aA
Iš jų daug tikimasi. Visuomet laimėti, niekuomet nepasiduoti, siekti aukštumų ir pamiršti nuovargį. Laiko mažai, jo beveik visai neliko. Jūsų klasės draugai, artėdami link trisdešimtmečio, jau padarė puikią karjerą, o šeimos nariai jums kaip pavyzdį rodo trečios eilės pusbrolį, kuris administracijoje – ne paskutinis žmogus. „Karjeristas“ – dabar nedviprasmis komplimentas. Bet ar visiems reikalinga karjera?
Moteris
© Corbis

Lenktynės paskui sėkmę: prieš startą

Visuomenė be taisyklių neegzistuoja, todėl mes nuo vaikystės įsimename pagrindinius „reikia“. Užleisti pagyvenusiems žmonėms vietą autobuse, gerai mokytis, neversti tėvų raudonuoti. Pabaigę universitetą, atsiduriame visuomeninio gyvenimo epicentre, o čia - nemaži reikalavimai. Lenktynės paskui sėkmę – neatsiejamas šiuolaikinio pasaulio atributas. Esant tokiam gyvenimui, ramybė – nuopuolio sinonimas. Mums perša mintį, kad tviskanti karjera – tai geriausias sėkmės atributas, o jos nebuvimas – netobulumo požymis. Bet ar tikrai karjera tokia svarbi? Ar visų kelias į laimę primena korporatyvinius laiptus?

Du keliai link tikslo

Pagal požiūrį į darbą žmones galima suskirstyti į du tipus. Pirmieji vaikosi rezultato, gyvena nuo pergalės iki pergalės. Antrieji vaikosi pasitenkinimo, kurį galima gauti tik proceso metu – kelyje į išsvajotąją viršūnę.

Pirmųjų niekad nepatenkins pasiekta viršūnė, ir triumfas truks tik akimirką. Toks žmogus nuolat lygina save su aplinkiniais – buvusiais klasės draugais, kurie jau štai ko pasiekė, giminaičiais ir atsitiktinai sutiktaisiais. Tokiems karjera – idealus placdarmas. Nuolatinės lenktynės, užkulisiniai žaidimai ir augimo jausmas.

Tik štai pasitenkinimui laiko jau nelieka, lygiai kaip ir susimąstymui: o ar tuo aš užsiimu? Juk tam, kad išsirinktume teisingą kelią, reikalingas laikas ir plačiai atmerktos akys.

Tas, kuris mieliau mėgaujasi procesu, o ne rezultatu, dažniausiai gyvena lėčiau ir ramiau. Jis nesiveržia į priekį, jam reikia pajusti kiekvieną akimirką. Paklauskite menininko, kuriančio autorines lėles, kas svarbiau – rezultatas ar procesas? Jis veikiausiai pasakys, kad kiekviena lėlė unikali, su kiekviena jį susieja vis kitokie santykiai, ir brangi kiekviena bendravimo akimirka. Paklauskite trisdešimt penkerių metų žmogaus, orientuoto į rezultatą, ar jis pamena, kaip pralėkė pastarieji penkeri jo gyvenimo metai?

Suksi į dešinę...

Kažkuriuo momentu kiekvienas mūsų atsiduria kryžkelėje. Mes galime pasirinkti vieną iš dviejų variantų. Vienas jų – užsiimti tuo, ko nori širdis. Neskubėti, ieškoti, rinktis, klausytis savęs. Galiausiai užsiimti mėgstamu darbu, ir čia jau visiškai nesvarbu karjera. Galbūt pasirinkta profesija visai neprestižinė, o pareigos – ne solidžiai skambančios.

O galbūt suprasite, kad darbas kaipo toks jums neteikia visiškai jokio pasitenkinimo. Manau, pažįstate porą namų šeimininkių, kurios iš tikro laimingos, nes užsiima tuo, kas joms suteikia gyvenimo prasmę – auklėja vaikus ir suka šeimos lizdą. Jos spėjo sudalyvauti karjeros lenktynėse, paskui dirbo namie prie nešiojamojo kompiuterio ant virtuvės stalo, paskui išjungė net šį. „Jūs matytumėte, kokį aš išauginau kopūstą..“ – Romos imperatorius Diokletianas, iškeitęs valstybės reikalus į ūkį, lengvai su mumis sutiktų.

Beje, gali būti, kad būtent karjeros lenktynės suaštrina visus receptorius, priverčia gyventi tikslingai iki begalybės. Ir čia jūsų nesibaigiantis pasitenkinimo šaltinis, bet tik tuo atveju, kai karjeros laiptai – jūsų, ir pasirinkimas apgalvotas.

Suksi į kairę...

Taip būna kur kas dažniau. Tėvai išrinko prestižinį institutą su perspektyvia specialybe. Jį baigus pasitaikė galimybė neblogai įsitaisyti. Gal dėdė, vyriausiasis buhalteris, padėjo gauti vietą. Gal sutikote su pirmu pasitaikiusiu pasiūlymu, kol nerasite nieko geresnio, bet taip ir likote.

Robertas Zelinskis, kuris jau apie dešimt metų populiarina mintį apie pabėgimą iš korporatyvinio pasaulio, pateikia statistiką, pagal kurią kone keturiasdešimt procentų darbuotojų Amerikoje ir Europoje negali dorai paaiškinti, kuo užsiima jų kompanijos. Jie tiesiog žino tiek, kiek reikia jų pareigoms – ir dėl to reikia atiduoti darbui vidutiniškai keturiasdešimt savo gyvenimo metų?

Kristinos CV

Taip patogiau. Ryte į darbą – anksčiau už visus, namo – paskutinė, kai valytoja žvangina raktais, o apsaugininkas taikiai snaudžia. Nes namie laukia tuščias butas, draugės seniausiai nebesilanko, ir galima tik žvelgti pro tamsų langą arba į televizorių. Namie gyvena vienatvė, Kristinai ten vietos nėra.

„Karjera – nuostabus dalykas, bet ji nieko negali sušildyti šaltą naktį“, - sakė be galo sėkminga ir be galo vieniša Merilyn Monroe. Jai priklauso ir šie žodžiai: „Vienišiausia jausdavausi sekmadieniais. Jokio darbo. Telikdavo bastytis gatvėmis be jokio tikslo.“

Jei taip pat bijote išeiginių, vadinasi, jums pavyko darbą paversti vienintele varomąja savo gyvenimo jėga. Ten jus gerbia, ten jūs – pavyzdys, o namie, kaip ir bet kuriai Kristinai viskas primena tai, nuo ko kažkada pasiryžote pabėgti.

Nesvarbu, nuo ko bėgote – nuo tuštumos, depresijos, sunkių skyrybų. Kilimas karjeros laiptais – patogi jūsų asmenybės augimo iliuzija, tačiau kažkuriuo metu vidinė tuštuma ims matytis net per gražų profesinės sėkmės fasadą. Kristina turi puikų CV, tačiau be jo – nieko. Beje, jos istorija baigėsi laimingai, o ką pasirinksite jūs?

Norint prisikapstyti iki tiesos, reikia tiesiog neapsunkinti maršruto. Mes dirbame dėl pasitenkinimo, gaunamo pritaikant savo sugebėjimus, o pinigai – tik vienas tikslų, ir jų galima pasiekti skirtingais keliais. Lentynose su dalykine literatūra – tonos koncentruotos informacijos, tik štai viskas prasideda banalia tiesa – svarbiausia ne karjera, o savirealizacija. Puiku, jei jos sutampa, nieko baisaus, jei išsiskiria.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į paskutinę kelionę išlydimas Saulius Karosas: amžinojo poilsio verslininkas atguls Menininkų kalnelyje (96)

Šią savaitę verslo pasaulį ištiko netektis – naktį iš antradienio į trečiadienį mirė...

Jevgenijus Kiseliovas: praėjus 28 metams, Lietuvoje žmonės gyvena taip, kaip mums net sapne nesisapnavo (218)

Sausio 13-oji – diena, kai prisimenami žmonės, kuriuos 1991 metais Vilniuje nužudė mūsų...

Kauno centre, prie ligoninės, mirė vyras: liudininkė negalėjo patikėti personalo abejingumu (941)

Penktadienį grupelė kauniečių su mirtimi susidūrė tiesiog vienoje miesto centro gatvių. Čia...

Ar į Naująją Zelandiją neišvykusi mergaitė padėkos Puidokui? (104)

„Skvernelis, Skvernelio, Skverneliui, Skvernelį...“ – trečią dieną iš eilės žiniasklaida...

Gdanske į paskutinę kelionę išlydimas tragiško likimo meras Adamowiczius papildyta 14:50 (4)

Lenkai Gdanske šeštadienį susirinko atsisveikinti su nužudytu šio uostamiesčio prie Baltijos...

Apdovanojimų užkulisiuose ryškiausiai švietė Karolina Meschino ir Remis: pora dalijosi bučiniais ir spinduliavo meilę (46)

Penktadienio vakarą griausmingai paminėti jau tretieji „Žmonių“ apdovanojimai, kurių metu...

Medžioklė tęsiasi: naujas „Žalgirio“ magas ir pagrindinis Šaro tikslas šių metų Eurolygoje (61)

Kauno „Žalgirio“ vyrai iš medžioklės Nemuno saloje pagaliau grįžo su laimikiu: penktadienį...

Sėkmingą tinklaraštį sukūrusi Gabrielė Gzimailaitė: kai kurie ant mūsų pyksta, kad „durnos mergos iš nieko pinigus darosi“ (23)

Gabrielę Gzimailaitę „Instagram“ seka kiek daugiau nei 100 tūkst. žmonių, o tinklaraštis jau...

Dizainerė priminė, kaip 2000-aisiais atrodė lietuvių interjerai nuotraukų galerija (5)

Posakis, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, galioja ir interjerui. Nors tūkstantmečių...

Kokie karjeros posūkiai laukia žiemos Zodiako ženklų: kai kurių laukia paaukštinimas (4)

Astrofame.com astrologai skelbia, ką gi 2019-ieji parodys jūsų karjerai. Kokie svarbiausi įvykiai...