Kad renginys tikrai tarptautinės, o ne vietinės reikšmės, liudijo kultūros ir komunikacijos centro rūmuose aidinčios svečios kalbos: italų, vokiečių, anglų, slovakų, čekų, lenkų, japonų. Patys renginio dalyviai po savo užsiėmimų su malonumu bėgiojo į nuolat vykstančias paskaitas apie japonų menus ir jų demonstraciją.


Kol
bonsai
meistrai savo meistriškumą įrodinėjo scenoje, per kelias valandas scenoje iš paprasto medelio sukurdami tikrą bonsai, prastas oras nesukliudė japonams, atsigabenusiems visą kalvystės įrangą, surengti samurajų kardų
lauke.


Gerai šį mokslą perkandęs meistras pūtė krosnies dumples ir iš akies kelių laipsnių tikslumu nustatinėjo, ar geležis jau tinkama kalti. Trys pagalbininkai su kūjais atidžiai sekė kiekvieną savo mokytojo judesį ir šiam davus ženklą „iš dūšios“ kaukšėjo, paleisdami aplinkui žiežirbų spiečius. Kalviams teko net ne devynis, o visus dvylika prakaitų išlieti, nes būtent tiek kartų reikia kaitinti ir lankstant kalti geležį, kad ji virstų tikru samurajaus kardu.


O tikra
samurajų kardų
(katana) kolekcija laukė antrajame aukšte – šią brangenybę parodyti lietuviams atvežė japonų kolekcionierius Fuminori Noba. Japoniški kardai turi ilgą, daugiau kaip tūkstančio metų istoriją ir yra garbės, stiprybės bei vyriškumo simbolis. Mėgstantiems ne tik praktiką, bet ir teoriją, kardų meistras Kunichira Kawachi papasakojo kardų istoriją ir gamybos būdus, o pageidaujantiems noriai pasirašinėjo hieroglifais savo knygoje.


Šalia kardų puikavosi ir viena brangiausių parodos ekspozicijų – elegantiški ir prabangūs
, kuriuos, kaip ir
kolekciją, paskolino Japonijos ambasada. Preciziškai siuvinėto kimono kaina šiek tiek šokiravo – 100 tūkst. JAV dolerių, tad per garsiakalbį lankytojai dažnokai buvo perspėjami eksponatų neliesti rankomis.


Kas yra kimono ir iš ko jis siuvamas, kaip dekoruojamas, pasakojo Miglė Lebednykaitė, Japonijoje ilgiau nei metus pas senuosius meistrus mokiusis tradicinių japonų tekstilės marginimo paslapčių. Menininkė demonstravo du
shibori
technika išmargintus kimono, kurių kiekvienam sukurti prireikė net trijų mėnesių. Dažant audinį, prieš tai jį įvairiais būdais suraišiojus ir sulanksčius, sukuriami įvairiausi ornamentai. Tai ir ryžių lauko pasėlių, voratinklio, žilvičio šakų, jonvabalio, sakuros ir slyvos žiedų, vėžlio kiauto ar geometrinių formų motyvai.


Ne mažiau kruopštumo ir kantrybės reikalauja ir kitas japoniškas menas –
. Savo darbus parodoje eksponavo Giedrius Markevičius, įrodęs, kad iš popieriaus galima išlankstyti ne tik laivelį, bet ir briedį, krokodilą ir net slibiną.


Švelnūs teptuko potėpiai ant ryžių popieriaus -
sumi-e
- puošė didžiąją parodos ekspozicijos dalį – jau senokai savo talentu pavergusi Japoniją menininkė Dalia Dokšaitė tolimos šalies kultūrą bandė perteikti ir lietuviams. Beje, dailininkės teigimu, mūsų, baltų kultūra savo pagrindiniais darnos ir harmonijos principais yra artima japoniškajai.


Šalia elegantiškų sumi-e darniai šliejosi skulptorės Dalios Matulaitės
kompozicija, kuriuos pati menininkė pavadino „laiškais ant vandens“. Akmens ir bronzos dermė liudijo, kad architektūra ir skulptūra puikiai papildo viena kitą.


Floristės ir ikebanos meistrės Lidijos Ribokienės sukurtos kompozicijos kvietė susipažinti su šio meno paslaptimis. Jau ne vieną dešimtmetį
ikebanas
kurianti moteris siūlė paprastą puokštę griežtai atskirti nuo ikebanos, nes ikebana – tai gėlių komponavimo menas. Kadangi Japonijoje viskas turi simbolinę reikšmę, iš jos galima skaityti, ir žmogus, atėjęs į svečius, iš ikebanos labai daug sužino: ar namuose gedulas, ar šventė, ar minėjimas.


Kol meniškos sielos gėrėjosi ikebanomis ir kaligrafija, tikri vyrai domėjosi, ką gi galima veikti su tais samurajų kardais.
Iaido
meistras Kubo Akira, jau šešiasdešimt metų užsiiminėjantis
katana
(japoniškų kardų) menu, labai nuotaikingai
savo paskaitą kovų su Italijos mafija ir kitokio plauko teroristais, scenomis.


Tiems, kas nedrįsta mojuoti kardu, pasiūlytas kitas kovos menas –
kendo
. Čia, nesibaiminant sulaužyti priešininkui šonkaulius, nes juos saugo patikimi šarvai, drąsiai pliekiamasi lazdomis. Beje, šįkart scenoje kovėsi ir dvi moterys.


Nusiplūkę parodos lankytojai galėjo čia pat ant kilimo pagal visas japoniškas taisykles išgerti
arbatos
, o nežinantys visų šios ceremonijos plonybių, pasimokyti arbatos gėrimo meno iš japonės Kyoko Koma, kantriai mokiusios lietuvius gražiai paimti puodelį ir nusilenkti.


Paskutinę parodos dieną į kultūros centrą savo japoniška veisle pasigirti sugužėjo
ir amsėjimu linksmino labiausiai jų pasirodymo laukusius vaikus. Geros nuotaikos, gerai išauklėti ir puikiai prižiūrėti šunys rungėsi savo žvilgančiu kailiu ir geromis manieromis.


Renginio pažiba –
Tsugaru Syamisen
ansamblis, pateikęs lietuvio ausiai neįprastą nacionalių japoniškų instumentų skambesį ir elegantišką šokį su vėduoklėmis.


Ką dar buvo galima pamatyti parodoje? Dviejų kolekcionierių surinktas
su unikaliomis Japonijos gamtovaizdžio ir kultūrinių personažų iliustracijomis, žinomo ekslibrisų kolekcionieriaus Jono Nekrašiaus originalius ekslibrius, Saulutės Lementauskienės, Nijolės Vadapalaitės, Audronės Vaškevičiutės tapybos ant šilko darbus, Audriaus Kacelavičiaus fotografijos parodą, Japonijos ambasados pristatytą Hiroshige Ando medžio raižinių
ukiyo-e
ciklą.


L.Popkytė-Poškevičienė, kelis metus gyvenusi Japonijoje ir studijavusi japoniškų sodų ypatumus, savo paskaitoje papasakojo apie neprilygstamus imperatoriškuosius Kioto sodus, Vytautas Dumčius padėjo lietuviams suprasti sudėtingą japonišką
Haiku
poeziją, o Arvydas Ališauskas aiškino japoniško mąstymo subtilybes.


Parodoje pristatyta ir japoniško sodo Alytuje vizija, bet apie tai plačiau papasakosime kitą kartą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją