aA
Profesoriaus M. J. Sandelio knyga „Ko nenusipirksi už pinigus“, tapusi New York Times bestseleriu, kelia daug trikdančių klausimų, į kuriuos atsakymų, ko gero, ieško ir daugelis iš mūsų. Ar turėtume mokėti vaikams, kad jie skaitytų knygas arba gautų gerus pažymius? Ar turėtume įkainoti žmogaus gyvybę, kad nuspręstume, koks aplinkos užterštumas priimtinas?
© Shutterstock nuotr.

Ar etiška mokėti žmonėms, kad šie sutiktų bandyti naujus, ką tik sukurtus vaistus arba tapti organų donorais? O siųsti samdinius kariauti už mūsų interesus, steigti pelno siekiančius kalėjimus, skelbti vietų į elitinius universitetus aukcionus, pardavinėti pilietybę galintiems susimokėti imigrantams?

M. J. Sandelis kelia vieną svarbiausių mūsų laikų etinių klausimų: ar išties mūsų pasaulyje, gyvenančiame pagal rinkos taisykles, viskas turi kainą? Ar egzistuoja rinkos moralinės ribos?

Pateikiame leidyklos „Tyto alba“ išleistos Michael J. Sandel knygos „Ko nenusipirksi už pinigus: rinkos galia ir ribos“ ištrauką.

******************************

Ydingos skatinamosios priemonės

Vienas mano draugas moka savo mažiems vaikams po dolerį už kiekvieną jų parašytą padėkos raštelį. (Skaitant šiuos raštelius dažniausiai kyla įspūdis, kad jie parašyti prisiverčiant.) Tokia strategija ilgainiui gali ir pasitvirtinti, ir nepasitvirtinti. Gali atsitikti taip, kad, parašę gana daug padėkos raštelių, vaikai pamažu supras jų tikrąją prasmę ir toliau nevengs šitaip reikšti savo dėkingumo už dovanas, net kai už tokius raštelius jiems jau nebebus mokama.

Kita vertus, įmanoma ir tai, kad jie pamoką išmoks netinkamai ir į padėkos raštelius ims žvelgti kaip į darbą ar prievolę, kurią reikia atlikti už užmokestį. Šiuo atveju įprotis neišsiugdys, ir jie nustos rašę tokius raštelius išsyk, kai tik už juos bus liautasi mokėti. Dar blogiau – šitoks papirkinėjimas gali pakenkti besiformuojančioms jų moralinėms nuostatoms ir neišugdyti dėkingumo jausmo. Net jei kurį laiką toks „kyšių“ mokėjimas už padėkos raštelius ir paskatins jų rašyti daugiau, ilgainiui tai išmokys vaikus žvelgti į padėkos veiksmą netinkamai.

Panašių abejonių kyla ir dėl pinigų už gerus pažymius mokėjimo: kodėl už gerą mokymąsi ar perskaitytas knygas vaikų nederėtų skatinti finansiškai? Šiuo atveju tikslas yra motyvuoti vaiką mokytis arba skaityti. Finansinis atlygis yra priemonė, padedanti siekti šio tikslo. Ekonomika moko, kad žmonės reaguoja į stimulus. Be to, jei vienus vaikus skaityti knygas motyvuoja meilė mokslui, apie kitus to pasakyti negalima. Tad kodėl nepasitelkus piniginio atlygio kaip stimulo?

Gali paaiškėti, – kaip ir teigia ekonominė logika, – kad du stimulai veikia geriau negu vienas. Tačiau neatmestina ir tai, kad finansinis atlygis pakirs natūralų vidinį vaikų suinteresuotumą ir galiausiai jie ims skaityti mažiau, o ne daugiau. Arba skaitys daugiau, bet tik laikinai, nes tai daryti skatins netinkami motyvai.

Pagal šį scenarijų, rinkos logika yra instrumentas, bet ne toks jau ir nekaltas. Tai, kas prasideda kaip rinkos mechanizmas, baigiasi kaip rinkos norma. Nuogąstauti verčia faktas, kad piniginis atlygis gali įpratinti vaikus į knygų skaitymą žvelgti kaip į būdą užsidirbti, o tai nuslopintų, iškreiptų ar sunaikintų patį skaitymo malonumą.

Finansinių stimulų naudojimas skatinant žmones mesti svorį, skaityti knygas ar sterilizuotis ne tik atspindi ekonominį požiūrį į mus supančią aplinką, bet ir jį praplečia. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje rašydamas, kad viską, ką mes darome, galima paaiškinti mūsų polinkiu skaičiuoti išlaidas ir naudą, Gary Beckeris pavartojo „numanomų kainų“ sąvoką – tai tariamos kainos, netiesiogiai pasveriančios mums atsiveriančias alternatyvas ir pasirinkimus. Pavyzdžiui, jei žmogus nutaria išsaugoti santuoką, o ne skirtis, realios išlaidos nėra įvardijamos, tiesiog jis pasveria netiesioginę skyrybų kainą – finansinę ir emocinę, – ir nusprendžia, kad tai jam neapsimoka.

Tačiau šiandien gausiai įvairiose srityse taikant finansinio skatinimo schemas žengiama dar toliau. Aiškiai ir atvirai įkainojant veiklas, kurios iš esmės nėra orientuotos į materialinę naudą, Beckerio „numanomos kainos“ ištraukiamos iš šešėlio ir tampa realios. Taip galutinai patvirtinama šio tyrėjo prielaida, kad visi žmonių santykiai galiausiai yra rinkos santykiai.

Kitados dar pats Beckeris pateikė pribloškiamą rinkos logika grįstą sprendimą dėl nuolat gausybę ginčų keliančios imigracijos politikos: Jungtinės Valstijos turėtų atsisakyti sudėtingos kvotų sistemos, taškais paremtų sistemų, eilių ir dėl šeiminių ryšių taikomų privilegijų ir teisę imigruoti tiesiog pardavinėti. Atsižvelgiant į esamą paklausą, anot Beckerio, leidimas gyventi šalyje galėtų kainuoti 50 tūkstančių dolerių, o gal net ir daugiau.

Imigrantai, galintys sumokėti tokį didelį mokestį, Beckerio nuomone, jau savaime turėtų pageidaujamas charakteristikas. Veikiausiai tai būtų jauni, kvalifikuoti, ambicingi, darbštūs žmonės, jiems nereikėtų socialinių pašalpų. Kai 1987-aisiais Beckeris pirmą kartą pasiūlė prekiauti teise imigruoti, daugeliui ši idėja pasirodė visiškai nesuprantama. Tačiau žmonėms, turintiems stipresnę ekonominę nuovoką, tai tapo svarbiu ir netgi akivaizdžiu akstinu remtis rinkos logika nagrinėjant gana keblų klausimą: kaip nuspręsti, kuriuos imigrantus įsileisti?

Julianas L. Simonas, kitas ekonomistas, maždaug tuo pačiu metu pasiūlė panašų planą. Jis iškėlė idėją nustatyti metinę imigrantų kvotą ir visas esamas vietas parduoti aukciono principu – tiems, kurie pasiūlys daugiausia. Simono įsitikinimu, pardavinėti teisę imigruoti yra visiškai teisinga, „šiuo atveju atranka būtų vykdoma pagal visuomenės, orientuotos į rinką, standartus: gebėjimą ir pasiryžimą mokėti“. Reaguodamas į kritiką, kad tokia schema apsigyventi JAV leistų tiktai turtingiesiems, Simonas pasiūlė suteikti galimybę daugiausia pasiūliusiesiems dalį savo įmokos pasiskolinti iš valstybės, o skolą grąžinti vėliau kartu su pajamų mokesčiu. Jei to padaryti nepajėgtų, tęsė mintį ekonomistas, juos bet kada būtų galima deportuoti.

Idėja pardavinėti teisę imigruoti kai kuriems žmonėms kėlė pasipiktinimą. Tačiau vis didesnio tikėjimo rinka eroje Beckerio ir Simono siūlymai netrukus buvo iš esmės įteisinti. 1990 m. Kongresas numatė, kad į Jungtinių Valstijų ekonomiką 500 tūkst. dolerių investavę užsieniečiai gali imigruoti į jas su savo šeimomis dvejiems metams, o praėjus šiam laikui turi teisę įgyti nuolatinę žaliąją kortelę, jei tik jų investicijos sukūrė bent dešimt darbo vietų.

Žaliosios kortelės suteikimas už pinigus – tai akivaizdžiausias peršokimo į eilės priekį schemos pavyzdys. 2011 m. du senatoriai pasiūlė įstatymo projektą, kuriuo siekė panašiu investavimo principu paskatinti po neseniai prasiautusios finansų krizės vis dar neatsigavusią nekilnojamojo turto rinką. Jų siūlymu, bet kuris užsienietis, nusipirkęs ne mažesnės kaip 500 tūkst. dolerių vertės namą, gautų leidimą gyventi Jungtinėse Valstijose sau, savo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams tol, kol turėtų šią nuosavybę. Viena laikraščio „The Wall Street Journal“ antraščių geriausiai nusakė tokio sandorio esmę: „Pirk namą, gausi vizą.“

Beckeris pasiūlė apmokestinti netgi nuo galimo susidorojimo bėgančius emigrantus. Laisvoji rinka, jo tvirtinimu, visiškai nesunkiai padėtų apsispręsti, kuriuos pabėgėlius priimti – ogi tuos, kurie yra pakankamai motyvuoti sumokėti atitinkamą kainą. „Dėl akivaizdžių priežasčių politiniai pabėgėliai ir kiti, kuriems namuose nesaugu, už leidimą apsigyventi laisvoje šalyje sutiktų mokėti nemenką sumą. Tokia įmokų praktika automatiškai leistų išvengti daugybės laiko reikalaujančių tyrimų, kuriais siekiama nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui iš tiesų grėstų kokie nors pavojai, jei jis būtų išsiųstas atgal į savo šalį.“

Iš pabėgėlio, kuriam likti savo šalyje nesaugu, prašyti 50 tūkst. dolerių atrodytų pribloškiamai beširdiška, ir tai tik dar vienas pavyzdys, kaip ekonomistai neatsižvelgia, jog noras susimokėti ir realios galimybės ne visada sutampa. Tad vertėtų pažvelgti į dar vieną rinkos logika grįstą siūlymą pabėgėlių problemai spręsti, tik šį kartą į tokį, kuris nereikalautų patuštinti jų kišenių.

Teisės profesoriaus Peterio Schucko manymu, problemą būtų galima spręsti štai kaip. Derėtų leisti kokiai nors tarptautinei institucijai nustatyti, kiek kiekviena šalis, atsižvelgiant į jos pajėgumus, turėtų per metus priimti pabėgėlių. Tada reikėtų sudaryti valstybėms sąlygas šiais įsipareigojimais prekiauti tarpusavyje.

Pavyzdžiui, jei Japonija yra įpareigota per metus priimti dvidešimt tūkstančių pabėgėlių, tačiau to daryti nenori, gali sumokėti Rusijai arba Ugandai, kad šios tai padarytų už ją. Žvelgiant iš paprastos rinkos logikos pozicijų, toks modelis būtų naudingas visiems. Rusija arba Uganda gautų papildomų nacionalinių pajamų, Japonija įvykdytų savo tarptautinius įsipareigojimus už pinigus perleisdama juos kitoms šalims, ir prieglobstį gautų daugiau pabėgėlių, nei to būtų galima tikėtis kitokiomis aplinkybėmis.

Vis dėlto tokia pabėgėlių rinka atsiduoda šiuo tuo neskaniu, net jei taip prieglobstis ir suteikiamas didesniam žmonių skaičiui. Tačiau kas būtent kelia pasidygėjimą? Suvokimas, kad tokia praktika keistų mūsų požiūrį ir į pačius pabėgėlius, ir į tai, kaip su jais dera elgtis. Šitaip visos dalyvaujančios šalys – pirkėjai, pardavėjai, o ir patys žmonės, dėl kurių prieglobsčio deramasi, – skatinamos manyti, kad pabėgėliai yra našta, kurios reikia atsikratyti, ar pajamų šaltinis, o ne nelaimės ištikti žmonės.

Net ir suvokiant pabėgėlių rinkos atsiradimo ydingumą vis tiek galima manyti, kad tokia schema duoda daugiau naudos negu padaro žalos. Tačiau pateiktas pavyzdys rodo, kad rinka nėra vien tik mechanizmas. Kartu ji įkūnija tam tikras normas. Rinkos logika iš anksto numato ir skatina atitinkamus prekybai pateikiamų dalykų vertinimo būdus.

Ekonomistai dažnai laikosi nuomonės, kad laisvoji rinka nekeičia ir nesuteršia gėrybių, skirstomų pagal jos dėsnius. Bet tai netiesa. Rinka palieka žymę socialinėse normose. Dažnai rinkos logika grįsti stimulai iškraipo ar išstumia neprekiniais santykiais paremtus motyvus.

Kai kuriuose Izraelio vaikų darželiuose atlikti tyrimai rodo, kaip tai gali nutikti. Čia susidurta su dažnam mūsų gerai pažįstama problema: kartais tėvai vėluoja ateiti pasiimti savo atžalų. Tad su vaikais laukti vėluojančių tėvų turėdavo likti ir auklėtojas. Siekdama pakeisti padėtį, darželių administracija už vėlavimą pradėjo skirti baudas. Ir kaip manote, kas įvyko? Ogi tėvai tik dar dažniau ėmė vėluoti.

Jei manome, kad žmonės turėtų reaguoti į finansinius veiksnius, tokie rezultatai iš tiesų glumina. Juk šiaip jau tikėtina, kad, įvedus baudas, tėvai rečiau, o ne dažniau vėluos pasiimti savo atžalų. Tad kas gi šiuo atveju atsitiko? Atsiradus finansiniam aspektui pasikeitė nusistovėjusios normos.

Vėluojantys tėvai anksčiau jausdavosi kalti – vėluodami jie sukeldavo nepatogumų auklėtojams. Tačiau, atsiradus baudoms, ilgesnę savo vaikų priežiūrą jie ėmė laikyti paslauga, už kurią galima susimokėti. Bauda jiems tapo tiesiog papildomu mokesčiu. Tad, užuot išvadavę auklėtojus nuo viršvalandžių, jie verčiau rinkosi jiems atsilyginti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

STT pradėtas korupcijos tyrimas atskleidė šokiruojančius verslininko pomėgius: prašau, tik neišduokite

Specialiųjų tyrimų tarnyboje ( STT ) pradėtas tyrimas dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo ir...

Du benzingalviai leidosi į unikalią kelionę: „Passat-Krokodilu“ važiuoja iš Kinijos į Austriją užsuko ir į Lietuvą (2)

Daugelis išgirdęs pasiūlymą į, pavyzdžiui, už 1000 kilometrų esančią šalį keliauti...

Gyvai / Mūšis dėl bilieto į LKL finalą: „Rytas“ – „Neptūnas“ Galdikas išvarytas iš aikštės (132)

Penktadienio vakarą Vilniuje vykstančiose antrose „Betsafe-LKL“ pusfinalio serijos iki dviejų...

„Spausk Gazą!“: lietuvis žiedinėse lenktynėse pristatė dar nematytą modelį

Nemuno žiede startavo Lietuvos žiedinių lenktynių sezonas. Tarp jau įprastų BMW , „ Honda...

Prancūzijoje nugriaudėjo sprogimas, yra sužeistųjų papildyta (21)

Prancūzijos Liono miesto centre penktadienį nugriaudėjo sprogimas , pranešė vietos žiniasklaida.

Kaip keliauja Lietuvos vidurinioji klasė: nesarmata čiupti ir paskutinės minutės pasiūlymus (44)

Ekonomistai kalba, kad ateinanti krizė bus kitokia, tačiau gyventojai nekreipia dėmesio į kalbas...

Specialistas ryžosi karjeros avantiūrai: metė puikiai apmokamą darbą, kad galėtų siekti pokyčių švietime

Beveik dešimtmetį Kęstutis Mačiulaitis sparčiai kopė karjeros laiptais, dirbo puikiai apmokamą...

Paskutinės antrojo turo tendencijos: kurį iš dviejų pasirinks akivaizdžiai pavargę rinkėjai (211)

Pasirinkimą balsuojant, anot profesorės Ainės Ramonaitės, daugiau gali nulemti pasikalbėjimai su...

Po Kaliningrado žingsnio – aiški ekspertų žinia Lietuvai: tai yra didysis signalas (308)

Kaliningrado srityje trečiadienį prasidėjo suplanuotas 3 dienų izoliuoto elektros sistemos darbo...

Leonidas Bershidsky: šie rinkimai Lenkijai gali būti lemtingi (3)

Didžiojoje Europos Sąjungos dalyje šios savaitės Europos Parlamento rinkimai – mažai...