Didžiuliais žiedais aplipęs viendienių (Hemerocallis) krūmas atrodo labai įspūdingai pasodintas atskirai ir kompozicijose, o jo priežiūra labai paprasta. Viendienių žiedai ir net gumbai gali būti valgomi, o stiprus lietus ir vėjas grožį pagadina tik trumpam. Kitą dieną skleidžiasi naujas žiedas.
„Aš viendienes pamėgau dėl to, kad jos yra tinginių gėlės. Labai gražios, nereiklios, nelepios. Tinka bet kokia žemė, pakenčia pavėsį, gali pasodinti bet kada, o laistyti ir tręšti beveik nereikia“, – juokiasi biržietė Jūratė MALDUTIENĖ, su vyru Vidu auginanti didžiulę viendienių kolekciją.
Vieni privalumai
Tad vienintelis šio augalo trūkumas išties yra irgi privalumas – ką tik išsiskleidęs žiedas visuomet yra gražesnis nei nužydintis. Vienas žiedas išties žydi tik dieną, tačiau ką tai gali liūdinti, jei ant vieno kupsto vienas po kito prasiskleidžia keliasdešimt žiedų?
Dabar jau sunku suprasti, kuris didesnis šių augalų gerbėjas – Jūratė ar jos vyras Vidas. Mat abu gali už naujos rūšies viendienės gumbelį pakloti visą uždarbį, ką tik gautą mugėje, kurioje ir patys prekiavo savo užaugintais įvairiausių augalų sodinukais.
„Mes stengiamės būti daugelyje mugių, į kurias renkasi augalų mėgėjai. Bet ir ten tenka išgirsti nuomonių, jog didžiuliais žiedais žydinčios viendienės yra tiesiog gausiai pritręštos. Išties žiedų dydis priklauso ne nuo trąšų ar žemės derlingumo, o nuo rūšies. Jei maisto medžiagų labai daug, viendienių krūmas augs didelis, bus daug žalių lapų, o žydės mažiau. Gėlininkus labai veikia mados. Dabar beveik visi nori stambiažiedžių, pilnavidurių augalų. Aš irgi pirmiausia būtent jais susižavėjau. Tik paskui pradėjo atrodyti, kad mažesni, dailesni, miniatiūriniai ir pražystantys po kelis iškart yra gražesni. Dabar labiausiai patinka viendienės siaurais žiedlapiais, vadinamosios vorinės. Anksčiau į jas žiūrėdama stebėdavausi, kam jos gali atrodyti gražesnės už tas, kurių žiedlapiai platūs“, – pasakoja J. Maldutienė.
O viskas prasidėjo nuo Rygos mugėje Jūratės pamatytos įspūdingos viendienių puokštės. Jų žiedai visiškai nebuvo panašūs į švelniai oranžinius, visos Lietuvos darželiuose išplitusių gėlių, dažnai vadinamų viendienėmis lelijomis, žiedelius. Viendienių, ypač senųjų veislių, žiedas išties panašus į lelijų, tačiau skiriasi kotas, lapai. Vadinti viendienes lelijomis yra maždaug tas pats, kaip visus vaismedžius – obelimis. Tiesa, jos tikrai priklauso lelijinių šeimai.
Gražūs vitaminai
Bevaikštinėjant tarp viendienių krūmų, kartkartėmis Jūratė nuskina kurios nors gražuolės žiedlapį ir duoda paragauti, mielai kramsnoja ir pati. Skoniai skirtingi, nors mažiau negu žiedai.
Jais tinka puošti patiekalus, tai populiaru užsienyje, ypač Japonijoje. Lėkštėje gražiau atrodo ne stambiųjų, o smulkesniųjų veislių žiedai. Juos galima drąsiai suvalgyti, tačiau vargu ar lengva tam pasiryžti. Net esant pašonėje juos ne pirmąsyk valgančio žmogaus, minčių gardžiuotis iki soties nekyla. Jūratė tikina, kad valgomi ir net skanesni už morkas yra viendienių gumbai.
Mes jokiu būdu neraginame to tikrinti, juolab kad pats laikas tuos gumbus sodinti. Juk pasodinę gumbelį šį rudenį, kitais metais turėsite augalą, kuris iškels žiedynstiebį su 2 žiedais, o kitą rudenį ir vieną „vaiką“. Jei pasiseks, ir daugiau. Tačiau tai nereiškia, kad reikia jį kapstyti ir atskyrinėti. Toliau auginamas toje pačioje vietoje, krūmas kasmet stambės ir atrodys įspūdingiau. Jei norite visko greitai, galima iškart šalia vienas kito pasodinti keletą gumbų ir akį traukiančio kupsto laukti teks trumpiau.
Vieta tinka saulėta ar pavėsinga. Pavėsyje viendienės žydės ne taip gausiai kaip saulėtoje. Viendienės gali augti beveik bet kokioje dirvoje, net smėlingoje. Jos nemėgsta tik aukštai esančio vandens. Labiausiai mėgsta humusingą, normalaus drėgnumo dirvą. Jei sodinate į derlingą daržo žemę, papildomai tręšti nereikia. Prastokas dirvas galima pagerinti derlia žeme ar kompostu.
Tinkamas metas sodinti
Viendienes galima sodinti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Didžiulius kelmus sunkiau bus iškasti, todėl persodinti tinkamiausia vidutinio dydžio kerą. Patogiausia persodinti pavasarį, kai dar nedideli lapai, tačiau galima ir iki rugsėjo vidurio, kad iki žiemos spėtų įsišaknyti. Galima sodinti ir vėliau, bet tuomet reikia mulčiuoti durpėmis.
Prieš sodinimą patariama patrumpinti senas šaknis. Paruoštoje duobutėje galima supilti kauburėlį, ant jo paskleisti šaknis, užpilti žeme ir gerai apspausti, o paskui palieti. Vandens reikia tiek, kad sušlaptų visa šaknų zonos žemė. Svarbiausia nesodinti viendienių per giliai, nes augalai skurs ir prastai žydės.
„Geriausia sodinti „iki kakliuko“, tačiau nieko baisaus, jei pasodinsite ir giliau. Kai kurių veislių viendienės vaikus užaugina ant žiedynstiebių, tačiau dauguma gumbų gaunama dalijant kerą. Didelis kupstas gali būti padalijamas net į 50 dalių, tačiau kuo naujesnė veislė, tuo vaikai stambesni ir jų mažiau“, – pasakoja gėlininkė.
Tūkstantis už naujos veislės gumbelį
Kuo naujesnė veislė, tuo ji brangesnė. Kolekcininkai nesistebi už retą augalą užprašius apie tūkstantį litų. „Tai normali visai naujos 2–3 metų veislės kaina, juk gumbelių tuo metu dar būna labai mažai. Pinigų gaila, o augalo labai norisi. Po penkerių metų tos pačios veislės gumbeliai kainuoja kelis kartus pigiau, o po dešimties tampa įperkami ir paprastiems gėlių mėgėjams. Mes labai daug ką perkame iš latvių, parsisiunčiame iš užsienio. Pirmiausia sau, o jau paskui ir padauginame“, – sako J. Maldutienė.
Vienoje vietoje viendienės gali augti dešimt ir daugiau metų, tad tarp augalų verta palikti apie 80 cm tarpus, o tarp nykštukinių veislių – 30–40 cm. Viendienes per ilgas sausras reikia palaistyti, bet per trumpalaikes to daryti nebūtina, nes jų šaknys yra gana giliai, kur drėgmės ilgai užtenka.
„Žmonės be reikalo bijo vienadienio žiedo. Suspėti jį pamatyti, rasti laiko pasigrožėti reikia šiek tiek pastangų. Tuomet atsiranda pojūtis, kad kiekvieną dieną reikia stverti kaip laimę“, – pakomentuoja Jūratė ir Vidas, kai drauge vaikštinėjame po jų daugiau kaip 200 skirtingų veislių viendienių kolekcijos plotus.
Įsigijus tinkamai parinktas veisles, pasisodinus tris krūmus, viendienių žiedais galima gėrėtis nuo gegužės iki spalio. Spalvų yra įvairiausių, rečiausios – beveik baltos, o visiškai baltų išvis nėra.
Viendienių įvairovė įspūdinga
Nors dauguma viendienių žydi kaip ir dera – vieną dieną, selekcininkai yra išvedę žydinčių kiek ilgiau – ir... naktį.
Viendienės yra žinomos nuo seniausių laikų, o jas aprašė ir pavadino žymusis botanikas Karlas Linėjus.
Europoje viendienės auginamos nuo XVI a. Pirmosios žydėjo geltonais ir purvinai geltonais žiedais (H. flava ir H. fulva). Šių veislių gėlės ir yra labiausiai išplitusios. XIX a. viduryje buvo išvesta jau apie 250 viendienių veislių.
Dabar, remiantis įvairiais duomenimis, yra 70–80 tūkst. veislių viendienių. Pietuose pirmosios viendienės pražysta jau kovą. Yra veislių, kurios rudenį žydi dar kartą. Krūmelių aukštis labai skirtingas – kai kurių veislių per metrą, o kai kurių visai miniatiūriniai. Žiedų spalvų ir jų derinių, formų aprašyti nebeįmanoma, tačiau mažesniųjų skersmuo yra apie 6,5 cm, o didžiųjų – per 15 cm. Bent jau tokių buvo galima pamatyti pas biržiečius gėlininkus.
Viendienes galima sodinti ten, kur prastokai auga kiti augalai. Jos puikiai dera su paparčiais, dekoratyviniais krūmeliais, tinka prie vandens telkinukų ir tiesiog vejoje. Gražiai atrodo pasodintos prie tvoros ir šalia laiptų. Pagal aukštį viendienės skirstomos žvelgiant į žiedynstiebius. Mažųjų veislių jis užauga iki 30 cm, vidutinių – iki 60 cm, o aukštų – per 90 cm.
Žiemai dengti nereikia. Net ir po šiųmetės šaltokos žiemos pačios naujausios rūšys puikiausiai žydėjo ir užaugino vaikučių. Rudeniop gelsti pradėjusius lapus galima patrumpinti ar visai nupjauti, tačiau galima ir palikti. Jie tarnaus kaip mulčias, o pavasarį nutirpus sniegui be vargo galėsite juos nugrėbstyti.
