Veidas suakmenėja, žaidimo lenta skrieja į šoną, trinkteli durys... Partija nutrūko. „Jie išgyvena savo pralaimėjimą kaip gilią žaizdą jų savimeilei“, - aiškina Jungo analitikė Marija Lomova. „Pralaimėti tokiam žmogui – vadinasi, staiga pasijusti visiškai beverčiam. O tai labai skausminga.“
Dauguma mūsų pralaimi lengva širdimi ir juokiasi, kai vėl nepavyko. Tačiau tas, kuris nemoka pralaimėti, neatleidžia sau pralaimėjimo, rašo wday.ru. Svetima pergalė tampa jam priežastimi apkaltinti save netobulumu.. „Ir jis vėl ima žaisti tam, kad pajustų savo pranašumą“, - sako psichoterapeutas Sergejus Medvedevas. „Tokiems žmonėms gyvenimas – nuolatinės varžybos.“
Tobulumo siekis
Pralaimėjimo žaidime neįmanoma nuslėpti, nes visuomet yra bent vienas liudininkas. Tam, kuris kenčia dėl pralaimėjimo, jis reiškia taip pat, kad jo nesėkmę pamatys aplinkiniai. „Jis bijo, kad jo netobulumas taps priežastimi to, kad aplinkiniai nenorės su juo bendrauti, nes jis taps nepakankamai geras ir įdomus jiems“, - tęsia Sergejus Medvedevas. Taip neretai jaučiasi tie, kuriuos vaikystėje tėvai bausdavo už menkiausias nesėkmes. Stengdamiesi laimėti bet kokia kaina, jie dabar stengiasi patenkinti savo poreikį tapti geriausiu, tobulu, visų pripažintu.
„Žaidimas (pergalės atveju) padeda jiems save įtvirtinti“, - pabrėžia Marija Lomova. „Išorinė sėkmė įrodo to žmogaus reikšmingumą, o pralaimėjimas reiškia, kad reikšmingumas vėl prarastas.“
Kontrolės siekis
Tik žaidimas? Nemokančiam pralaimėti tai kur kas daugiau. Žaidimas – tai kita realybės pusė, erdvė, kurioje galima kitaip kurti savo gyvenimą. Žaidime yra aiškios taisyklės. Tuo jis traukia tuos, kuriems baugu atsidurti gyvenimo chaoso centre. „Daugumai mūsų žaidimas – nepavojingas užsiėmimas. Galiausiai juk galima sužaisti dar kartą“, - primena Marija Lomova.
„Tačiau tie, kurie skausmingai išgyvena savo pralaimėjimus, to nesupranta. Nesėkmė jiems tolygi grėsmei jų gyvenime.“ Jie nesąmoningai priima pralaimėjimą kaip chaoso sugrįžimą, nenuspėjamumą, pavojų. „Tokio požiūrio šaltinis gali būti pernelyg ankstyvas priverstinis savarankiškumas“, - aiškina Sergejus Medvedevas. „Savarankiškumas, tapęs būtinu tada, kai vaikui dar reikia vyresniųjų palaikymo.“
„Vyrai į pralaimėjimus reaguoja skausmingiau nei moterys“, - tikslina Sergejus Medvedevas. „Galbūt taip yra todėl, kad berniukai tradiciškai auklėjami siekti pergalės, o mergaitės mokomos būti lanksčiomis ir nusileisti.“ Pralaimėjimas tampa paskutiniu lašu ir sukelia pernelyg emocingą reakciją. Tačiau ne pats žaidimas yra tokio elgesio priežastis. Tiesiog jame pasireiškia ypatybės, būdingos mūsų elgesiui, kadangi žaidimo laikas ir erdvė apribota.
Ką daryti?
Susigrąžinti pasitenkinimą
Žaiskite įvairius žaidimus. Raskite tuos, kurie jums ypač įdomūs, ir būkite sau nuolaidūs, leiskite pralaimėti... su malonumu. Užduotis: pajusti džiaugsmą žaidžiant, o ne laimint. Rinkitės partnerius, su kuriais pasitikite savimi ir žinote, kad jų požiūris į jus nepriklauso nuo to, ar laimite, ar pralaimite.
Pakeisti taisykles
Pasakykite sau, kad šiandien būtinai pakeisite savo požiūrį į pralaimėjimą (jei taip nutiktų). Jei taip vis dėlto atsitiktų, bet kokiu atveju tapsite nugalėtoju, nes pagaliau sugebėjote nugalėti save.
Tapti suaugusiu
Bręsdami vis labiau suvokiame savo atsakingumą už savo pačių gyvenimą ir gauname iš to didžiulį pasitenkinimą. Tam, kuris jau tapo suaugusiu, žaidimas vėl pasidaro tiesiog pramoga. Jei jums nepavyksta susidoroti su pralaimėjimais ir kenčiate dėl to, vadinasi, žaidimas slepia kažkokius konfliktiškus santykius su gyvenimu. Šiuo atveju reikia kreiptis pagalbos į psichoterapiją, nes kančia – tai ne žaidimas.
Tam, kas šalia
Iš anksto pagalvokite, kokiuose žaidimuose dalyvauti visomis jėgomis, o kokiuose reikia nusileisti, atsižvelgiant į tą, kuris nemoka pralaimėti. Tačiau turėkite omenyje, kad kalbame apie supratingumą, o ne pataikavimą... Neatsiprašinėkite – jūs nekalti dėl pralaimėjusio išgyvenimų; nesišaipykite – jį įskaudinsite.
Tėvams nereikia visą laiką nusileisti vaikams. Taip kuriame jiems pavojingą iliuziją, kad gyvenimas visuomet nusileis jų pageidavimams. Reikia jiems paaiškinti, kad pralaimėti ne taip jau ir baisu.
