Amžina dilema: kaip atsirinkti, kokias paslaptis galima atskleisti, o kurias verčiau pasilaikyti sau

– Kaip į paslapčių saugojimą žiūrima iš psichologinės pusės?

– Paslaptis yra tai, kas slepiama nuo kitų, tai, kas ne visiems skelbiama, dėl to į šį klausimą negalime atsakyti vienareikšmiškai. Jei paslapties turinys yra apie tai, jog aš slapčia žaviuosi ir susitikinėju su kitu partneriu ar partnere, tokių paslapčių santykiuose iš pagarbos vienas kitam neturėtų būti. Tačiau jei paslapties turinys yra apie mano mintis ar emocijas, apie asmenines patirtis, kurios neturi įtakos bendravimui, santykiui su geru draugu ar mylimuoju, tokias paslaptis galime turėti. Kai kurios laikomos paslaptys, gali būti mums patiems emociškai sunkios, taigi kartais pasidalijimas paslaptimis su mums saugiu asmeniu gali prisidėti prie mūsų emocinės gerovės. Apibendrinat, tai, kiek prasminga turėti paslapčių, priklauso nuo paslapties turinio, nuo santykio su žmogumi, nuo kurio tą paslaptį turime, bei nuo mums keliamos paslapties emocinio krūvio.

– Kiek realu tikėtis, kad žmogus, kuriam patikime didesnę ar mažesnę savo paslaptį, jos tikrai neišduos?

– Posakis, kad paslaptis – nebe paslaptis, kai ją žino daugiau nei vienas asmuo, turi daug tiesos, dėl to tikėtis, kad mūsų kitam žmogui patikėta paslaptis bus išsaugota, realu tiek, kiek pasitikime tuo žmogumi, bet, turbūt, kiekvienu atveju turėtume kelti prielaidą, jog paslaptimi gali būti pasidalinta. Reikia įvertinti, kad tam tikra informacija, kuria dalinamės, tam tikriems žmonėms gali būti sunkiai emociškai priimama ir ji gali tapti didžiuliu emociniu krūviu tam žmogui, dėl to kartais paslaptys gali būti išduodamos, nes su jomis tiesiog per sunku išbūti emociškai. Kartais tam tikros informacijos turėjimas gali mums suteikti vertingumo kitų akyse jausmą – tokiais atvejais paslaptys taip pat išduodamos lengviau, nes pasidalinimas slepiama man patikėta informacija gali padėti pasijusti svarbiu, reikšmingu. Kadangi mes negalime prisiimti atsakomybės už kito žmogaus elgesį, pasidalindami paslaptimi tam tikra prasme prisiimame atsakomybę, jog ta slepiama informacija gali būti paskleista plačiau.

Paslaptis / Kristina Flour nuotr.

© Unsplash

– Visi, turbūt, esame ne kartą gyvenime pasigailėję, kad buvome per daug atviri. Ar yra kažkokios atvirumo ribos, kurias turėtume taikyti bendravimui su draugais, kolegomis ar mylimaisiais? Ko jiems griežtai nepasakoti?

– Kiekvieno mūsų atvirumo lygis priklauso nuo turėtų patirčių santykyje su kitais žmonėmis. Jei net iš pačių ankstyviausių patyrimų mes atsinešame daugiau patirčių, kai kiti žmonės dažniausiai patikimi ir saugūs, mūsų atvirumas bus išreikštas stipriau, nei to žmogaus, kurio patirtys su kitais buvo nesaugios (kuris turėjo daugiau patirčių su nepatikimais žmonėmis plačiąja to žodžio prasme). Taigi galime teigti, kad mūsų atvirumo lygis yra suformuotas patirčių ir mūsų elgesys šių patirčių gali būti veikiamas mums to neįsisąmoninus, pavyzdžiui, jei aš patyriau vaikystėje patyčias po to, kai kažkokia sau svarbia informacija pasidalinau su sau artimu žmogumi ir jis tos paslapties neišlaikė, didelė tikimybė, kad mano uždarumas net ir suaugusiame amžiuje bus išreikštas stipriau nesąmoningai siekiant apsisaugoti. Jei sąmoningai renkamės atvirumo lygį su sau reikšmingais žmonėmis, tai turbūt derėtų būti atviru tiek, kiek jaučiu, kad man saugu su šiuo žmogumi tokiu būti nepriklausomai ar tai mano mylimasis, ar kolega.

– Kaip rasti pusiausvyrą, kad nenuslėptume, nenutylėtume to, kas išties svarbu, bet ir per daug neatsivertume?

– Kartais iš savo ankstyvųjų patirčių galime būti išmokę uždarumo – tais atvejais, kai mūsų emocijos buvo neatliepiamos, nuvertinamos kaip nesvarbios, kai nebūdavome išklausyti ar tai, kuo pasidalindavome, būdavo kritiškai vertinama. Uždarumas nepadeda kurti konstruktyvaus santykio, nes sunku tikėtis, kad kitas asmuo atlieps mūsų emocijas ar poreikius, jei mes jais nesidaliname su kitu. Taigi jei jaučiame nepasitenkinimą santykyje, labai svarbu įsivertinti, kiek būdamas uždaras sudarau sąlygas savo poreikiams santykiuose būti patenkintiems. Taigi toks atvirumas yra būtinas kuriant konstruktyvius santykius. Na, o kiek atsiverti yra per daug – tai labai individualu kiekvienam žmogui. Kaip ir kalbėta, tai susiję su įgytu per patirtis saugumo jausmu santykyje su kitais žmonėmis. Atsiverti prasminga tiek, kiek man būtų emociškai saugu santykyje su konkrečiu žmogumi, turbūt būtent dėl to mūsų atvirumo lygis kiekviename santykyje kinta priklausomai nuo santykio trukmės, o dar tiksliau nuo įgytų patirčių su konkrečiu žmogumi kiekio ir tų patirčių emocinio atspalvio.

– Kaip elgtis, kai jūsų paslaptį kažkas išdavė? Ir kaip, jei ją išdavėte patys ir esate tuo kaltinami?

– Tiek vienu, tiek kitu atveju tai yra patirtis, ir jei ši patirtis nekelia man, kitam žmogui neigiamų emocijų, jei tai nepaveikia mūsų santykio, tai visada galime turėti pasirinkimą, nedaryti nieko. Tačiau jei vienu ar kitu atveju, tai yra labiau emociškai neigiama nei teigiama patirtis, tai reikia ją priimti kaip tokią, per kurią būtų prasminga įsisavinti informaciją, kaip kitą kartą pasielgti kitaip, kad aš ar kitas asmuo emociškai jaustumėmės geriau.