aA
Prieš pora savaičių pasirodęs filmas „Bridžitos Džouns kūdikis“ maloniai nustebino – legendinėje kino juostoje vaidina ir lietuvaitė Aistė Gramantaitė. „Bridžitos Džouns“ trečioje dalyje mergina vaidina pankę, kurią Markas Darsis (akt. Colin Firth) mėgina išteisinti teisme. Šis kelių minučių vaidmuo yra Aistės debiutas didžiajame ekrane.
Aistė Gramantaitė (antra iš kairės) filmuojant filmą „Bridžitos Džouns kūdikis“
© Asmeninio albumo nuotr.

Iš Šiaulių kilusi Aistė Anglijoje gyvena jau 10 metų, 6 iš jų – Londone. Tik atvykusi Kardifo universitete studijavo žurnalistiką, o vėliau pabaigė vaidybos meno magistrą Londone.

Aistė jau yra vaidinusi Europoje filmuotuose Amerikos serialuose („Raudona Palapinė“ su „Oskarų“ bei „Emmy“ nominante Minnie Driver bei „Sostų karų“ numylėtiniu Iainu Glenu, „Legendos“ su Seanu Beanu), bei atlikusi pagrindinius vaidmenis mažo biudžeto filmuose Didžiojoje Britanijoje (siaubo filmas „Seizure“, kuriame Aistė vaidina iš Rumunijos pagrobtą jauną merginą, savyje nešančią prakeiksmą, ši juosta Kanų filmų festivalio metu buvo nupirkta Amerikos kino platintojų ir laukia išleidimo datos). Kaip pati Aistė teigia, tai – mažo biudžeto filmas, tačiau į jį kūrybinė grupė sudėjo daug širdies ir darbo.

Pokalbyje su energinga ir charizmatiška Aiste – įspūdžiai apie filmavimąsi „Bridžitos Džouns“ filme, „Kito vėjo“ trupės veiklą, norą išsaugoti lietuvybę ir aktorės karjerą Londone.

Ar svajojai būti aktore nuo pat mažens?

– Iš tikrųjų tai viskas vyko ratu. Dar mokykloje turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane nuo mažens ruošdavo skaitovų konkursams, esu atstovavusi Šiaulių miestą tokiuose renginiuose. Dar kita mokytoja įtraukė į dramos būrelio veiklą. Baigiant mokyklą organizavome šimtadienį ir kažkas man sako: „Stok į aktorinį, tau ten tikrai gerai bus, tu aktore turi būti“.

Pabaigus mokyklą, galvojau, kad gal ir nieko būtų tai studijuoti, tačiau norėčiau keliauti, rašyti patinka, tai ir nusprendžiau studijuoti žurnalistiką. Išvažiavus iš Lietuvos, pirmieji metai man buvo ypač sunkūs – norėjau atgal namo, tuomet ir pradėjau domėtis lietuviška kultūra, skaitymais, filmais. Grįžinėdavau atostogoms ir per visus Šiaulių, Vilniaus, Kauno teatrus perlėkdavau, pradėjau vis daugiau tuo domėtis ir supratau – pabaigus bakalaurą Anglijoje, stosiu į aktorinį Lietuvoje.

Tačiau gyvendama ir studijuodama Kardife įsijungiau į teatro bendruomenę tiek mieste, tiek universitete ir pradėjau vaidinti anglų kalba, surengėme kelis spektaklius. Iš pradžių galvojau, kad anglų kalba tikrai nepavaidinsiu, bet pabandžiau, improvizavau ir pamačiau, kad pavyksta.

Viskas taip susiklostė, kad įstojau į magistrą Londone, tai tikrai buvo patys geriausi metai mano gyvenime, atradau tai, kas man patinka, nors ir buvo daug juodo darbo, jaučiausi laiminga.

Šiuo metu daugelis kalba apie tavo paskutinį pasiekimą – filmavimąsi kine „Bridžitos Džouns kūdikis“. Kokie įspūdžiai? Papasakok, kaip vyko atranka?

– Atrankos režisierė buvo Nina Gold, ji vadovauja ir „Žvaigždžių karų“ aktorių atrinkimui, tai vos ne viena didžiausių kastingo režisierių. Aš ilgą laiką svajojau pas ją patekti. Jie ieškojo užsieniečių, man pavyko gauti leidimą dalyvauti atrankoje. Žinojau, kad čia „Bridžitos Džouns“ filmas, bet nesitikėjau to vaidmens, svarbiausia man buvo gerai pasirodyti prieš Niną. Juk galbūt tik kartą gyvenime pasitaikys tokia proga pakliūti pas ją, tad turėjau profesionaliai pasirodyti.

Atranka praėjo labai greitai, o po savaitės mano agentė man skambina ir sako: „Gavai vaidmenį!“. Tai man buvo, kaip anglai sako „cherry on top“, – džiaugiausi, kad gerai pasirodžiau, o kai dar ir vaidmenį gavau, tai išvis laimė – vadinasi, ir jiems patikau!

Aistė Gramantaitė
Aistė Gramantaitė
© Lucy Newman-Williams nuotr.

Kaip sekėsi filmavimo aikštelėje? Ar teko pabendrauti su pagrindiniais aktoriais?

– Su Colinu (akt. Colinas Firthas – red. past.) praleidome visą dieną. Jis nuostabus aktorius, talentingas, inteligentiškas, apsiskaitęs, vaidmenį atidirba juodai. Dažniausiai, kai filmuojiesi su garsesniais aktoriais, tai jie tarp scenų eina pailsėti, kai kurie nesišneka su tavimi, nes juk tu esi „niekas“ (juokiasi), o Colinas nuo pat dienos pradžios su mumis bendravo, jam buvo įdomu, iš kur esam, ką veikiam, kaip tos mūsų gimtosios šalys. Lenkaitės paklausė iš kur ji, tai jis sako: „O, dar Lenkijoje nesu buvęs“. Bendrauja paprastai, nuoširdžiai, pajuokaujam, atrodo, kad pažinočiau jį jau kelias savaites. Jis sunkiai dirba ir tikrai iš širdies stengiasi atlikti vaidmenis.

O Renee, (akt. Renee Zellweger – red. past.) kaip aš visiems sakau, tikras „pozityvo kamuoliukas“! Filmuoti pradėjome apie 7 val. ryte, tačiau prieš tai 5 val. ryto visi susirinkome į grimerinę, dar tokie apsnūdę ir įlekia Renee: „Labas rytas! Kaip jums sekasi?“. Ji visa tokia pilna energijos, priėjo, pasisveikino, pakalbino mus. Ji neapsimeta – tikrai yra toks pozityvo spindulys, jos neįmanoma nemylėti.

Filmui pasirodžius, mums, kūrybinei komandai, buvo surengta jo premjera. Išnuomavo „Vue“ kino teatrą „Leicester Square“, prireikė dviejų kino salių – buvo tiek daug žmonių, dirbusių prie to kino.

Viską reziumuojant, ką tau davė filmavimasis „Bridžitos Džouns“ trečioje dalyje?

– Patirtį didelio biudžeto filme, pirmą kartą Londone filmavausi. Be to, tai yra Bridžita Džouns. Net mano tėvai žino šitą vardą, visi yra apie tai girdėję. Pirma dalis pasirodė prieš 20 metų, antra – prieš 10, na, o dabar ir trečia dalis. Tai filmas-legenda, tad tame kine pabūti kad ir kelias minutes, susipažinti su žmonėmis, kūrusiais jį, galimybė pajusti, kad ir aš prisidėjau prie legendos, visa tai – didelis džiaugsmas.

Tavo biografijoje – nemenkas atliktų įvairių vaidmenų sąrašas, pradedant mama ir baigiant šaltakrauje žudike. Kurie personažai tau pačiai artimesni?

– Nežinau, ar čia mano sėkmė, ar taip išmokau vaidinti, bet vaidinu viską. Vienintelis dalykas, jungiantis daugumą mano personažų – jos dažniausiai būna užsienietės. Teko vaidinti ir įsimylėjėlę, studentę, rusę baikerę, vergę žmoną ir kt. Be to, dažnai vaidinu ir vaikų teatre.

Įdomi istorija – serialo, kuriame vaidinau vergę žmoną, veiksmas vyksta Maroke. Tai buvo pirmas mano didelio biudžeto serialas. Sudalyvavus atrankoje, maniau, kad pasirodžiau tikrai prastai. Tačiau po kelių dienų, ryte skambina agentė, sako: „Gavai vaidmenį, šiandien turi būti Maroke, išvažiuoji dviem savaitėms, po to vėl teks ten sugrįžti.“ Na ir ką, vakare aš jau Marakeše.

Kitą rytą važiavome į filmavimo aikštelę per Atlaso kalnus – serialas buvo filmuojamas dykumoje, ten įrengta didelė filmavimo studija – joje buvo kuriami filmai „Mumija“, „Sostų karai“. Teko vaidinti ir su „Sostų karų“ numylėtiniu Iain Glen.

Po filmavimosi Maroke niekas nebestebina – atsikeliu ryte dar savo namuose, vakare aš jau visai kitame pasaulio krašte. Nustojau planuoti, jei tik užsisakai kur nors atostogas – jos vis tiek neįvyks, nes tau netikėtai pasiūlys kur nors vaidmenį. Skaičiau kažkur, kad aktoriaus darbas – kaip Londono autobusai: nė vieno arba trys iš karto atvažiuoja ir tada turi rinktis, kuriuo važiuoti (juokiasi).

Kurie personažai man artimesni? Galiu pasakyti, kad į kiekvieną rolę žiūriu kaip į vaiką: vieną vaiką padariau, išleidau į pasaulį, kitą padariau, išleidau į pasaulį, paskui sentimentai kyla... (juokiasi). Kiekvienas vaidmuo yra svarbus ir savaip gaunasi, nepasakyčiau, kad yra vaidmenys, kurie man labiau patiktų. Aišku, kuo daugiau laisvės turi padaryti kažką neįprasto, tuo man smagiau.

Aistė Gramantaitė
Aistė Gramantaitė
© Asmeninio albumo nuotr.

Esi ir „Kito Vėjo“ teatro Londone viena įkūrėjų, su aktorių trupe kuriate spektaklius lietuvių vaikams. Papasakok plačiau apie jūsų veiklą.

– Londone šeši lietuviai sukūrė teatro trupę, vaidiname vaikams. Susikūrėme praėjusiais metais. Nutiko taip, kad sužinojau, jog mano kurse, kurį aš baigiau po kelių metų mokėsi ir dar viena lietuvė. Susipažinome ir labai susidraugavome – esame panašios, abi užaugusios su „Keistuolių teatru“. Pradėjom kalbėti, kad norisi lietuviškai vaidinti.

Be to, man buvo tekę mokytis lietuvių vaikus Londone – jie tarpusavyje šnekasi angliškai, – nesu patriotė šimtu procentų, tačiau nesinori, kad pasimirštų lietuviškos šaknys, kalba, tad su šia idėja ir sakiau: „Kuriam vaikų teatrą!“

Kuriame kokybiškus spektaklius, kad atėję tiek vaikai, tiek tėvai kažką gautų – ar pabėgtų nuo rutinos kelioms valandoms, ar kad vaikai išmoktų kažkokį naują lietuvišką žodį ar galų gale grįžę namo pakalbėtų apie tai su tėvais. Mums to užtenka. Dar norime spektakliu ir kokią nors mintį perteikti.

Per mėnesį laiko nemiegodami naktimis susikūrėme puslapį internete, teatrą susiradome, spektaklį susirepetavome, vienos narės tėtis buvo parašęs tekstą, tai norėjome kažką su tuo padaryti. Na, ir po to užsiėmėme savireklama, tačiau niekas apie mus nežinojo, todėl iš pradžių ir atsargiai žiūrėjo. Pirmais kartais surengėme keturis spektaklius, salė nebuvo didelė, tilpo 25 žmonės, tačiau tai, kad visus keturis kartus ji buvo pilna, mums buvo tikras džiaugsmas! Nustebino viena šeima, į spektaklį Londone centre atvažiavusi iš Jorko.

Mus yra pasikvietusi ir Ženevos lietuvių bendruomenė – keliavome į Ženevą, dar į Lidsą tais pačiais metais važiavome su spektakliu. Kalėdiniam spektakliui gavome nedidelį finansavimą iš Lietuvos – jį rodėme Londono centre ir Barkinge. Šiais metais per Kalėdas keliausime su spektakliu į Lidsą.

– Ar negalvoji apie grįžimą į Lietuvą?

– Labai norisi vaidinti lietuvių kalba, ypač lietuviškame kine, tačiau dėl grįžimo į Lietuvą – nežinau. Mano gyvenimas kaip ir čia, Londone, bet nesu nusprendus, kad čia ir liksiu visą gyvenimą. Viską apie vaidybą ir kiną išmokau Londone. Nors matau, kad kinas Lietuvoje auga, kasmet grįžtu į „Kino pavasarį“.

Kažkokio plano, ar likti Londone, ar kraustytis į Lietuvą, tikrai neturiu. Tačiau ateityje tikrai noriu bendradarbiauti su Lietuva.

– Tikriausiai Londone vien tik iš vaidybos nepavyksta pragyventi? Turi ir kitų darbų?

– Taip taip, kaip esu skaičiusi apie Los Andželą – nueik į kiekvieną restoraną ir ten dirba visi aktoriai (juokiasi). Tai įprasta, nes ten tik aktoriai ir filmuotojai gyvena. Londone tas pats – aktorių ir šokėjų pagrindiniai darbai yra nepastovūs, nes jei, tarkime, tau paskambina ir pasako, kad rytoj išvažiuoji, gali su kuo nors susikeisti. Darbas prasideda barais ir restoranais, kartais biure, dažniausiai vis tiek jo paieškos vyksta per agentūras, kad nereikėtų prisirišti, pasirašinėti kontraktų, juk nepasakysi: „Aš šiandien dirbu, rytoj jau nebe“.

Ar patinka gyventi Londone?

– Londonas – tokia vieta, kur tu gali rasti, ką tik nori. Jei tau norisi pabūti Kinijoje, eini į „China town“, jei užsimanai rusiško koncerto – tikrai ką nors rasi, lietuviškų parduotuvių, knygynų – visko čia yra. Dėl to šis miestas yra nuostabus, žmonių gyvenimo būdas, kultūra. Kita vertus, nuolatinis bėgimas, tarsi pelės sukimasis rate, ir jei tavo darbas susijęs su kūryba, labai sunku, kad tavęs Londonas „neužėstų“, kad jame nepaskęstum. Tiesiog reikia pačiam nusiteikti ir nuolat sau priminti, dėl ko tau patinka Londonas.

Dabar Londonas yra mano namai – mano namai ten, kur šiuo metu yra mano lova (juokiasi). Nežinau, kas po metų bus, gal atsidursiu kokioj Škotijoj ar Lietuvoj, niekada negali žinoti.

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Einu į kiną kiek galiu, muziką mėgstu klausyti, keliauti, dažniausiai stengiuosi pasimatyti su draugais, nes Londone iš tikrųjų tai sunku padaryti. Dėl to kartais pasijunti vienišas žmogus, atrodo, turi daug draugų, bet vienas gyveni, nabagėlis. Ir pradėjau dabar save versti, kad kartą per savaitę, nesvarbu, esu užsiėmusi ar ne, susitikčiau su draugais, tai mano „draugų diena“, nes man žmonių labai reikia. Rodos, milijonai žmonių aplink tave, tačiau šalia – nei vieno, todėl reikia stumti save rasti laiko draugams, nes Londone gyvenant greitai gali paskęsti rutinoje. Svarbu save apsupti žmonėmis, su kuriais tau gera bendrauti.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Į Rytų Ukrainą plūdo išskirtinė Rusijos technika: po mokymų rusų kariams nustatė vienodą diagnozę (137)

Prieš penkerius metus, antrojoje 2014 m. rugpjūčio mėnesio pusėje, vadinamasis „Ilovaisko...

Lietuvis daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta: mano tikslas – pasiekti visišką dugną (28)

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant...

Pinigų tema lietuviams kalbėti gėda ne mažiau nei apie seksą: jei už žinias rašytų pažymį, dažnas gautų 4 (83)

Pinigų klausimas lietuviams kartais yra toks pats tabu kaip ir seksas ar politika. Dar labiau nejauku...

Kodėl lietuviški kurortai yra daug blogiau nei užsienio: turtingųjų pasaulis Interlakenas ir jo beprotiškos kainos (192)

„Niekada nevažiuočiau į lietuviškus kurortus“, „Palanga – brangi tragedija“, „Į...

13 daug antioksidantų turinčių produktų: valgydami juos kovojate su kenksmingais procesais organizme (7)

Antioksidantai yra junginiai, padedantys atitolinti ląstelių pažeidimus ar net galintys užkirsti...

Investuotojai nenurašo penktojo pagal dydį miesto: vaiduoklį keis nauja verslo oazė (17)

Nors per pastarąjį dešimtmetį Panevėžyje gyventojų sumažėjo daugiau nei dvidešimčia...

Iš „Misijos Sibiras“ grįžusi Amerikos lietuvaitė: dabar važinėsiu po Ameriką ir viską pasakosiu (102)

Tarp šešiolikos šių metų ekspedicijos „ Misija Sibiras “ dalyvių pirmą kartą buvo...

Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos (12)

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią...

Linkytė ir Vaitiekūnas papasakojo apie slogias mintis ir kaip pavyko pamilti save (75)

Laisvės pikniko metu „Rytojaus jaunimo“ diskusijų zonoje didelio susidomėjimo sulaukė...

Gamtos ženklus stebinti dzūkė jau žino, kokie bus rudens orai ir kada sulauksime pirmojo sniego (88)

Gamtos ženklus stebinti ir orus pagal juos prognozuojanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė...