Austėja Landsbergienė konferencijoje kalbės tema: „Kaip man įgyti XXI a. reikalingas kompetencijas“. Jos teigimu, viena svarbiausių kompetencijų būtent ir yra lyderystė. Didžiausia problema – per siauras lyderystės suvokimas.
Dažniausiai lyderystė yra prilyginama vadovo kompetencijai ir suprantama organizacijos kontekste. Nereikia maišyti lyderystės ir vadybos. Žinoma, labai gerai, kai formalus vadovas yra ir lyderis, tačiau tai yra dvi skirtingos kompetencijos.
Anot pašnekovės, labai svarbu suprasti, kad lyderis yra daugiau nei vadovas. Lyderis – tai žmogus bendruomenėje, ne tik savo darbe. Lyderiu gali būti mokytojas, gali būti ir mokinys savo klasėje ar mokyklos bendruomenėje. Apskritai, lyderis tai žmogus, kuris geba įkvėpti ir suvienyti kitus siekiant bendro tikslo įgyvendinimo.
Reikia kalbėti ir apie pilietinę lyderystę. Kuo daugiau žmonių turės lyderystės jausmą, kuris kartu yra ir atsakomybės prisiėmimas, tuo geriau bus visai visuomenei. Jeigu visi būtų lyderiai pilietine prasme tai niekam nekiltų ranka numesti šiukšlę mieste. Kiekvienas suvoktų savo kaip pavyzdingo piliečio vaidmenį ir imtų tvarkytis, keisti aplinką, žinoma, nuo savęs.
Lyderystė mokyklose
Dėl siauros sampratos lyderystės ugdymui vis dar skiriama per mažai dėmesio. Mokyklose kalbama apie mokymą, o auklėjimas paliktas tėvams. Jeigu tėvai to nedaro tai auklėjimo procesas yra kažkur pakibęs. Lyderystė turi būti diegiama kartu su vertybiniu ugdymu, todėl tai ne tik tėvų, bet ir mokyklos atsakomybė, kad jaunas žmogus turėtų tvirtą vertybinį stuburą, kuris ir yra lyderystės pagrindas.
Pilietiškumas ir lyderystė turi būti gija, kuri eina absoliučiai per visas pamokas, todėl reikia keisti mokytojų ruošimą, stiprinti auklėjimo ir bendravimo elementą, kuris yra labai silpnas. Tai ilgas procesas, kartais neužtenka net vienos kartos. Dabar mes šnekame apie lyderystę, jaunimas tuo domisi, tai visi kartu galime padaryti, kad vertybinis ugdymas taptų mūsų prioritetas.
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentės Dovilės Bikelytės nuomone, Lietuvos mokyklose vis dar trūksta mokytojų lyderių. Mokytojas lyderis – tiki savimi , savo veiksmais ir kitais žmonėmis. Jis geba pamatyti mokiniuose iniciatyvą, pastangas tobulėti. Tokie mokytojai skatina ir padrąsina mokinius. Labai gaila, kad kai kurie mokytojai supranta mokymosi procesą tik kaip dalyko išdėstymą.
Mokykloje lyderystę galima apčiuopti visose pamokose. Pavyzdžiui, kai reikia skaityti eilėraštį prieš klasę. Tai yra viešo kalbėjimo subtilybės: ar sugebėsi suvaldyti auditoriją, ar tavęs klausys, ar išlaikysi dėmesį visą laiką. Todėl norėtųsi daugiau tokių mokytojų, kurie skatina mokinius augti kaip asmenybes, kurie padeda siekti tikslų, kurie veda į priekį, kurie tiki mokiniais. Mokiniai jaučiantys palaikymą net ir suklydę toliau bando, siekia lavinti savo kompetencijas ir kuria gražesnę ateitį.
Kodėl lyderystė svarbi jaunam žmogui XXI a.?
A. Landsbergienė pastebi, kad keičiasi darbo organizavimo struktūra. Nuo hierarchinės valdymo formos vis dažniau pereinama prie matricinės struktūros. „Jaunam žmogui reikia suvokti, kad darbas keisis visas gyvenimą, galbūt reikės keisti ir pačią profesiją. Kai situacija tokia, kiekvienam projektui (darbui) reikės save pristatyti, parodyti darbų aplanką – bendrąja prasme parduoti, įrodyti, kad esi pats tinkamiausias kandidatas. Visi norėtų, kad darbdaviai ieškotų talentų ir siūlytų darbus, bet reikia suprasti, kad yra tokių žmonių, kurie eina patys, pristato save ir laimi žaidimą darbo rinkoje.“
D. Bikelytės nuomone, lyderystė yra ugdoma savybė. Gimęs žmogus nebūtinai viską sugeba, ar turi visas reikiamas savybes, tačiau per gyvenimą gali labai daug išmokti, įgyti reikiamos patirties ir nuolatos bandyti. Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu mokėti viešai kalbėti, išreikšti savo mintis, būti kūrybišku. Dažniausiai lyderystė yra kaip žmogaus saviraiška, savęs realizavimas.
A. Landsbergienė mano, kad jaunam žmogui yra labai svarbu pasitikėti savimi, mokėti dirbti komandoje, sutelkti atsakomybę, turėti savo nuomonę, savarankiškai priimti sprendimus ir priimi atsakomybę už juos, o ne jos vengti ir sakyti, kad kaltas kažkas kitas. Reikia mąstyti, kodėl aš priėmiau būtent tokį sprendimą, kokiais šaltiniais rėmiausi, kokios galimos sprendimo pasekmės. Visos šios savybės ir yra lyderystės dalys, kurias būtina ugdyti XXI a.
