Visų pirma, siūlome atlikti testą ir pasitikrinti, koks jūsų savivertės lygis. Paimkite languoto popieriaus lapą ir nupieškite kopėčias su dešimt pakopų. Įsivaizduokite, kad ant kiekvienos pakopos yra visi pasaulio žmonės. Ant pačios žemiausios stovi blogi, niekam tikę žmonės, o ant paskutinės, dešimtos – patys geriausi, turintys daugybę teigiamų charakterio bruožų.
Nupieškite save ant kopėčių. Kokia jūsų pozicija? Ant kelintos pakopos esate?
Žmonės, kurie save vertina adekvačiai, piešia save stovinčius ant 6 ar 7 pakopos. Tų, kurie save piešia ant 8 pakopos, šiek tiek pervertina save, ir tai irgi yra norma. 9 ir 10 pakopa liudija apie per didelę savivertę – tokie žmonės pernelyg žavisi savimi ir save idealizuoja. 4 ir 5 pakopa liudija apie per mažą savivertę, o 1–3 būdinga žmonėms su itin žema saviverte, šie žmonės patiria krizę ir jiems reikalinga psichologo pagalba.
Nepamirškite, kad mūsų savivertė yra lankstus dydis, todėl ji gali keistis priklausomai nuo paros laiko ir nuo neseniai nutikusių ar būsimų įvykių. Jei norite gauti tikslesnį rezultatą, testą atlikite kai esate ramybės būsenos arba atlikite jį kelis kartus ir išveskite rezultatų vidurkį.
Kodėl žmonės savęs nemyli?
Dvasinis mazochizmas. Žmonės mūsų kultūroje įpratę kentėti ir dėl savo nesėkmių kaltinti kitus. Jei ne kitus, tai bent save. Žmogus mato savo realius ir išgalvotus trūkumus, painioja priežastis, pasekmes, bet problemos spręsti neskuba.
„Aš visiškai nepasitikiu savimi, todėl manęs niekad nepaaukština darbe“, „Aš stora, todėl neturiu vaikino“, „Aš mikčioju, todėl neturiu draugų“. Apskirtai, dvasinis mazochizmas yra mėgstamiausias šiuolaikinių žmonių užsiėmimas. Mums būtinai reikia dėl kažko kentėti ir kuo ilgiau likti tokios būsenos – gal kas pagailės.
Žūtbūtinio siekio atitikti idealą sindromas. Gyvename visuomenėje, kuri nuolat perša mums savo standartus. Pavyzdžiui, nepaisant nieko, reikia būti liesa, sportiška, turėti stangrią krūtinę, liekną kūną, gerą darbą, automobilį, važinėti į užsienį, turėti ryšių, rūpintis prestižu.
O juk kiekvieno žmogaus poreikiai ir laimės jausmas skiriasi. Vienam patinka šlamšti saldumynus, kitam patinka apkūnūs žmonės, o trečiam geriausias poilsis yra ne kurortai, o gėlių darželis sodyboje.
Drąsūs ir save realizuojantys žmonės iš šių standartų juokiasi, nors kartais į kai ką ir atkreipia dėmesį, o žmonės su žema savigarba griebiasi šių normų kaip šiaudo. Jiems svarbu, kad visuomenė juos vertintų ir pastebėtų. Būti tokiam, kaip visi – patogu, tačiau taip nuslopinama individualybė. Ir kai ji vienaip ar kitaip ištrūksta į laisvę, atsakomoji reakcija yra saviplaka. Pats paprasčiausias pavyzdys – bulimija, kuria sergantis žmogus pavalgęs jaučia kaltę ir baudžia save vemdamas.
Tėvų meilės trūkumas. Paprastai manoma, kad visi psichiškai sveiki tėvai myli savo vaikus. Tačiau ir jie gali turėti asmenybės problemų ar trūkumų, kurie veikia vaiko psichiką.
Pavyzdžiui, pernelyg nerimauti linkę tėvai gali skambinėti vaikui po 100 kartų per dieną, kontroliuoti, ką jis daro ir kodėl taip ilgai būna lauke. Vietoj to, kad spręstų savo problemas ir pašalintų streso šaltinius, nervingi tėvai susitelkia į vaikus.
Jų išsakomi draudimai ir taisyklės gali keistis kasdien, pagal nuotaiką. Motina, kuri yra nepatenkinta savo išvaizda, kritikuos dukros išvaizdą ir elgesį: „Kas į tave tokią storą žiūrės?“, „Nesitvarkysi spintos – niekas nenorės tavęs vesti.“
Vaikas nėra psichologas, jis nemato tėvų konkrečių asmenybės problemų, nemato jų baimių, todėl analizuoja tai, ką iš jų išgirsta. Jis mano, kad jei jį bara, kritikuoja, neleidžia naudotis internetu, amžinai verčia kažką daryti, reiškia, nemyli, ir šią nemeilę jis nusipelnė.
Elgesio lygmenyje vaikas gali reaguoti verkdamas, įsižeisti, atsikalbinėti, atsakyti juokaudamas, tačiau į jo pasąmonę įsirašo informacija, kad jis yra nevertas tėvų meilės. Būtent čia ir yra nemeilės sau ištakos.
Kaip pamilti save
1. Priimti priešiškumą sau. Visų pirma, ką reikia padaryti – suprasti, kad nemeilė sau, perdėtas kritiškumas savo atžvilgiu yra normalus reiškinys. Bent jau todėl, kad ši problema kankina daugelį. Neverta iškart pulti dirbtinai kelti savivertę, darant kokius pratimus.
Svarbu išsiaiškinti, kur slypi problemos šaknys, kitaip rizikuojate virsti egocentrike, kuriai rūpi tik ji pati, jos priešiškumas sau, jos mėgavimasis kančia ir kuriai visiškai nerūpi kiti.
2. Klausytis ir girdėti save. Jei jūsų problema yra siekis atitikti idealą, vertėtų suprasti, kad idealų nebūna, o vietoj pastangų įgyvendinti kažkieno normas ir atitikti svetimus standartus, įsiklausykite į save. Leiskite sau būti netobula, turėti trūkumų, daryti klaidas. Pasistenkite neperžengti savo ribų, paisykite savęs.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, jūs su draugėmis turite tradiciją kiekvieną savaitgalį kartu apsipirkinėti. O jūs jau senokai pastebėjote, kad kuo toliau, tuo mažiau jus tai traukia. Jums maloniau leisti laiką namuose su gera knyga. Tad ir leiskite sau pakeisti tradicijas ir darykite tai, ko norisi jums. Juk prioritetai keičiasi – ir tai normalu.
Neverta galvoti, kad nesusitikusi su draugėmis jas išduosite. Reikia rūpintis savo dvasiniu komfortu, tai labai svarbu. Siekite vidinės harmonijos ir tada visuomet darysite tai, ko iš tiesų trokšta jūsų širdis. Kai jūsų elgesys taps natūralus, atsiras meilė ir pagarba sau, o iš čia ir patrauklumas. Juk kai žmogus patenkintas savimi, jis traukia kitus.
3. Skirkite dėmesio išvaizdai. Vien tik pasitenkinimo savimi neužtenka. Mažai kas norės pažinti jūsų vidinį pasaulį, jei išvaizda atstumianti. Vis dėlto nereikia maniakiškai siekti tobulos išvaizdos, ypač jei tai sukelia jums įtampą, gadina fizinę ir psichinę sveikatą.
Pavyzdžiui, dėl eilių negalite užsirašyti pas mėgstamą kirpėją – atidėkite vizitą arba užsirašykite pas kitą kirpėją. Tai geriau, nei nervintis. Per dažnos jėgos treniruotės sukelia sveikatos problemas – pasirinkite kitą, lengvesnę sporto rūšį. Vėluojate, nespėjate išsilyginti suknelės – apsirenkite tuos nuostabiuosius džinsus, su jais jūs ne mažiau patraukli.
Egzistuoja vos penki nesudėtingi principai, padedantys gerai atrodyti:
Švarūs plaukai ir oda.
Tvarkingi drabužiai, kurie iš tiesų tinka jūsų figūrai. Ir nesvarbu, kada jūs juos įsigijote. Jei turite suknelę, kurią nusipirkote prieš 4 metus, ir ji puikiai pabrėžia jūsų figūros privalumus, kodėl gi jos neapsivilkus?
Lengva, pasitikinti eisena.
Prižiūrėtos rankos, tvarkingas manikiūras.
Tikras, o ne apsimestinis pasitikėjimas savimi.
4. Atleiskite tėvams. Jei jūs vienaip ar kitaip nukentėjote nuo tėvų dėmesio trūkumo, atleiskite jiems. Juk tobulų žmonių nėra, ir jie elgėsi taip tik todėl, kad nerimavo dėl jūsų, projektavo į jus savo problemas, kad apsaugotų jus nuo dar nepadarytų klaidų. Ir ne kiekvienas tėvas ar mama gali paaiškinti, kodėl reikia elgtis vienaip, o ne kitaip.
Kad tokių problemų nekiltų ateityje, sakydami pastabą vaikui, akcentuokite, kad smerkiate jo poelgį, bet ne jį patį. Dažniau girkite vaikus už gerus poelgius, mergaitei sakykite, kokia ji graži, gera, jautri, kad bus puiki draugė ir žmona, o berniukui – kad jis tikras gynėjas, visos šeimos atrama.
5. Aplinkinių palaikymas. Mes gyvename visuomenėje ir jos palaikymas, pritarimas mums reikalingas ne mažiau, nei tėvų palaikymas. Padarykite ką nors malonaus sau ir kitiems – nupieškite paveikslą, parašykite knygą, užsiimkite labdara, socialiniuose tinkluose įsteikite klubą pagal interesus, sudalyvaukite miesto šventėje.
Žmonės jums bus dėkingi, o jūs galėsite didžiuotis savimi.
6. Negatyvą paverskite pozityvu. Paimkite popieriaus lapą ir padalinkite į dvi skiltis. Vienoje surašykite savo neigiamas savybes, o kitoje – jų teigiamus aspektus.
Pavyzdžiui:
Viską darau lėtai.
Niekada neveikiu aklai, visus savo veiksmus kruopščiai apgalvoju.
Nemoku aktyviai bendrauti.
Užtat visada įdėmiai išklausau žmogų, stengiuosi jį suprasti.
Mes manome, kad jūs turite kuo didžiuotis. Ne kiekvienas taip moka.
Savistabos dienoraštis. Pradėkite rašyti savistabos dienoraštį. Pirmojoje jo dalyje taip pat padalykite lapą į dvi skiltis. Pirmojoje surašykite savo trūkumus ir elgesio modelius, kurie jums nepatinka. Antrojoje įrašykite, kaip norėtumėte ir galėtumėte elgtis.
Pavyzdžiui:
Man atrodo, kad esu neprofesionalus (-i) darbe. Kai kyla nestandartinė situacija, pasimetu ir apsigėdinu prieš kolegas.
Turiu teisę kažko nežinoti. Bet galiu paskaityti papildomos literatūros, užsirašyti į kursus ir seminarus, sudalyvauti forumuose, paklausyti kolegų iš kitų miestų istorijų.
Negaliu pakęsti, kai mane kritikuoja. Pratrūkstu, įžeidinėju pašnekovą.
Be kritikos nėra tobulumo. Galiu adekvačiau reaguoti į pastabas ir pasistengti pašalinti trūkumus.
Pamėginkite pasinaudoti jūsų pačių patarimais iš antrosios skilties. Antroje dienoraščio dalyje kiekvieną vakarą aprašinėkite savo mažas ir dideles pergales, aprašinėkite tai, kuo turite teisę didžiuotis.
Pavyzdžiui, „šiandien nepratrūkau pykčiu, kalbėdama su vyru ir ramiai su juo sutikau. Iš tiesų pamiršau prieš išeidama uždaryti langą. Nuo šiol pasistengsiu nepamiršti.“ Visada girkite save už pergales, o už itin sunkias dovanokite sau dovanas – saldainių dėžutę, bilietą į kiną, seniai nusižiūrėtą papuošalą.
