Įtakos instrumentas

Turėti charizmą, tai yra, aplinkiniams žmonėms sukelti simpatiją ir gyvą emocinę reakciją, turėti galimybę daryti kitiems įtaką norėtų daugelis. Tačiau panašu, kad nėra vieningos nuomonės, kam būdinga ši savybė, kaip ir nėra visus tenkinančio charizmos apibrėžimo. Taip, daugelis ją priskiria energingiems žmonėms. Apie tokius kalbama: „Jis trykšta energija, užkrėsdamas visus savo emocijomis, užliedamas gera nuotaika“.

„Nesiečiau charizmos sampratos su energija, - sako politikos psichologas Akopas Nazaretianas. – „Sakome „energija“, turime omeny „biolaukas“, o tai vis dėlto ne mokslinis terminas“.

„Ji išskiria mus iš daugybės kitų žmonių“

„Niekada negirdėjau, kad apie mane sakytų: jis charizmatiškas. Apskritai nemėgstu charakterizuoti pats savęs. Manau, charizma – tai, kas išskiria žmogų iš aplinkinių. Kažkas neįprasto jo veiksmuose, elgesyje. Tai, ką pastebi daugelis, kas palieka pėdsaką.

Ir šia prasme kai kurias savybes norint galima išvystyti. Juk gimdami mes nežinome, kam esame skirti, su kuo susitiksime ir kuo tapsime. Tai priklauso nuo žmogaus norų. Bet žinoma, ne nuo noro išsiskirti. Sakyčiau, kad kiekvienas mūsų turime individualią charizmą – juk nebūna panašių žmonių“, - sako A. Nazaretianas.

Pagrindinis dalykas, dėl ko sutaria specialistai – tai, kad charizma yra instrumentas, kuriuo lyderis nebyliai įtakoja grupę. Tam, kad ji pasireikštų, visuomet būtini kiti žmonės. Sociologai ir socialiniai psichologai patvirtina, kad valstybių ir politinių partijų lyderiai pasižymi charizma. Mes charizmatiškais vadiname skirtingus žmones, paprastai viešųjų profesijų atstovus: aktorius, sportininkus, žurnalistus.

Kas tarp jų bendro? Jie moka užkrėsti savo energija didelę auditoriją, užkrėsti pašnekovus emocijomis, sužavėti ir, jei reikia, paskui save nusivesti ištisas minias. Jie išraiškingi ir artistiški. Sukelia simpatiją nuo pat pirmųjų bendravimo minučių. Moka klausytis (bent jau sudaro tokį įspūdį), įsiklausyti į svetimas problemas ir lengvai įtikina bet ką savo teisumu. Ar tai įgimtos savybės, ar gebėjimai, kuriuos norint galima įgyti?

Talentas pritraukti dėmesį

Jie moka klausytis, atjausti, įtikinti jus savo teisumu. Išvertus iš graikų kalbos „charizma“ reiškia „dieviška dovana“. Senovės Graikijoje ją priskirdavo žmonėms, apdovanotiems sugebėjimu patraukti dėmesį. Krikščionybė traktavo charizmą kaip dvasinę dovaną (pavyzdžiui, pranašystės dovaną šventiesiems), pasiųstą iš aukščiau ir išskiriančią jos savininką iš daugumos kitų tikinčiųjų.

Terminą „charizma“ pirmąsyk moksle 20-taisiais praeito amžiaus metais panaudojo vokiečių sociologas ir ekonomistas Maxas Weberis. Jis išskyrė tris politinių lyderių tipus: tradicinius, biurokratinius ir charizmatiškuosius. Pagal Weberį, charizma – „asmenybės savybė, laikoma neįprasta, kurios dėka ji vertinama kaip apdovanota išskirtinėmis, antžmogiškomis ar bent jau specifinėmis galiomis ir savybėmis, neprieinamomis kitiems žmonėms“.

Charizmatiškas lyderis, M. Weberio manymu, pasitiki savimi, jis puikus oratorius. Jis paprastai iškyla socialinės, ekonominės ar politinės krizės periodais. Jo šalininkai visiškai juo pasitiki.

Šiandien apibrėžimas, pateiktas M. Weberio, atrodo ne itin įtikinamai, galbūt dėl to, kad jis pagrįstas tik istorine medžiaga. Ir vis dėlto jei jau egzistuoja charizmatiški lyderiai, vadinasi, yra ir svari priežastis visapusiam šio reiškinio tyrimui.

Asmeninės savybės

XIX-XX amžiaus sankirtoje moksle išpopuliarėjo „didžios asmenybės teorija“.

„Jos pagrindas – mintis apie tai, kad visos išsiskiriančios istorinės asmenybės (Jėzus Kristus, Aleksandras Makedonietis, Napoleonas Bonapartas...) pasižymėjo sudėtingu neįprastų bruožų rinkiniu, kuris ir darė jas didingas, - pasakoja socialinė psichologė Jekaterina Dubovskaja. - Paprasti mirtingieji tokių savybių neturi. Galima daryti prielaidą, kad kalbama apie charizmą, kurios dėka šios asmenybės vesdavo minias, valdė šalis, užkariavo pasaulį ir kūrė imperijas“.

Kad įrodytų šią teoriją, tyrinėtojai sudarė raktinių savybių, būdingų charizmatiškiems lyderiams, sąrašą. Pavyko išskirti kone šimtą savybių, kuriomis pasižymėjo atmintini istoriniai veikėjai.

„Vis dėlto charizmatiškais vadinami lyderiai taip skirtingai apibūdinami, kad sunku, jei ne neįmanoma, išskirti kažkokį vieną bendrą pagrindą“, - sako Rogeris Eatwellas, Bato universiteto (Didžioji Britanija) profesorius. Pasirodo, kiekvienas didžiųjų turėjo savo individualų savybių rinkinį. Prielaida, kad charizmos formulė visiems lyderiams vienoda, neišlaikė kritikos.

Dievų belaukiant

Socialiniai psichologai apibrėžia charizmą kaip savybę žmogaus, kuris sugebėjo užkariauti plačios visuomenės pripažinimą. Kitaip tariant, tai individualių konkretaus žmogaus charakterio bruožų visuma, jo poelgiai, mintys, išorė.

„Nors kai kuriais atvejais pakanka išvaizdos, - "Psichologies" aiškina A.Nazaretianas. – Tarkime, konkistadorai, pirmieji europiečiai, kurie atvyko į Ameriką, „užsitarnavo“ vietinių gyventojų pagarbą... dėl savo barzdų. Esmė ta, kad indėnams barzdos želia itin nenoriai. Esti legenda, kad vietiniai gyventojai atvykėliuose pažino dievus – būtent taip, pasak pranašysčių, šie ir turėjo atrodyti.“

Tačiau mažai sėkmingos išvaizdos ar vidinių savybių. Kad žmogaus charizma būtų pastebėta ir pripažinta, ji turi pasirodyti tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.

„Charizmatiškas lyderis gali pasirodyti ten ir tada, kur ir kada jam jau suformuota mūsų lūkesčių niša, - aiškina psichologas. – Neretai tai vyksta, kai visuomenė atsiduria krizinėse savo išsivystymo stadijose. Šalyje, kur ilga demokratinė tradicija, stabili ekonomika ir socialinė politinė situacija, kur kas mažiau šansų, kad pasirodys charizmatiškas lyderis“.

Taigi norint, jog visuomenėje sužibtų nauja charizmatiška žvaigždė, būtina, kad kandidato duomenys sutaptų su mūsų pageidavimais. Tai gali nutikti stichiškai. Arba (dabar) dalyvaujant specialiai parengtiems žmonėms – politinių technologijų žinovams. Jie, naudodamiesi žinomais metodais, gali paruošti charizmatiškos asmenybės pasirodymą.

Scenos dėsniai

Charizmos veikimo mechanizme nemažai panašumų su spektaklio dėsniais. Juk visas teatrinis organizmas sukurtas publikos reakcijai. Dramaturgas rašo pjesę, įsiklausydamas į būsimų žiūrovų nuotaiką. Režisierius iš daugybės pasiūlytų tekstų išrenka tą, kuris, jo nuomone, ras patį gyviausią atgarsį visuomenėje. Aktorius tampa kūrėjų sumanymų įkūnytoju, užkrėsdamas salę savo emocijomis, ir jautria antena, kuri savo ruožtu pagauna emocinį žiūrovų atsaką.

„Kalbėdami apie charizmatišką žmogų plačiąja prasme, mes turime omenyje tą, kuris užsiima vieša veikla, - sako Ščepkino Aukštosios teatro mokyklos (instituto) rektorius, profesorius Borisas Liubimovas. – Žinoma, jis gali būti gražus ir turėti galingus bicepsus, bet gali būti įprastos išvaizdos ir tylaus balso – ne tai svarbiausia. Esti kelios sudedamosios dalys, kurios apibrėžia aktoriaus dovanos galią.

Pirmiausia – jautrumas, sugebėjimas pagauti tai, ką teikia autoriaus tekstas, režisieriaus mintis. Sutikime: tą patį galima pasakyti ir apie politinį lyderį – jis turi jausti situaciją. Antra, išraiškingumas: reikia mokėti išreikšti savo pojūčius, žinoti, kur pasakyti garsiai, kur tyliai, kur parodyti savo silpnumą, kuris taip pat gali tapti stiprybe. Trečia, itin svarbu turėti partnerystės jausmą, juk scenoje aktoriui būtinas dialogas.“

Mokytis? Mokytis!

Tai ar galima išauginti savo charizmą? „Ne, - mano Jekaterina Dubovskaja. - O ir nereikia: tiems, kurie nori valdyti pasaulį, paprastai nieko ir neišeina. Charizma – tai mūsų asmenybės ypatybė, kuri šiandien, vienokiomis sąlygomis ir su vienais žmonėmis gali būti efektyvi, o rytoj, kitoje situacijoje – nebe.

Universalios charizmos nėra. Mums reikia greičiau mokytis valdyti savo elgesį, mokytis klausytis intuicijos ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Ir atminti, ko ir kodėl siekiame. Tik tuomet pasieksime tų tikslų, kuriuos esame užsibrėžę.“

„Manau, yra įgimtas polinkis į charizmatiškumą, - tikslina daktaras Ronaldas Riggio, Makkeno (JAV) psichologijos koledžo profesorius. - O tai reiškia, kad daugumą jos elementų galima vystyti. Pavyzdžiui, komunikabilumas. Daug politikų ir visuomenės veikėjų pasižymi didesniu nei vidutiniu komunikabilumu, nes nuolat jį tobulina, dirba su savimi“.

Į ką dar reikia atkreipti dėmesį?

„Pirma, į mūsų emocinį pagavumą, - tęsia Ronaldas Riggio. – Kalbu apie gebėjimą skaityti emocinius pranešimus, kuriuos perduoda kiti žmonės, ir mokėjimą susijungti su jais emociniame lygyje. Bendraudamas su žmonėmis, charizmatiškas žmogus lyg sako jiems: „Aš jaučiu jūsų skausmą“, ir to supratimas juos įkvepia.

Verta pasirūpinti ir savo emociniu išraiškingumu – mokėjimu tiksliai perduoti emocijas pasitelkiant veido išraišką ar balso toną. Ir galiausiai svarbu mokėti valdyti savo emocijas“.

Sutikime: čia nėra nieko mistiško ar neįgyvendinamo. Ir jei dirbdami su savo savybėmis visi ir netapsime charizmatiškais lyderiais, tai bent jau bendrauti vienam su kitu mums bus kur kas lengviau bei maloniau.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)