A. Havardas apie lyderystę: kiek­vie­nas ga­li­me tap­ti ly­de­riu

„Ly­de­riais ne­gims­ta­ma, ly­de­riais tam­pa­ma“, – tvir­ti­na Alek­san­dras Ha­var­das, kny­gos „Do­ra ly­de­rys­tė“ au­to­rius ir Doros ly­de­rys­tės ins­ti­tu­to įkū­rė­jas. Pa­sak jo, kiek­vie­nas ga­li­me tap­ti ly­de­riu, jei to­bu­lin­si­me sa­vo cha­rak­te­rį, dory­bes ir elg­se­ną. Ly­de­rys­tė – tai gy­ve­ni­mo tiks­las, tai bu­vi­mas sa­vi­mi, ir ši pa­trauk­li min­tis pa­sie­kia vis dau­giau žmo­nių. Tapk, kuo esi, – ra­gi­na au­to­rius.

Lie­tu­va jau še­šio­lik­to­ji ša­lis, ku­rio­je pa­si­ro­do A.Ha­var­do kny­ga „Do­ra ly­de­rys­tė“. Tu­rin­tis sla­viš­kų šak­nų, gi­męs Pran­cū­zi­jo­je, bai­gęs Pa­ry­žiaus Des­car­tes uni­ver­si­te­tą, vie­ną pir­mau­jan­čių Pran­cū­zi­jos aukš­tų­jų ver­slo mo­kyk­lų, prak­ti­ka­vęs tei­sę ke­lio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, da­bar jis gy­ve­na Mask­vo­je ir sklei­džia pa­sau­liui ži­nią apie do­rą ly­de­rys­tę.

Šio žmo­gaus gy­ve­ni­me kar­je­ros po­sū­kis at­si­ra­do jam dės­tant tei­sę Hel­sin­kio uni­ver­si­te­te. Jis su­vo­kė, kad uni­ver­si­te­tas duo­da ne tai, ko no­ri stu­den­tai. Prak­ti­nės ži­nios „ži­nau kaip“ ne­ga­li at­sto­ti as­me­ny­bių au­gi­ni­mo, iš­kė­li­mo. Stu­den­tų dė­ka su­pra­tęs, kad jo pa­šau­ki­mas yra švies­ti vi­suo­me­nę, A.Ha­var­das pa­lie­ka tei­sę vi­siems lai­kams ir pra­de­da skleis­ti do­ros ly­de­rys­tės idė­ją vi­sa­me pa­sau­ly­je tiek ver­slo mag­na­tams, tiek stu­den­tams, tiek ka­ta­li­kų ben­druo­me­nės na­riams, o tiks­liau, kiek­vie­nam žmo­gui. Juk ly­de­ris – kiek­vie­na­me mū­sų.

– Tai­gi ko­kios yra pa­grin­di­nės do­ry­bės? – nuo to pra­dė­jau po­kal­bį su kny­gos „Do­ra ly­de­rys­tė“ au­to­riu­mi Alek­san­dru Ha­var­du.

– Pa­gal se­no­vės grai­kus yra ke­tu­rios pa­ma­ti­nės žmo­gaus do­ry­bės. Tai pro­tin­gu­mas. Pru­den­cia iš lo­ty­nų kal­bos – in­te­lek­tu­a­li­nis ge­bė­ji­mas prak­tiš­kai su­vok­ti si­tu­a­ci­ją ir iš kar­to veik­ti. Tai rei­ka­lin­ga, kad ga­lė­tum pri­im­ti rei­kia­mą spren­di­mą. Ant­ro­ji do­ry­bė – drą­sa. Ne­lei­džia nu­kryp­ti nuo tiks­lo. Dau­gu­ma žmo­nių ne­ga­li įveik­ti bai­mės su­klys­ti. Jiems trūks­ta įžū­lu­mo. To rei­kia ly­de­riui. Drą­są ga­li­ma skai­dy­ti į pa­sy­vi­ą­ją – tai iš­tver­min­gu­mas ir kan­try­bė, bei ak­ty­vi­ą­ją – ryž­tin­gu­mas. Tre­čio­ji do­ry­bė – sa­vi­kon­tro­lė – lei­džia val­dy­ti žmo­giš­ką­sias aist­ras ir joms ne­pa­si­duo­ti. Ga­liau­siai, ka­dan­gi žmo­nės yra so­cia­li­nės bū­ty­bės, rei­ka­lin­gas tei­sin­gu­mas kaip ket­vir­to­ji do­ry­bė. Šios ke­tu­rios do­ry­bės yra pa­grin­das ir jos ne­at­ski­ria­mos vie­na nuo ki­tos. Jei bent vie­na do­ry­bė ne­iš­vys­ty­ta, žmo­gus pa­smerk­tas žlug­ti. Jos ne pa­grin­di­nės, jos bū­ti­nos, pa­ma­ti­nės. Kuo daž­niau šios do­ry­bės prak­ti­kuo­ja­mos, tuo la­biau ar­tė­ja­ma prie ide­a­laus žmo­gaus. Tam­pa­ma tuo, kuo esi. Tai reiš­kia, kad tu pats pri­imi spren­di­mus ir juos ga­li įgy­ven­din­ti. Ne­si sa­vo aist­rų ver­gas. At­virkš­čiai, jų ener­gi­ją nu­krei­pi, kad ga­lė­tum at­lik­ti ge­rus dar­bus.

– Ar už­ten­ka prak­ti­kuo­ti pa­grin­di­nes ke­tu­rias do­ry­bes, kad tap­tum ly­de­riu?

– Ne. Daug žmo­nių prak­ti­kuo­ja šias do­ry­bes, bet ly­de­riais ne­tam­pa. Tam rei­kia spe­ci­fi­nių sa­vy­bių – di­džia­dvasiškumo ir nuo­lan­ku­mo. Di­džia­dvasiškumas – di­džių as­me­ny­bių do­ry­bė. Tai sa­vęs vi­zi­ja, žmo­gus, ku­ris lai­ko sa­ve ver­tą di­džių da­ly­kų. Ki­tais žo­džiais ta­riant, tai tas, ku­ris su­pran­ta, ką reiš­kia bū­ti žmo­gu­mi. Aš ne dar­žo­vė, ne šim­pan­zė... Aš tu­riu dva­sią, ra­cio­na­lų mąs­ty­mą, lais­vą va­lią ir stip­rią šir­dį. Ma­no dva­siai ri­bų nė­ra. Svar­bu įsi­dė­mė­ti, kad tai nė­ra pa­si­di­džia­vi­mas. Tai ži­no­ji­mas, kad esi di­dis, kad esi Die­vo sū­nus, ir ma­ty­mas pa­šau­ki­mo da­ry­ti di­džius dar­bus. Tačiau didžiadvasiškumas negali būti atskirtas nuo nuolankumo. Nuolanku­mas – tarnystė kitiems. Tai aplinkinių padarymas didžių. Tiesą sakant, tai meilė žmonėms. Lyderystė – didingumo pasie­kimas iškeliant didybę kituose. Tai neturi nieko bendro su buvimu Nr. 1. Mano mama buvo geriausia mano gyvenimo lyderė. Tam ne­reikia jokios formalios galios. Tai galia, kuri kyla iš charakterio.

– Koks yra di­džia­dvasio žmo­gaus pa­veiks­las?

– Pir­miau­sia tai sva­jo­to­jas, už­si­brė­žian­tis aukš­tus tiks­lus tiek sau, tiek ki­tiems. Sva­jo­to­jas iš šir­dies. Sva­jo­nes jis trans­for­muo­ja į vi­zi­jas – pa­da­ro jas kur kas kon­kre­tes­nes. Pri­dė­jęs in­te­lek­tu­a­li­nius su­ge­bė­ji­mus, jis tu­ri mi­si­ją – tai, ką jis tu­ri pa­da­ry­ti su­si­telk­da­mas į tu­ri­mus ta­len­tus. Bū­tent dėl sa­vo ta­len­tų jis pa­sieks di­dy­bę. Ta­len­tai – pa­ma­ti­niai da­ly­kai, Die­vo do­va­na. Di­džia­dvasis žmo­gus ma­to, ką ga­li pa­da­ry­ti, ir tai pa­da­ro sa­vo ta­len­tais.

– Mi­nė­jo­te, kad rei­kia su­si­kon­cen­truo­ti ties sa­vo ta­len­tais, juos at­skleis­ti. Bet kaip at­ras­ti sa­vo ta­len­tus, su­vok­ti sa­vo pa­šau­ki­mą?

– Rei­kia iš­ban­dy­ti sa­ve skir­tin­go­se veik­los sri­ty­se. Tu­ri ban­dy­ti skir­tin­gus da­ly­kus ir klaus­ti žmo­nių nuo­mo­nės. La­bai svar­bu klaus­ti pa­žįs­ta­mų žmo­nių, ku­rie jus my­li, to­kių klau­si­mų kaip „Ar tai, ką da­rau, ge­rai ar blo­gai?“, „Ar aš ge­res­nis pia­nis­tas, ar ver­sli­nin­kas, ar spor­ti­nin­kas?“ Tai va­di­na­ma grįž­ta­mo­jo ry­šio ana­li­ze. Žmo­nės, ku­rie ne­iš­mė­gi­na sa­vęs skir­tin­go­se veik­lo­se, ne­ži­no sa­vo ta­len­tų. Žmo­gus tu­ri su­vok­ti sa­vo stip­ri­ą­sias pu­ses, bet kad tą pa­da­ry­tų, pri­va­lo ban­dy­ti. Nes ne­įma­no­ma bū­ti ge­ram vi­sur. Ta­čiau dau­ge­lis tie­siog ne­ban­do, jie da­ro tai, ką ma­ma lie­pė da­ry­ti va­kar. Ir ta­da pa­si­me­ta­ma. Tai­gi tu­ri bū­ti ban­do­mi skir­tin­gi, įvai­rūs da­ly­kai, veik­los, o po to ana­li­zuo­ja­ma tai, kas nu­veik­ta.

Tar­ki­me, jūs esa­te ra­šy­to­jas ir kal­bė­to­jas. Jūs tu­ri­te klaus­ti ap­lin­ki­nių: „Ar aš kal­bu ge­riau, nei ra­šau? Ar ra­šau ge­riau, nei kal­bu? Kaip tu ma­nai?“ Tai la­bai svar­bu. Aš pats su­vo­kiau, kad tu­riu da­ry­ti tai, ką da­bar da­rau, kai ma­no stu­den­tai pa­sa­kė: „Alek­san­drai, tai, ką tu da­rai, yra ge­rai, už­si­imk tuo.“ Jei nie­ka­da ne­bū­čiau ban­dęs dės­ty­ti uni­ver­si­te­te, da­bar ne­sto­vė­čiau prieš jus. Sė­dė­čiau biu­re gi­lin­da­ma­sis į tarp­tau­ti­nę tei­sę. Vis­kas dėl to, kad vie­ną die­ną ma­no drau­gas man pa­siū­lė dės­ty­ti uni­ver­si­te­te. Ir aš su­ti­kau, o ta­da su­vo­kiau tai, ką man sa­kė stu­den­tai, at­ra­dau sa­vo pa­šau­ki­mą. Su­pran­ta­te, ką tu­riu ome­ny­je? Ir jūs tu­ri­te taip da­ry­ti. Tu­ri­te ban­dy­ti, ne­bi­jo­ti klys­ti. Klai­dos nė­ra pro­ble­ma. Pro­ble­ma – ne­ban­dy­ti. Ly­de­riai pa­da­ro be­ga­les klai­dų, nes jie pri­ima be­ga­les spren­di­mų. Žmo­nės, ku­rie ne­da­ro klai­dų, ne­ban­do nie­ko nau­jo. Nie­ka­da ne­bi­jo­ki­te su­klys­ti. Bi­jo­ki­te su­sto­ti vie­to­je, bet ne­bi­jo­ki­te klai­dų. Nes klai­dos ver­čia mo­ky­tis. Tą la­bai svar­bu įsi­dė­mė­ti, ypač jau­niems žmo­nėms.

– Jūs tei­gia­te, kad ly­de­riu ga­li bū­ti kiek­vie­nas. Bet tai prieš­ta­rau­ja di­džio­sios da­lies vi­suo­me­nės įsi­ti­ki­ni­mui, jog ly­de­rys­tė yra įgim­ta sa­vy­bė.

– Ly­de­rys­tė – tai cha­rak­te­rio ug­dy­mas tem­pe­ra­men­to pa­grin­du. Kiek­vie­nas mū­sų tu­ri tem­pe­ra­men­tą – kaž­ką su­teik­ta mums Die­vo. Ly­de­rių yra vi­sų tem­pe­ra­men­to ti­pų. Ab­ra­ha­mas Lin­col­nas bu­vo fleg­ma­ti­kas, Mo­zė – me­lan­cho­li­kas, šven­ta­sis Pet­ras – san­gvi­ni­kas, o apaš­ta­las Pau­lius – cho­le­ri­kas. Ly­de­ris ne­pri­va­lo bū­ti cho­le­ri­kas. Mi­nė­ti žmo­nės ne­gi­mė ly­de­riais. Jie su­kū­rė kai ką. Jie su­kū­rė ly­de­rio cha­rak­te­rį. Kas yra cha­rak­te­ris? Tai do­ry­bių sam­plai­ka. Jos – mo­ra­li­niai įpro­čiai. O įpro­čiai su­si­da­ro daug kar­tų at­li­kus tą pa­tį veiks­mą. Įpro­tis – tai mū­sų esy­bės da­lis. Cha­rak­te­rio ug­dy­mas – jū­sų dar­bo re­zul­ta­tas. Tai nau­do­ji­mo­si lais­ve re­zul­ta­tas.

– Ar lai­ko­te sa­ve ly­de­riu?

– Taip. Nes ką reiš­kia bū­ti ly­de­riu? Ly­de­ris vi­suo­met to­bu­lė­ja, mo­ko­si. Tą die­ną, kai nu­sto­siu to­bu­lin­ti sa­ve, pa­sa­ky­siu, kad aš ne­be ly­de­ris. Be ga­lo daug žmo­nių yra ly­de­riai. Kas lie­ka „už bor­to“? Tie žmo­nės, ku­rie nie­ka­da ne­gal­vo­ja apie dar­bą su sa­vi­mi, sa­vęs to­bu­li­ni­mą. Bet jei tu dir­bi su sa­vi­mi, ban­dai vys­ty­ti sa­vo do­ry­bes ir prak­ti­kuo­ji tai, apie ką aš kal­bu, tu esi ly­de­ris. Kai tu ban­dai tap­ti ge­res­niu žmo­gu­mi, tu da­rai įta­ką ir ki­tiems. Ge­rą įta­ką. Tai­gi tu jau kei­ti pa­sau­lį. Pa­pras­čiau­siai kei­ti pa­sau­lį. Še­še­rių me­tų ber­niu­kas jau ga­li bū­ti ly­de­riu, nes jis ban­do tap­ti ge­res­niu žmo­gu­mi ir taip da­ro įta­ką ap­lin­ki­niams, pir­miau­sia sa­vo tė­vams. Tė­vai daž­nai sa­ko: „Aš mo­kau­si iš sa­vo vai­kų. Ma­no vai­kai ma­ne mo­ko.“ Aš ma­tau pa­pras­tu­mą, dau­gy­bę do­ry­bių, ku­rias mes pra­ran­da­me ir ta­da pa­ma­to­me jas sa­vo vai­kuo­se. Tai­gi vai­kai yra ly­de­riai sa­vo tė­vams. Ly­de­rys­tė –tai ne va­do­va­vi­mas žmo­nėms, tai sa­vęs kū­ri­mas, do­ry­bių prak­ti­ka­vi­mas ir sa­vęs su­vo­ki­mas. Tai­gi taip, aš esu ly­de­ris ir vi­liuo­si, kad toks bū­siu vi­są gy­ve­ni­mą. Bet dėl to ne­ga­liu bū­ti tik­ras.

– Ar ga­li dau­gu­ma bū­ti ly­de­riais?

– Žvel­giant iš per­spek­ty­vos, ku­ri ap­ra­šy­ta ma­no kny­go­je, taip. Svar­bu su­vok­ti, kad yra skir­tin­gi ly­de­rys­tės ly­giai, nes yra skir­tin­gas iš­si­la­vi­ni­mo ly­gis. Tai­gi yra žmo­nės, ku­rie ga­vo pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą jau­nys­tė­je. Jie tu­ri nuo­sta­bią jė­gą, ga­lią bū­ti ne­pa­kar­to­ja­mais ly­de­riais. Ne vi­si bu­vo­me vie­no­dai ap­do­va­no­ti Die­vo. Tai tie­sa. Bet mes tu­ri­me bran­gin­ti Die­vo mums skir­tas do­va­nas. Ir tam, kad pa­keis­tu­me pa­sau­lį, rei­kia vie­no ly­de­rio dviem tūks­tan­čiams žmo­nių. Tai nė­ra daug. Tai­gi pa­žvel­ki­me į Lie­tu­vos po­pu­lia­ci­ją. Kiek ly­de­rių rei­kė­tų? Ne­daug. Rei­kia pa­keis­ti vie­ną su­au­gu­sį­jį tarp dvie­jų tūks­tan­čių, ir vi­sas Lie­tu­vos vei­das pa­si­keis. Bet es­mė ta, kad tu­ri­me pa­keis­ti tuos žmo­nes. Ir tu­ri­me juos su­ras­ti. O ran­da­me juos, kai sklei­džia­me šią dok­tri­ną apie do­rą ly­de­rys­tę, kai kal­ba­me su ši­tais žmo­nė­mis, kai daug dir­ba­me, kad ši ži­nia pa­siek­tų rei­kia­mus as­me­nis. Tai­gi tam rei­kia daug dar­bo.

– Kaip at­ro­do ly­de­ris, ne­tu­rin­tis do­ry­bių ar ne­si­va­do­vau­jan­tis jo­mis?

– Ne­ga­lė­čiau to­kio žmo­gaus va­din­ti ly­de­riu. Jau grei­čiau ma­ni­pu­lia­to­riu­mi. Ne­prak­ti­kuo­jant do­ry­bių ma­ni­pu­liuo­ja­ma žmo­nė­mis, jie nė­ra ve­da­mi ly­de­rio. Žmo­gus nu­si­pirk­tų kny­gą „Kaip pri­vers­ti žmo­nes ma­nęs klau­sy­ti“. Ma­ni­pu­lia­to­riai skai­to to­kias kny­gas. Nes žmo­gaus be do­ry­bių nie­kas ne­se­ka.

– Mi­ni­te da­bar la­bai po­pu­lia­rias sa­vi­pa­gal­bos kny­gas. Ko­dėl jų pil­nos kny­gy­nų len­ty­nos?

– „Kaip tap­ti mi­li­jo­nie­riu­mi“, „Kaip bū­ti my­li­mam“ – šios sa­vi­pa­gal­bos kny­gos po­pu­lia­rios dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties – jos nie­ko ne­pra­šo. Ne­rei­kia dirb­ti su sa­vi­mi, kol skai­tai to­kią kny­gą. Daug žmo­nių jas ra­šo, daug kas jas skai­to. Jos su­da­ro apie 30 pro­cen­tų kny­gų rin­kos. Per­skai­tai vie­ną kny­gą ir ne­gau­ni nie­ko. Per­ki ir skai­tai nau­ją. Tai­gi žmo­nės per­skai­to ne vie­ną, bet šim­tus to­kių kny­gų. Tai ma­nia­kiš­ka, tai li­ga. Blo­giau­sia, kad žmo­nės ne­to­bu­lė­ja. Jie no­ri grei­to re­zul­ta­to, bet aš ma­nau, kad kny­ga ne­ga­li ta­vęs pa­keis­ti. Kny­ga ga­li nu­ro­dy­ti kryp­tį. Tai svar­bu įsi­min­ti. Tu ne­ga­li bū­ti mo­ko­mas re­mian­tis ma­se. Kny­ga – ma­si­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­duk­tas. Bet juk kiek­vie­nas in­di­vi­das yra uni­ka­lus.

Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri as­me­ni­nių pro­ble­mų, sa­vų ap­lin­ky­bių, sa­vo gy­ve­ni­mą, sa­vo ša­lies tem­pe­ra­men­tą. Tai­gi vie­nin­te­lis bū­das siek­ti pro­gre­so – tu­rė­ti men­to­rių ar­ba dva­si­nį di­rek­to­rių. Nė­ra ki­to bū­do. Bet žmo­nės ne­no­ri to. Jie no­ri kny­gos. Nes tai la­bai ne­as­me­niš­ka. Tu ne­kal­bi apie sa­vo gy­ve­ni­mą su nie­kuo. Ne­as­me­niš­ka. Bet nė­ra jo­kio dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo be ban­dy­mo pa­si­kal­bė­ti su ki­tais apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Tie, kas my­li ta­ve, ma­to ta­ve iš šo­no, ga­li pa­sa­ky­ti: „Tai vi­siš­kai blo­gai“ ar­ba „Tai tu, ge­rai“. Tai­gi be men­to­riaus ar dva­si­nio va­do­vo, ne­svar­bu, kaip jį pa­va­din­si­me, nė­ra pro­gre­so. Bet žmo­nės yra ne­as­me­niš­ki. Ne­no­ri žiū­rė­ti į prie­kį. Vie­nin­te­lis bū­das pa­da­ry­ti tik­rą pro­gre­są, yra tu­rė­ti dva­si­nį va­do­vą ar­ba men­to­rių, su ku­riuo tu tie­sio­giai ben­drau­ji ir kal­bi apie tai, kas tu esi, ką tu vei­ki, kaip tu ban­dai. Ir jis ga­li duo­ti pa­ta­ri­mų, pa­mo­ky­ti. Bet dau­gu­ma žmo­nių ne­no­ri to. Jie trokš­ta ne­as­me­niš­ku­mo.

– Ko­dėl taip yra? Ko­dėl žmo­nės bi­jo iš­girs­ti tie­są?

– Jie bi­jo sto­ti aki­vaiz­don su sa­vi­mi, su tie­sa. Tai­gi jie su­si­du­ria tik su kny­ga. Bet kny­ga ta­vęs ne­to­bu­li­na. Kny­ga yra nuo­ro­da ta­vo gy­ve­ni­mui, bet tu tu­ri da­ly­tis gy­ve­ni­mu su ki­tu. Pa­šne­kė­ti su kuo nors apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Aš ži­nau tai, tai ma­no as­me­ni­nė pa­tir­tis. Per tris­de­šimt me­tų aš tu­rė­jau dva­si­nį va­do­vą ir ne­ga­lė­čiau be to gy­ven­ti. Ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti ne­kal­bė­da­mas apie tai, kaip ko­vo­ju su sa­vo de­fek­tais, kaip ban­dau vys­ty­ti sa­vo do­ry­bes, ko­kių ide­a­lų tu­riu ir tu­rė­čiau tu­rė­ti.

– Tik­riau­siai sun­ku kal­bė­ti apie sa­ve.

– Ge­riau­sia pra­dė­ti, kai esi jau­nas, nes prie to pri­pran­ta­ma. Jei pra­de­di, kai tau pen­kias­de­šimt me­tų, tai la­bai sun­ku. Bet kai tu pra­de­di, kai tau aš­tuo­nio­li­ka, kaip kad aš pra­dė­jau, ir tie­siog kal­bi kaip vai­kas apie sa­vo gy­ve­ni­mą, vė­liau jis tam­pa di­des­nis vi­sais at­žvil­giais, bet tau ne­rū­pi. Tu nie­ko ne­bi­jai, nes ki­ti žmo­nės, to­kie pa­tys kaip tu, taip pat tu­ri sa­vų pro­ble­mų. Tu­ri bū­ti at­vi­ras ir nuo­šir­dus pir­miau­sia sau, o vė­liau ir žmo­gui, ku­riam iš­si­pa­sa­ko­ji. Ta­da ju­di pir­myn. Tu­ri bū­ti nuo­šir­dus, tau rei­kia nuo­šir­du­mo, pa­pras­tu­mo ir ne­pa­mirš­ti, kad ki­tas žmo­gus taip pat tu­ri sa­vų pro­ble­mų. Ir klau­sy­to­jui taip pat rei­kia kaž­kam pa­si­pa­sa­ko­ti. Tai na­tū­ra­lus pro­ce­sas. Die­vas no­ri to iš žmo­nių. Jis no­ri, kad žmo­gus klau­sy­tų. Tu ne­ga­li to­bu­lė­ti vie­nas. Ne­ga­li tap­ti ge­res­nis izo­liuo­tas. Tai ne­įma­no­ma. Mes esa­me so­cia­li­nės bū­ty­bės. Mes to­bu­lė­ja­me ne tik so­cia­li­nia­me lyg­me­ny­je. Tai­gi be ki­tų pa­gal­bos ne­ga­li­me ju­dė­ti pir­myn. Bė­da ta, kad be ga­lo daug žmo­­nių tie­siog bi­jo. Bi­jo su kuo nors kal­bė­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Jie ne­ina iš­pa­žin­ties, ne­no­ri kal­bė­­tis su dva­si­niu va­do­vu, ne­no­ri kal­­bė­tis apie sa­vo gy­ve­ni­mą, to­dėl skai­to kny­gas. Per­skai­to vie­ną, an­trą, trečią, ketvirtą savipa­gal­bos knygą, ir niekas nepasi­keičia jų gyvenime. Jis vis tiek apgailėtinas.

– Kuo ski­ria­si Jū­sų kny­ga nuo sa­vi­pa­gal­bos kny­gų?

– Sa­vi­pa­gal­bos kny­gos skir­tos ma­sėms. Ir idė­ja yra par­duo­ti kuo dau­giau kny­gų, bet ne pa­dė­ti žmo­nėms. Aš ra­šau kny­gas ne tam, kad jos bū­tų par­duo­tos, bet tam, kad pa­dė­tų žmo­nėms. La­bai daug ma­no kny­gų ne­mo­ka­mai pla­ti­na­mos in­ter­ne­te. Ko­dėl? Nes ži­nau, kad iš sa­vo kny­gų ne­pa­da­ry­siu ver­slo. Ve­du daug se­mi­na­rų ver­slo ben­druo­me­nei ir gau­nu iš to pi­ni­gų. Bet aš no­riu, kad žmo­nės tu­rė­tų pri­ėji­mą prie ma­no kny­gų net ne­mo­kė­da­mi už jas. La­bai daž­nai Ru­si­jo­je, kur dir­bu, žmo­nės skai­to ma­no kny­gas in­ter­ne­tu. O kaip gau­ti ma­no kny­gą Si­bi­re? Ne­įma­no­ma. Tai­gi aš no­riu, kad žmo­nės Si­bi­re pa­spaus­tų myg­tu­ką ir skai­ty­tų ma­no kny­gą ne­mo­ka­mai – pdf. Ir jie tai gau­na.

– Kaip sklei­džia­te ly­de­rys­tės idė­ją?

– Aš stei­giu mo­kyk­lą Ru­si­jo­je, Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ir Ki­ni­jo­je. Mo­kyk­lą ne kaip pa­sta­tą, bet min­ties mo­kyk­lą. Kiek­vie­no­je ša­ly­je tu­riu ko­man­dą, su ku­ria sun­kiai dir­ba­me kur­da­mi pro­duk­tus: kny­gas, me­džia­gą, se­mi­na­rus – švie­ti­mą, ku­rį su­teik­si­me jau­ni­mui, kad šios idė­jos mak­si­ma­liai pa­sklis­tų vi­suo­me­nė­je tarp jau­nų žmo­nių. Nes jau­no­ji kar­ta po dvi­de­šim­ties me­tų bus val­dan­čio­ji jė­ga. Tai­gi, jei jau da­bar jau­ni žmo­nės pa­ste­bi šiuos da­ly­kus, po dvi­de­šim­ties me­tų, kai jiems pri­klau­sys val­džia, jie tu­rės ga­li­my­bę keis­ti pa­sau­lį la­bai grei­tai. Ge­rai, kai žmo­nės ži­no, kad jie tu­ri su­teik­tą val­dy­mo ga­lią, ta­da jie ga­li keis­ti vi­suo­me­nę. Nuo vir­šū­nės į dug­ną. Ta­da vis­kas kei­čia­si žai­biš­kai. Už­ten­ka pa­keis­ti švie­ti­mo sis­te­mą. Va­kar aš bu­vau stu­den­tas, o da­bar pats mo­kau. Aš bu­vau stu­den­tas prieš dvi­de­šimt me­tų.

Ly­de­rys­tei dvi­de­šim­ties me­tų tarps­nis nie­ko ne­reiš­kia. Kai tu ku­ri da­ly­kus, tu­ri mąs­ty­ti dvi­de­šim­ties, tris­de­šim­ties, ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų lai­ko­tar­piu. Ta­da su­ku­ria­mi tik­ri da­ly­kai. De­šimt me­tų nė­ra rim­ta. Per tiek lai­ko nie­ko ne­su­ku­ri. Rei­kia gal­vo­ti ma­žiau­siai apie pen­kio­li­ka me­tų. Ly­de­rys­tės ska­lė yra bent pen­kio­li­kos me­tų. Pa­ly­gi­ni­mui – „bu­si­ness star­tups“ nė­ra ly­de­rys­tės da­ly­kas, tai vi­siš­ka ko­mer­ci­ja. Ver­slas nė­ra kaž­ko pra­dė­ji­mas. Tai as­mens da­ro­ma įta­ka vi­suo­me­nei bent dvi­de­šim­ties me­tų pe­ri­odu. Tai ly­de­rio gal­vo­se­na. Dvi­de­šimt me­tų – tai nie­kas. Kuo dau­giau žmo­nių iš­girs šią ži­nią, tuo ga­lin­ges­nė ji bus. Mes ga­li­me pa­keis­ti pa­sau­lio vei­dą, nes ši ži­nia la­bai pa­trauk­li.

– Kuo pa­trauk­li ly­de­rys­tė?

– Kal­ba­ma ne apie nu­ro­dy­mus, o apie sa­vęs su­kū­ri­mą trans­for­muo­jant sa­ve ir sva­jo­nes. Ko­kį gy­ve­ni­mą tu iš tik­rų­jų no­ri tu­rė­ti? Tai la­bai pa­trauk­lu jau­niems žmo­nėms. Kal­bu apie bu­vi­mą sa­vi­mi, nu­sto­ji­mą ap­si­me­ti­nė­ti. Pa­ste­bė­jau, kad dau­ge­ly­je ša­lių žmo­nės no­ri to, bet nie­ka­da apie tai nė­ra gir­dė­ję. Kai tu taip su jais kal­bi ir sa­kai tie­są, jie nu­stem­ba ir su­vo­kia vy­lę­si tą iš­girs­ti, tai moks­liš­kai įro­dy­ta. Per­skai­tę kny­gą su­pra­si­te, kad tai tik­ras moks­las. Tai nė­ra gra­žūs da­ly­kai, tai moks­las, šios tie­sos lai­ko pa­tik­rin­tos. Ir yra žmo­nių, to­kių kaip Aris­to­te­lis, gy­ve­nęs prieš daug me­tų. Tai ne kaž­kas, ką mes su­kū­rė­me, tai­gi su­vo­ki­mas, ku­rį aš sklei­džiu, la­bai se­nas. Tai ne psi­cho­lo­gi­nis bur­bu­las, ne psi­cho­lo­gi­nis šlamš­tas, ku­rį kas pen­ke­ri me­tai at­ran­da­me iš nau­jo. Su šiais da­ly­kais gy­ve­no­me dau­giau nei tris tūks­tan­čius me­tų, to­dėl tai vei­kia. Mes pri­va­lo­me ne­bi­jo­ti sa­ky­ti tie­sos. Svar­bu, kad daž­nai ne­ži­no­me, kaip apie ją kal­bė­ti. Rei­kia ras­ti, kaip pa­trauk­liai apie tai kal­bė­ti. Tu­ri dirb­ti ir ko­mu­ni­ka­ci­jos sri­ty­je. Ne­ga­na tu­rė­ti ge­rą ži­nu­tę. Pri­va­lai mo­kė­ti ko­mu­ni­kuo­ti su žmo­nė­mis žo­džiais. Tai tu­ri bū­ti pa­trauk­lu ir gra­žu. Daž­nai jau­ni žmo­nės to ne­su­pran­ta. Ir Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja yra la­bai ra­cio­na­li, tai­gi nė­ra jo­kio gro­žio. Daž­nai įgū­džiai, ge­ras pra­ne­ši­mas nė­ra pa­trauk­lus, nes ne­gra­žus. Bet aš sten­giuo­si pa­da­ry­ti da­ly­kus gra­žius.

– Kaip krikš­čio­ny­bės prak­ti­ka­vi­mas ga­li pa­dė­ti to­bu­lin­ti ly­de­rio sa­vy­bes?

Ly­de­rys­tė yra žmo­gaus veik­la, tam ne­rei­kia ant­gam­ti­nių sa­vy­bių. Tai reiš­kia, kad daug žmo­nių ga­li bū­ti ly­de­riais nie­ko ne­ži­no­da­mi apie krikščionybę. Tačiau krikščioniškojo gyvenimo prakti­ka­vimas suteikia nepakartojamą stiprybę padaryti lyderystę leng­viau pasiekiamą, gražesnę ir stip­resnę. Ir nepamirškite, dažnai tą pri­menu savo studentams, kurie yra krikščio­nys, kad krikščioniš­kasis gyvenimas nepakeis dorybių praktikavimo. Galima rasti daug gerų krikščionių mišiose, gerų išminties metų, bet mes matome, kad jie nesistengia vystyti žmogiš­kųjų dorybių. Taigi jų gyvenime nėra lyderystės. Nėra tokio da­lyko kaip krikščioniškoji lyderys­tė, lyderystė yra žmogiškoji veikla. Kodėl puikių krikščionių gyve­nime nėra lyde­rystės? Nes ne­prak­ti­kuojamos žmogiško­sios dorybės ir ypač didžiadva­sišku­mas. Tuo pačiu metu gali pastebėti žmones, kurie nėra krikščionys, bet praktikuoja didžiadvasiškumą aukščiausiu lygmeniu. Iš savo patirties pasa­kysiu, kad beveik visi JAV žydai yra didžiadvasiški. Jie nėra krikš­čionys. Būti didžia­dvasiškam yra dalis jų kultūros. Jie mano, kad kiekvienas mūsų – išrinktasis. Mes turime trijų tūks­tan­čių me­tų Dievo pažinimą. Kiek­vienas žydas turi potencialiai didžiadvasišką mąstyseną. Todėl jie valdo pasaulį. Ne todėl, kad mes, katalikai, buvome išstumti iš politikos pa­saulio, o todėl, kad niekada jame nebuvome.

– Ko­dėl ka­ta­li­kai ne­da­ly­vau­ja po­li­ti­ko­je?

– La­bai daž­nai ka­ta­li­kai nė­ra di­džia­dvasiški. Ma­no drau­gas, ku­ris dir­ba Ho­li­vu­de, pa­sa­kė: „Mes pa­li­ko­me Ho­li­vu­dą 1960-ai­siais, nes gal­vo­jo­me, kad ne­ga­li­me šios vie­tos pa­da­ry­ti krikš­čio­niš­kos. Tai­gi mes pa­li­ko­me Ho­li­vu­dą ki­tų ran­ko­se.“ Krikš­čio­nims trūks­ta di­džia­dvasiškumo, ku­ris su­ku­ria krikš­čio­niš­ko­jo pa­sau­lio žlu­gi­mą. Kai ku­rie žmo­nės sa­ko, kad yra krikš­čio­ny­bės prie­šų, ku­rie stu­mia mus į kam­pą. Nie­kas ne­pa­sta­tė krikš­čio­nių į kam­pą. Krikš­čio­nys pa­tys įsprau­dė sa­ve į kam­pą. Mes ne­tu­ri­me prie­šų. Mes pa­tys sau esa­me prie­šai. Ne­tei­sin­gai su­vo­kia­me daug da­ly­kų apie žmo­gų iš krikš­čio­niš­ko­sios per­spek­ty­vos. Ir nuo­lan­ku­mo su­vo­ki­mas ne­re­tai vi­siš­kai klai­din­gas. Kas iš jū­sų gir­dė­jo­te apie di­džia­dvasiškumą jau­nys­tė­je? Gir­dė­jo­te apie nuo­lan­ku­mą, sa­vi­kon­tro­lę, pro­tin­gu­mą. Bet ne­gir­dė­jo­te apie di­džia­dvasiškumą.

– Api­ben­drin­da­mas pa­sa­ky­ki­te, koks vis dėl­to žmo­gaus gy­ve­ni­mo tiks­las?

– Žmo­gaus gy­ve­ni­mo tiks­las – tap­ti di­din­ges­niam. Ma­no kny­ga yra tar­si at­min­ti­nė tiems žmo­nėms, ku­rie ieš­ko kryp­ties, no­ri ras­ti gy­ve­ni­mo tiks­lą. At­sa­ky­mas yra ly­de­rys­tė, nes ji ve­da į di­din­gu­mą ir tar­nys­tę, sa­vęs pa­kė­li­mą į ki­tą gy­ve­ni­mo ly­gį. Rei­kia prak­ti­kuo­ti ir veik­ti tin­ka­mai, prak­ti­kuo­ti ma­no mi­nė­tas pa­grin­di­nes ke­tu­rias do­ry­bes. Ta­čiau ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad jo­mis pa­grįs­tas vi­sas gy­ve­ni­mas, kad jos pa­grin­das, vi­so gy­ve­ni­mo es­mė. Žmo­gus sie­kia di­džia­dvasiškumo, sa­vi­re­a­li­za­ci­jos, di­din­gu­mo ir tar­nys­tės ki­tiems. Di­džia­dvasiškumas ir nuo­lan­ku­mas yra svar­biau­sias ly­de­rys­tės kom­po­nen­tas. Ly­de­rys­tę ga­li­ma įvar­dy­ti kaip gy­ve­ni­mo ide­a­lą, ku­rio trokš­ta vi­sos šir­dys, ieš­kan­čios kryp­ties.