aA
Tikriausiai kiekvienoje klasėje yra mokinys, kuriam galima suversti kaltę už sudaužytą vazą, palikti budėti be eilės arba galima tiesiog iš jo pasišaipyti. Tačiau ir suaugusiųjų gyvenime taip pat pasitaiko tokių situacijų, rašo natali.ua. Kas ir kokiu būdu gauna „atpirkimo ožio“ etiketę? Ar galima to išvengti? Ką daryti, norint nepatekti į tokią padėtį, ir ką daryti jau patekus?
Administratorius
Administratorius
© Corbis
Dėl geros širdies

Viena mano draugės Natašos kolegių paprašė jos padėti parengti ataskaitą. Merginų santykiai buvo geri, galima sakyti, draugiški. Kaip čia atsisakysi? Žinoma, sutiko, nors dėl to teko užsilaikyti darbe, atidėti kai kuriuos darbus.

Po kurio laiko kolegė vėl paprašė pagalbos, o Nataša vėl sutiko. Tačiau kai kolegė vėl atėjo su eiliniu prašymu, Natalija negalėjo jai skirti dėmesio – reikėjo važiuoti į stotį pasitikti mamą. Galiausiai kolegė, jau įpratusi naudotis svetimu darbu, laiku atiduoti ataskaitos nespėjo.

Vis dėlto teisindamasi prieš viršininką ji kaltę suvertė draugei. Atseit ji ataskaitą visada rengia kartu su Natalija, o šį mėnesį pastaroji nuo darbo išsisuko. Šefas nesigilino į darbo proceso subtilumus, juolab kad tikroji kaltininkė visa savo esybe išreiškė teisėtą pyktį, o Nataša tik pasimetusi tylėjo. Galiausiai ją nubaudė visai nepelnytai. Žinoma, čia reikėjo pasiaiškinti, bet teisintis mergina nemėgo, o kalta ji jau tapo...

Gal ir nereikėjo taip smulkiai pasakoti šios negražios istorijos, bet, deja, tokios situacijos atsitinka pernelyg dažnai. Apmaudu? Ir dar kaip. Po tokių atsitikimų dingsta bet koks noras padėti artimui. Bet gerai pagalvojus... Žmonės dažnai būna patys kalti, kad juos padaro atpirkimo ožiais.

Šiuo atveju nemokėjimas atsisakyti, pasiruošimas bet kada ateiti į pagalbą ir nepaprašyti už tai nieko galiausiai baigėsi tuo, kad pagalba ėmė atrodyti savaime suprantamas dalykas. Prie pagalbos priprasta ir manyta, kad jau nė nereikia dėkoti. Tačiau kai tik pagalbos rankos žmogus nebeištiesia, net dėl pateisinamos priežasties, prašytojui kaip refleksas suveikia protestas ir nuostaba: „Kaip gi taip? Visą laiką buvo, o dabar ne?“

Ką daryti?

Kad jums neatsitiktų nieko panašaus, nesuteikite pagrindo kolegoms laikyti jus niekad neatsisakančiu padėti darbiniu kuinu. Tai visai nereiškia, kad nereikia padėti, bendradarbiauti ir dalyvauti. Bet darykite tai apdairiai.

Nereikia prisiimti sau kieno nors kito atsakomybės, padėti kolegoms, jei dėl to nukenčia jūsų darbas, net jei jie ir labai prašo. Išmokite pasakyti „ne“ ir leisti suprasti, kad paslauga – jūsų gera valia, o ne pareiga. Kitaip galite tapti savo pačių gerumo auka.

Ir vis dėlto visą kaltę suvertė jums. Galima pamėginti ištaisyti padėtį. Pasistenkite ramioje aplinkoje paaiškinti vadovui susidariusią padėtį maksimaliai tiksliai ir be emocijų. O jei nepavyks – nesikrimskite. Tiesiog naudodamiesi gauta patirtimi į šiuos spąstus daugiau nebepakliūkite.

Yra tokia profesija...

... ne tik Tėvynę ginti, kaip sakoma sparnuotoje frazėje, bet ir prisiimti sau tai, kuo visiškai nesi kaltas. Kai kurios pareigos, regis, ir buvo sukurtos būti „nuskriaustiems“. Pavyzdžiui, sekretorės.

Visada būti šalia vadovo – reiškia, pirmajai ir gauti pylos. Svetlana pasakoja: „Jei mano vadovas, išlėkdamas iš savo kabineto, trenkia durimis – žinau, kad tuoj prasidės audra. Po kurio laiko jis, žinoma, išsiaiškina, kas iš tikrųjų kaltas. Tačiau iš pradžių visas nepasitenkinimas, pyktis ir susierzinimas liejasi ant manęs“.

Dėl teisybės reikia pasakyti, kad yra vadovų, kurie po tokios „audros“ atsiprašo, pasistengia užglaistyti netaktą. Nors vis tiek nemalonu jaustis be kaltės kaltam.

Ir pats vadovas neretai tampa atpirkimo ožiu – tik jau prieš dar aukštesnius savo viršininkus. Atsakomybė už skyriaus darbą visada gula ant jo.

Ką daryti

Ir pirmuoju, ir antruoju atveju buvimą „auka“ lemia pareigos. Užimate būtent tokias pareigas ir vadovas periodiškai ant jūsų išsilieja? Nelieka nieko kito, kaip pakeisti darbą arba susitaikyti, išmokti atsiriboti nuo panašių išpuolių ir neimti giliai į širdį. Juk iš principo vadovas ne iš piktos valios...

Jei jums tenka prisiimti kaltę dėl pavaldinių klaidų, geriausias patarimas šiuo atveju – kontrolė, kontrolė ir dar kartą kontrolė.

Jei kontroliuosite visus, net smulkiausius savo skyriaus niuansus, galėsite savo laiku pataisyti visas klaidas ir nesklandumus. Taip šansų patekti pas vyresnybę „ant kilimėlio“ gerokai sumažėja. Tačiau tai nereiškia, kad turite daryti savo pavaldinių darbą.

Kad kiti bijotų

Būna, kad atpirkimo ožiu tampa atsitiktinis žmogus. Tiesiog netinkamu laiku jis atsiduria netinkamoje vietoje. Kai kurie vadovai „auklėjimo tikslais“ pritaiko parodomąją bausmę kuriam nors iš savo darbuotojų: nubraukia premiją ar išvis atleidžia iš darbo. Kad likusieji suprastų, taip sakant, vadovo ketinimų rimtumą ir kad kitiems būtų baisu.

Šis „atpirkimo ožys“ faktiškai yra vienkartinis. Jei viskas nenueis pernelyg toli, jį paliks ramybėje pasiekus norimo efekto. Tačiau būna ir sudėtingesnių atvejų. Pavyzdžiui, kompanijos „General Electric“ prezidentas Jackas Welchas kasmet atleisdavo dešimt procentų kompanijos darbuotojų, kurie, kaip jis manė, dirbo nepakankamai gerai.

Kiti devyniasdešimt procentų imdavo dirbti intensyviau. Manote, toks nehumaniškas vadovavimo stilius sukėlė vienbalsį pasmerkimą? Klystate, kaip tik atvirkščiai! J. Welchas, nors liaudyje ir gavęs pravardę „Jackas Branduolinė Bomba“ dėl masinio „darbo jėgos naikinimo“, vadybos knygose figūruoja kaip idealus darbdavys.

Ką daryti

Niekas neapdraustas nuo aukos vaidmens. Galima tik iki minimumo sumažinti riziką: pasirašinėti dokumentus juos atidžiai perskaičius, nesiimti ne savo užduočių, grąžinti daiktus į tą vietą, iš kur buvo paimti, nevėluoti, neišeiti iš darbo anksčiau, elgtis korektiškai ir taip toliau. O jei jau tapote atpirkimo ožiu, priklausomai nuo padėties sudėtingumo galima gintis prieinant nors ir iki teismo.

Kas budi?

Yra dar vienas variantas – kaltasis, paskiriamas vienai dienai. Pasakoja Marina: „Iš ryto susirinkimo metu mūsų šefas ieško aukos ir „išsilieja“ ant jos. Ko tik neišgirsi apie tą žmogų, kuris dar tik praeitą savaitę visiems buvo rodomas kaip pavyzdys: ir jo skyriaus rodikliai blogiausi, ir apsirengęs jis ne taip, ir per daug dažnai rūko...

Laimei, kitą dieną į aukos vietą sodinamas jau kitas žmogus. Pretenzijos, savaime suprantama, skamba tos pačios“.

Ką daryti

Dauguma atvejų tai tiesiog neigiamų emocijų išliejimas. Todėl dažniausiai pavaldiniai su tuo taikstosi, pripranta ir nebekreipia dėmesio. Dar ir auka kasdien nauja, ir vadovas greitai apie viską pamiršta. Tačiau būna, kad vadovo žodžiuose esti dalis tiesos.

Pažvelkite į save atidžiau. Gal jūs išties per dažnai išlekiate parūkyti ir paplepėti? O šiandien gal apsirengėte drąsiau, nei reikalautų korporacijos stilius? Neprovokuokite savo vadovo, o jei taip jau nutiko – būkite dar atsargesni.

Nelaimėliai?

Galbūt. Bet štai ką tvirtina psichologai: niekas šioje pozicijoje neatsiduria, jei nėra tam palankių sąlygų. Pirma, iš dalies žmogus pats provokuoja tokį požiūrį į save. Tai gali būti ne tik nemokėjimas atsisakyti, minkštumas, bet ir patiklumas, nesugebėjimas apginti savo teisių ir interesų, nemokėjimas įvertinti situacijos, numatyti pavojų ir sumažinti jų rizikos.

Antra, yra ir kita medalio pusė. Neretai atpirkimo ožys – visai ne nelaimingas atstumtasis, kaip galvoja dauguma. Jis tikriausiai gauna kieno nors požiūriu iškreiptus, bet jam pačiam būtinus dividendus. Tai gali būti gailestis, galimybė nė už nieką neatsakyti ir... Noras būti dėmesio centre.

Ir dėl to jis pasirengęs sumokėti savo pažeminimu. Tačiau vis dėlto daugumai žmonių tokia padėtis nemaloni. Išvengti jos, nors ir ne visada, bet įmanoma. Ir dažniausiai visa tai priklauso tik nuo mūsų pačių.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Profesorius Ambrozaitis – apie karantino švelninimą: per anksti atleidus vadeles, epidemija persiris į antrą fazę (248)

Gydytojas infektologas, Vilniaus universiteto Medicinos universiteto profesorius Arvydas...

Lietuvos gamyklose mažėja užsakymų: didžiausias iššūkis – ką daryti su darbuotojais (54)

Užsakymų mažėja, o kai kur stringa ir tiekimas. Su tokia realybe susiduria Lietuvoje veikiančios...

Po Šimašiaus pasipiktinimo – naktinis SAM paaiškinimas: mobilieji punktai bus uždaryti tik 2 dienas atnaujinta 00:10 val. (643)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle užsiminė apie dar vieną papiktinusį...

Klaipėdoje nuo šeštadienio apribojama universitetinės ligoninės veikla (28)

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas vėlyvą penktadienio vakarą savo feisbuko paskyroje...

Po ambasadorės pasibaisėjimo kaukių kainomis, „Norfa“ atkerta: gal galite padėti nupirkti pigiau? (786)

Ina Marčiulionytė , Lietuvos ambasadorė Kinijoje, savo paskyroje „Facebook“ pasidalijo...

Orai: termometrų stulpeliai šoktelės aukštyn (3)

Šeštadienio dieną vyraus nepastoviai debesuoti orai , giedresnis bus rytas ir vakaras, dieną...

Vilniuje nusileido specialus lėktuvas iš Londono (91)

Penktadienį prieš vidurnaktį Vilniuje nusileido specialaus lėktuvas su lietuviais iš Londono.

Baltarusijos žiniasklaida: užteks, situacija jau ir taip nukeliavo per toli (273)

„Niekas nepasikeis. Nekris naftos kainos. Nebus šuolių akcijų biržoje. Netgi ledynai nepradės...

Vašingtoną apkaltino piratavimu: „konfiskavo“ Vokietijai skirtą kaukių siuntą (58)

Jungtinės Valstijos perėmė Bankoko oro uoste į Vokietiją išsiųstų Kinijoje pagamintų...

Kita karantino pusė: tokių degalų kainų vairuotojai nematė jau seniai (133)

Nors karantino metu gyventojams patariama laiką leisti namie, o transporto srautai smarkiai...

|Maža didelių žinių kaina