios feministės Lietuvoje, yra tas, kad visi vyrai – skriaudikai, o visos moterys – skriaudžiamosios. Tai netiesa. Yra ir engiamų vyrų, ir engiančių moterų. Visa lyčių santykių sistema veikia taip, kad joje laimi tik nedidelė dalis vyrų ir moterų. Dauguma vyrų ir moterų – engiami.

– Kodėl vyrai nekovoja su savo lyties stereotipais? Ar jie taip pat kaip ir moterys jais yra nepatenkinti, tik neparodo?

– Lietuvoje nei vyrai, nei moterys nekovoja su stereotipais. Paprasčiausiai tam nėra nei laiko, nei energijos. Nemažai mūsų šalies žmonių stengiasi kaip nors išgyventi. Kita vertus, patogu gyventi stereotipų pasaulyje, nes jis – aiškus ir paprastas. Nereikia sukti galvos, kaip elgtis, visos vyriško ir moteriško elgesio taisyklės iš anksto yra apibrėžtos.

– Ar ateityje kils maskulinizmo banga?

– Abejotina, ar ateityje kils maskulinizmo judėjimo banga. Kaip parodė paskutinių dviejų XX a. dešimtmečių patirtis, vyrų politiniai judėjimai nebuvo itin sėkmingi, gal dėl to, kad nebuvo aišku, kokių tikslų reikia siekti. Kai kurie judėjimai nukreipė savo veiklą į vyriškos tapatybės problemų analizę, vyrų pagalbos centrus. Tyrinėtojai gana pesimistiškai žiūri į vyrų judėjimų ateitį, nes dalį jų uzurpavo vadinamosios naujosios dešinės, t. y. konservatorių, jėgos, tampančios vis ryškesnės ir Lietuvoje. Jos pabrėžia laisvosios rinkos ekonomiką, heteroseksistinę patriarchalinę šeimą, patriotinę tautą ir vartotojo etika besivadovaujantį individą.

Seime patvirtinta Šeimos koncepcija, diskriminuojanti visas šeimas, neatitinkančias tradicinio „vyro–žmonos–vaiko“ modelio, – ryškus šio konservatyvaus mąstymo pavyzdys. Manau, kad šioje konservatyvioje aplinkoje reikia didelių kritinių pastangų, norint viešai pateikti skirtingas vyriškumo ir moteriškumo sampratas. Reikia viltis, kad šiame darbe gali daug nuveikti tyrėjai, nevyriausybinės organizacijos, dirbančios lyčių politikos srityje, ir, žinoma, žiniasklaida.