Bent jau toks yra dabartinis manymas psichologijoje – kad malonumas yra tiek iracionalus, kiek abstraktus, kažkas, formuojamas daugiau mūsų proto, nei kūno. Deja, tyrimai paneigia šią teoriją, parodydami, kad vienintelis veiksnys, kuris mus nuliūdina ir prislegia, yra kentėjimas nuo chroniško skausmo ar ligos.

Taigi, jei mes išties susitelktume ties siekiu išlaikyti nuolatinę džiaugsmo būseną, vietoje suvožtinio su kumpiu užsisakytume troškintų daržovių, siekdami kontroliuoti cholesterolio lygį ir neleisti atsirasti vėžinėms ląstelėms. Tačiau tokie silpni ir akli gyvūnai, kokie esame mes, negali atsispirti suvožtiniams.

"Dalis mūsų problemos - mes nesielgiame racionaliai", - rašo dr. Deidre Barrett, Harvardo medicinos mokyklos evoliucijos psichologė, savo naujojoje knygoje „Supernormal Stimuli: How Primal Urges Overran Their Evolutionary Purpose“. Mes elgiamės instinktyviai, o instinktas yra ne itin tobulas instrumentas, kurį šiuolaikiniais laikais lengva suklaidinti.

D. Barrett pateikia ne tik žinomą argumentą apie riebaus, kaloringo, saldaus, nutukimą skatinančio maisto populiarumą, bet ir kalba apie tai, kad televizija ir net romanai iškreipia mūsų natūralius polinkius dramai ir veiksmui, priversdami domėtis išgalvotų personažų kančiomis ir sporto komandų pasiekimais, užuot susitelkus į savo pačių realius gyvenimus.

Tokie dirbtini stimulai atbukina instinktus, nors kuriam laikui gali būti malonūs (palyginkite, pavyzdžiui, pornografiją ir mylėjimąsi su realiu žmogumi, arba heroiną su pasinėrimu į mėgstamą darbą).

Kaip rašo kitas Harvardo psichologas dr. Danielis Gilbertas savo bestseleryje „Stumbling on Happiness“, mūsų nepataisomas optimizmas neleidžia mums tiksliai prognozuoti, kiek daug malonumo mes gausime iš bet kokios veiklos, nuo picos valgymo iki vaikų gimdymo.

Dažniausiai mes darome prielaidą, kad viskas baigsis teigiamai, ir nesusimąstome apie tamsesnę savo pasirinkimų pusę. Pavyzdžiui, D. Gilbertas rašo, kad Amerikos koledžo studentai „tiki, kad jiems daugiau šansų turėti talentingą vaiką, įsigyti savo namus, ir atsidurti laikraščio puslapiuose, ir mažiau šansų patirti širdies smūgį, susirgti venerine liga, turėti problemų dėl alkoholio, nukentėti automobilio avarijoje, susilaužyti koją.“

Pasak D. Gilberto, mes pervertiname tiek gerų, tiek blogų įvykių poveikį, nesugebėdami turėti omenyje žmogiškosios prigimties gebėjimo prisitaikyti. Taigi, mes manome, kad darbo praradimas amžiams sugriaus mūsų gyvenimą. Tačiau kai prarandame darbą, po kelių pokalbių su draugais ir ašarų pakalnės prisikeliame iš naujo ir susirandame naują darbą. Arba pradedame savo verslą, arba grįžtame studijuoti, ir gana greitai pradedame galvoti, kad viskas buvo į gera, arba kad bet kokiu atveju tai ne pasaulio pabaiga.

Laiminga mergina
Atvirkščiai nutinka, kai laimime loterijoje. Pirmiausia juntame euforiją. Tačiau tuomet greitai prisitaikome prie naujos situacijos, ji tampa įprasta ir mes vėl tampame tais pačiais žmonėmis. Kai išsisprendžia piniginė problema, atsiranda naujų dalykų, dėl kurių jaudinamės: dėl daugiau sekso, daugiau meilės – ir galbūt dėl dar daugiau pinigų.

Kaip spręsti šį galvosūkį?

D. Barrett ir D. Gilbertas sako, jog reikia pasitelkti smegenis instinktams nugalėti. Malonumo problema yra ne ta, kurią galite išjausti – jūs turite ją išmąstyti. D. Barrett gina radikalaus griežtumo kelią: visiškai atsisakykite baltų miltų, kenksmingų riebalų, cukraus. Išjunkite TV.

„Jei mes jau pakliuvome į dirbtinių stimulų spąstus, turime pakeisti savo instinktus, kad jų išvengtume“, - rašo ji. Kai naujasis įprotis jau įsigalėjęs, mes mėgausimės juo taip pat, kiek, kaip manome, mėgautumėmės ledais priešais televizoriaus ekraną.

„Malonumo mechanizmas gali būti formuojamas pagal poreikius, - sako ji. - Sveiko maisto entuziastai... išties mėgaujasi savo žuvimi ir brokoliais, lygiai kaip ir nuolatiniai spurgų krautuvėlės klientai savo pirkiniais. Tik nuolatinis dirbtinų stimulų vartojimas priverčia natūralų atrodyti nepatrauklų.“

Savo ruožtu D. Gilbertas siūlo pažvelgti moksliškai, stebint, kas išties suteikia kitiems malonumo ir tuomet sekant jų pavyzdžiu. Tai nereiškia, jog reikia klausyti, ką kiti žmonės sakosi mėgstantys, kadangi mes visi esame suklaidinti, tačiau ieškoti tikrų empirinių duomenų. Žinoma, tai padaryti nėra paprasta. Kita šio plano kliūtis, kaip sako D. Gilbertas, yra ta, kad „mes galvojame apie save kaip apie unikalią būtybę – kuri mąsto ne taip, kaip kiti – ir taip dažnai atmetame pamokas, kurių mūsų gali išmokyti kitų emocinė patirtis.“

Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad motinos, rūpindamosi vaikais, gauna daugiau malonumo nei darydamos bet ką kita. Vaiko gimimas lemia dramatišką pasitenkinimo santuokiniu gyvenimu nuosmukį, kuris nepakinta, iki kol vaikai palieka namus. Ir vis dėlto labai mažai kas iš mūsų suvokia tą informaciją ir nusprendžia nesusilaukti vaikų. (Neverta nė sakyti, kad žmonės nusprendžia turėti vaikų dėl milijardo kitų priežasčių nei gauti malonumo).

Nors D. Gilberto ir D. Barrett teorijos ne visada skamba įtikinamai, jose dažnai yra tiesos. Nėra nė vieno gyvo žmogaus, kuris kažkuria prasme nebūtų tapęs nelaimingu gavęs tai, ko troško. Tačiau vis dėlto kalbama apie daugumą. O mes visi juk „unikalios būtybės“, kurie „mąsto ne taip, kaip kiti“, ar ne taip?

Būtent apie tai kalba Jeilio psichologijos profesorius dr. Paulas Bloomas savo naujojoje knygoje „How Pleasure Works“.

„Labai daug malonumo, susijusio su tam tikrais dalykais ar žmonėmis, yra įsišakniję mūsų įsitikinimuose apie juos ir mūsų santykyje su jais“, - sako jis.

Laiminga mergina
P. Bloomo teigimu, nesvarbu, ar esame teisūs, ar ne, bet jei manome, kad kažkas yra malonu, taip ir yra (daugiau ar mažiau). Tyrimai rodo, kad vaikai mano, jog pienas ir obuoliai skanesni, kai jie iš „McDonalds“ maišelio, ir kad vyno ragautojų smegenų skenavimo parodymai pasikeičia priklausomai nuo to, ar tas butelis kainuoja dešimt, ar devyniasdešimt dolerių. Man nepatinka „McDonalds“, bet patinka brangus vynas (bent jau aš taip manau).

Knygoje „Seven Pleasures“ Willardas Spiegelmanas siūlo veiklos sąrašą, kuri suteikia džiaugsmo: skaitymas, vaikščiojimas, žiūrėjimas, šokimas, klausymas, plaukimas, ir rašymas. Bet tai tik jo sąrašas. Pavyzdžiui, W. Spiegelmanas pasišaipo iš mano didžiausio malonumo, bėgiojimo. „Vieną vėlyvą vasaros sekmadienio popietę klaidžiodamas po Janikulo kalvą Romoje, pastebėjau, kad vieninteliai skubantys žmonės čia buvo užkietėję bėgikai amerikiečiai, nepastebintys pušų, vaizdų, gryno oro, susitelkę tik į savo pulsą ir nubėgtus kilometrus.“

Aš bėgiojau nuo to laiko, kai buvau pakankamai didelė, kad galėčiau nubėgti mylią ar daugiau nuo suaugusiųjų priežiūros. Universitete su geriausia drauge pabėgdavome iš namų vidurnaktį, kartais susitikti su vaikinais, bet dažnai tiesiog tam, kad galėtume bėgti per miestą, kai gatvės tylios, o oras vėsus. Kai dar negalėjome vairuoti, bėgdavome iš namų į vakarėlius su mini sijonais ir suknelėmis, nešdamosi rankose savo stilingus batelius, o mūsų basos kojos strykčiojo per asfaltą, vis dar šiltą nuo vasaros saulės.

Mūsų bėgime buvo ne ką daugiau pastangų nei šokant pagal mėgstamą dainą arba skraidant sapne. Aš ne tik mačiau viską, kas aplinkui, bet ir jaučiausi vienyje su viskuo, lyg visas pasaulis egzistuotų tiktai man ir lyg mano širdis spurdėtų iš džiaugsmo dėl to, kad esu gyva.

Dabar, kai esu vyresnė, nebėgu iš namų su mini sijonu. Tačiau kai išbėgu kaimo keliu, stebėdama medžius ir  gėles, klausydamasi paukščių, kartais sau dainuodama (kas pasiskųstų?), vis dar patiriu tą jausmą, kad pabėgu nuo kažko – jaučiuosi laisva, jaučiuosi gyva, ir jaučiu malonumą.

Taigi vienintelis dalykas, kurį jums reikia padaryti, yra įsitikinti, kad jūs žinote, kas malonu jums. Susidarykite savo sąrašą – ir tuomet jo laikykitės.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją