Vieni J. Petersono knygą „12 gyvenimo taisyklių: Chaoso priešnuodis“ laiko gyvenimo vadovu, kiti negailestingai ją kritikuoja, tačiau, akivaizdu, kad ši knyga tapo reiškiniu ir abejingų nepalieka. Pats J. B. Petersonas tarsi roko žvaigždė keliauja po knygos pristatymo turus visame pasaulyje.
Knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ – vieno įtakingiausių šių dienų mąstytojų atsakymas į tai, koks turėtų būti prasmingas, visavertis gyvenimas, ir svarbiausia – ką kiekvienam iš mūsų reikėtų daryti, kad to pasiektume. Pasaulis nuolat keičiasi, yra nenuspėjamas ir dažnai nesaugus, griūva šeimos, politinė santvarka, švietimo sistema nebetenka pasitikėjimo. Tai, kas buvo saugu ir patikima, darosi pavojinga ir miglota. Kaip rasti atramą? Kaip išlaikyti tvirtą vertybinį stuburą? Kaip atskirti, kas bloga, o kas – gera, ir kaip reikėtų elgtis didžiuliu tempu kintančiame pasaulyje?
J. B. Petersonas šioje knygoje suteikia galimybę chaoso kupiname, nenuspėjamame ir nepatikimame kasdieniame gyvenime atsiremti į pačius save. Svarbiausia – laikytis 12 taisyklių, pagrįstų mokslo atradimais, sveiku protu ir žmonijos sukaupta gyvenimo patirtimi. Šioje knygoje – drausmė, laisvė, nuotykiai ir atsakomybė, pasaulio išmintis, išgryninta ir suvesta į 12 praktiškų ir išmintingų taisyklių, 12 priešnuodžių, skirtų kiekvienam protingam šiuolaikinio pasaulio gyventojui, norinčiam išsivaduoti iš aplink tvyrančio chaoso.
Kur slypi knygos paslaptis dabar jau galima išsiaiškinti į rankas paėmus ir lietuvišką leidimą. Į lietuvių kalbą knygą vertė Daiva Vilkelytė, išleido „Tyto alba“. Vos pasirodžiusi lietuviškai knyga jau sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio.
***
Siūlome susipažinti su šia knyga ir paskaityti ištrauką „Vidinis kritikas“.
„Žmonėms lengviau būdavo pasiekti meistrystės, kai gyvenome mažose kaimo bendruomenėse. Vienas – susiėjimų siela. Kitas – bičių kopinėjimo čempionas, matematikos išminčius ar krepšinio žvaigždė. Aplinkui galėjai rasti vieną kitą mechaniką ir porą mokytojų. Tie vietiniai herojai kiekvienas savaip rasdavo progos pasidžiaugti serotonino pritvinkusio nugalėtojo poza. Galbūt kaip tik dėl tos priežasties tarp garsenybių statistiškai daugiausia žmonių, gimusių mažuose miesteliuose. Jei nūnai esi vienas iš milijono ir augai Niujorke, tokių kaip tu yra dvidešimt ir dauguma mūsų dabar gyvena miestuose. Negana to, elektroniškai esame susijungę su visais septyniais milijardais žmonių. Mūsų pasiekimų hierarchijos dabar yra svaiginamai vertikalios.
Kad ir kaip gerai jums sekasi koks nors dalykas, kad ir kaip vertinate savo pasiekimus, kur nors egzistuoja kas nors, su kuo palyginus atrodysite nekompetentingas. Neblogai grojate gitara, bet nesate Jimmy Page’as ar Jackas White’as. Greičiausiai iš klumpių neišverstumėte net savo įprasto baro lankytojų. Esate geras virėjas, bet puikių virtuvės šefų – marios. Jūsų mamytės žuvų galvų su ryžiais receptas, nors ir virtęs tikra legenda gimtajame kaimelyje, nūnai nebegali perspjauti greipfruto putų su viskio ar tabako skonio ledais. Koks nors mafijos bosas turi gražesnę jachtą už jūsiškę. Koks nors pačiuožęs vykdomasis direktorius turi sudėtingesnį nei jūsų savaime prisisukantį laikrodį, kurį laiko brangesniame kietmedžio ir plieno automatinio laikrodžio mechanizmo prisukimo dėžutėje. Net visų gražiausioji Holivudo aktorė ilgainiui pavirsta Piktąja Karaliene, kol nuolat paranojiškai ieškoma naujos Snieguolės. O jūs? Jūsų darbinė karjera yra nuobodi ir beprasmė, jūsų namų tvarkybos įgūdžiai – tik vidutiniški, jūsų skonis visiškai prastas, jūs storesni už savo draugus ir niekam nepatinka jūsų vakarėliai. Kam rūpi Kanados premjeras, jei kas nors kitas yra Jungtinių Valstijų prezidentas?
Mūsų viduje gyvena vidinis balsas ir dvasia, kuri visa tai žino. Ji linkusi mums triukšmingai apie tai pranešti. Ji smerkia mūsų vidutiniškas pastangas. Nepaprastai sunku ją užgniaužti. Negana to, tokio tipo kritikai yra mums labai reikalingi. Nė kiek netrūksta skonio neturinčių menininkų, klausos neturinčių muzikų, nuodijančių virėjų, vidutinio lygio vadybininkų su biurokratiniais asmenybės sutrikimais, samdomų rašeivų ir nuobodžių ideologijomis užsikrėtusių profesorių. Daiktai ir žmonės labai skiriasi savo kokybe. Baisi muzika klausytojus kankina visur. Prastai sukonstruoti pastatai subyra per žemės drebėjimus. Prastos kokybės automobiliai avarijų metu nužudo jų vairuotojus. Nesėkmė yra ta kaina, kurią sumokame už standartų neatitikimą, nes vidutinybės sukelia tikrus ir nuožmius padarinius, todėl matai yra reikalingi.
Mes nesame ir niekad nebūsime lygūs – nei savo gebėjimais, nei rezultatais. Labai nedidelis kiekis žmonių sukuria labai daug visko. Nugalėtojai nepasiima visko, bet jie pasiima didžiąją dalį, o dugnas nėra labai miela vieta. Dugne žmonės jaučiasi nelaimingi. Ten jie suserga, pasilieka nežinomi ir nemylimi. Ten jie dykai leidžia savo gyvenimus. Ten jie miršta. Todėl savigraužos balsas žmonių galvose audžia žudančias istorijas. Gyvenimas veda į niekur. Bergždžias buvimas yra natūrali būsena. Kas daugiau nei sąmoningas aklumas gali apsaugoti žmones nuo tokios negailestingos kritikos? Kaip tik dėl tos priežasties ištisa socialinių psichologų karta rekomendavo „teigiamas iliuzijas“ kaip vienintelį patikimą kelią į psichinę sveikatą. Jų kredo? Tegu melas tampa tavo skėčiu. Sunku įsivaizduoti menkesnę, pagedusią pesimistinę filosofiją: viskas aplink yra taip baisu, kad vien melas gali tave išgelbėti.
Bet yra ir kitoks požiūris (kuriam iliuzijų nereikia). Jei nuolat krinta prasta korta, gali būti, kad jūsų lošimo kortos supašytos (gal net jūs pats jas ir pažymėjote slapta nuo paties savęs). Jei vidinis balsas verčia jus abejoti savo veiksmais – ar gyvenimu, – gal jums reikia tiesiog nustoti jo klausytis. Jei kritinis vidinis balsas kalba tokius pat žeminamus žodžius apie aplinkinius žmones, kad ir kokie sėkmingi jie būtų, ar gali jis būti patikimas? Galbūt jo pastabos yra plepalai, o ne išmintis? Visada atsiras geresnių už tave žmonių – tokia nihilizmo klišė, kaip ir frazė: Kas atskirs po milijono metų? Teisingas atsakymas į tokį klausimą nėra: Gerai, tada niekas neturi prasmės. Jis yra: Bet kuris idiotas gali pasirinkti laiko tarpsnį, kai viskas nebetenka prasmės. Įsikalbėti beprasmybę nėra gili Būties kritika. Tai viso labo pigus racionalaus proto triukas."
