Žinoma, pasakė kažką neigiamo, kritiško, pasišaipė ar tiesiog suabejojo jo protiniais sugebėjimais. Dažniausiai šis įvykis yra įvykis tik pačiam žmogui: tas, kuris pasakė, pamiršo apie tai jau po penkių minučių. Bet tam, apie kurį pasakė, yra kitaip.
Kritika skamba jo galvoje valandomis, dienomis, savaitėmis. Vien pagalvojęs apie tai, kad taip GALĖJO būti, neturėdamas tam nei įrodymų, nei įtikinamo pagrindo, žmogus ima jaustis prastai. Ir jausmas šis neturi jokios praktinės naudos. Juk įprastiniai mūsų jausmai yra naudingi: pyktis, pavyzdžiui, liudija, kad kažkas eina smarkiai ne taip, kaip mes tikėjomės.
Baimė - kad yra pats momentas nešti kudašių.
Liūdesys - kad netekome kažko labai brangaus, nors anksčiau taip ir nemanėme. O štai priklausomybė nuo kitų žmonių nuomonės niekaip mums nenaudinga. Tačiau gyvenimą nuodija ne mažiau už alkį, troškulį ir oro trūkumą.
Jūs pasakysite, kad taip yra ne visiems žmonėms. Kad yra tokia atskira kategorija ypač jautrų žmonių, kuriai jūs, žinoma, nepriklausote. Šie žmonės kažkiek paranojiški, jie labai lengvai užsigauna, kai kas nors į jų pusę pažiūri kreivai. Juos vadina „neurotiškais“. Ir jeigu jie užsigauna labai audringai, t.y. puola muštis, tuomet šie negeri žmonės tiesiog patenka į dar siauresnę kategoriją. Juos mes vadiname „psichopatais“, arba, jeigu tai politikas ar muzikos žvaigždė - „skandalistais“.
O jei mes matome, kad tiesiog kažkoks žmogus ima viešoje aplinkoje taip audringai reaguoti, bet nežinome, kaip dažnai jis taip daro, tuomet mes turime viską paaiškinančią teoriją – „per daug išgėrė“. Tik kadangi alkoholis labai jau dažnai nuima nuo žmonių stabdžius, mes galime padaryti išvadą: priklausomybė nuo kitų nuomonės yra kur kas labiau paplitusi, nei priimta manyti.
Ir užgaulus smarkiai išgėrusio žmogaus posakis: “Ko tu dabar, bl... į mane taip spoksai? Nepatinku aš tau?“ - tai ne tik alkoholio poveikio ženklas. O ženklas, kad sielos gilumoje, sulaikomas tam tikrų blaivioje būsenoje veikiančių stabdžių, DAUGUMA ŽMONIŲ TO NEPARODO, BET JAUČIASI LYG SCENOJE - STEBIMI IR VERTINAMI. Ir tik kai šie stabdžiai susilpnėja labai jau dažnai ir labai lengvai, mes kalbame apie „psichopatą“, „super jautrų neurotiką“ ar „skandalistą“.
Neskubėkite sakyti: “O man tai kitų nuomonė mažiausiai rūpi, svarbu, kad patikčiau sau pačiam“.
Ši frazė dažniausiai tėra psichologinė gynyba, nes būti jautriu ir priklausyti nuo kitų nuomonės laikoma gėdingu dalyku. Ir tai, kad laikoma gėdingu, yra tik mūsų kultūros reiškinys. Japonų kultūroje, tarkime, „prarasti veidą“ dar neseniai reiškė tik vieną - reikia nusižudyti, t.y. atlikti „sepuku“ ritualą. Viduramžių Europoje aristokratas galėjo jaustis įžeistu, jei kas užmintų jo šešėlį. O prieš porą šimtų metų natūralu net ir mūsų krašte būtų iškviesti į dvikovą ką nors, kas pasižiūrėtų į jus kiek pašaipiai. Ir tik šiuolaikiniams žmonėms natūraliau yra sakyti: “Ne, aš nekreipiu dėmesio į tai, ką apie mane sako“. Tai - apsauginis melas, kultūrinė kaukė, nes laikai dabar kitokie.
Priklausomybė nuo kitų žmonių nuomonės pasireiškia ne tuo, ką mes viešai apie tai sakome. O tipiškais vidiniais simptomais:
- siaubinga baime pagalvojus, kad reikės viešai pasisakyti;
- dažnu stebėjimu savo atspindžio praeinant pro virtinas;
- siaubinga gėda, kai svečiai ateina pas jus į namus, o čia „niekas nesutvarkyta“;
- raudoniu, užpilančiu skruostus, kai kažkas pasako jums nekaltą komplimentą;
- panišku jausmu, kylančiu tuomet, jei jūsų mažas vaikas viešoje vietoje ima garsiai verkti( „tuoj pat užsičiaupk, kas taip daro, tuoj eisime namo!“;
- tokiu pat panišku jausmu, jei jūsų paaugęs vaikas pareiškia, kad nestos į teisę ar vadybą, o tiesiog keliaus po Europą („ vaikeli, kas gi taip elgiasi?“) ;
- negalėjimu nusirengti pliaže, jei figūra neatitinka „standartinio grožio“ reikalavimų.
Na štai, dabar jūs, žinoma, atradote dalį šių simptomų pas save ir sutikote, kad tam tikru laipsniu priklausote nuo kitų nuomonės?
Jei taip, jums kyla klausymai: kodėl man taip yra ir ką su tuo daryti?
Priklausomybė ši turi savo šaknis. Dažniausiai - vaikystėje, tai tėvų palaikomas gėdos jausmas ir orientacija į tai, „ką žmonės pasakys“.
Šeimoje, tikriausiai buvo dažnai sakoma: „Pagalvok, kaip tu atrodysi“ ar „kaip tai atrodys ?“, vertinimai „gražu“ ir „negražu“, „kvaila“ ir „niekas taip nedaro“. Tačiau tai- istorinės priežastys, ir jos veikia mus šiandien tik tiek, kiek mes patys automatiškai kartojame šiuos posakius. O kartojame mes juos trimis atvejais:
- savo galvoje, t.y. sau pačiam;
- savo vaikams, t.y. automatiškai juos auklėdami;
- aptardami su draugais ir pažįstamais kitus žmones, t.y. apšnekėdami.
Jei jūs atpažįstate šiuos žodžius ir iš jų kylančius jausmus, jūs padarėte pirmą žingsnį einant iš šios priklausomybės.
Ar galima tiesiog nesakyti tokių frazių? Ne, tam reikia ilgesnio kelio. Juk čia priklausomybė, o ne šiaip mąstymo klaida.
Kiti žingsniai labai panašūs į tuos, kurie daro kiti priklausomi žmonės, t.y. alkoholikai, narkomanai, jų šeimos nariai ir t.t. „Dvylikos žingsnių programa“ yra pakankamai populiari ir lengvai randama internete. Ji tiks ir esant šiai priklausomybei.
Įdomiausia dalis joje yra štai kokia. Pripažindami, kad mes nesame tiek stiprūs, kad mums būtų nesvarbi kitų nuomonė, mes nesilpniname savęs. Pasirodo, posakis: “aš silpnas prieš tai“ iš tiesų gali mus sustiprinti. Mes neturime vengti savistabos. Bet kokiu požiūriu mes galime išmokti save stebėti? Paskutinis programos žingsnis - dvasinis - iš tiesų parodo, kad sielos gilumoje mes stebime save visą gyvenimą. Stebime ne neurotiškai, ir ne pagal kitų primestą matą. O pagal gilesnę, dvasinę matuoklę: kokį gyvenimą aš iš tiesų gyvenu? Ar aš gyvenu savo gyvenimą?
Ir tuomet tai, ką apie mus kažkas pasakė ir pagalvojo, mūsų nebejaudina iš tiesų. Mes ne tik išlaisvėjame. Mes tampame atsakingi. Kitaip sakant, tampame savo gyvenimo autoriais.
