Juolab kad iš jų galima pasigaminti įspūdingų džiovintų žiedų arba atvirukų – tereikia ant surinktų lapų auksiniu ar sidabro rašikliu parašyti sveikinimus, o paskui lapus sudžiovinti tarp storų romanų lapų.
Nemažai klevų auga mūsų miestuose ir pakelėse, o štai nutarę įkurdinti jų savo valdose, tampame išrankūs ir norime pasitarti su specialistais. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode buvo surengtas seminaras, kuriame botaninių kolekcijų kuratorė Jolanta ŠABŪNAITĖ drąsino įsileisti šiuos ganėtinai nereiklius ir formavimo nebijančius augalus į savo sklypus.
Teorija ir praktika
J. Šabūnaitė juokauja, kad klevas yra paprastas ir sudėtingas tuo pat metu. Auginti jį nėra sunku, o štai atpažinti, kuris yra kuris – kartais net labai. „Lapai vienodi, o štai žiedai ar sėklų snapeliai – kitokie. Jei laiku nepamatysi vienų ar kitų, gali ilgai manyti, kad tai visai kitoks klevas, kol po kelerių metų staiga atkreipsi dėmesį į nedidelę detalę. Kartais medžiai atrodo visiškai vienodi, tik susodinus šalia pamatai, kad skirtingi. O kai kurie tiesiog tyčiojasi iš žmogaus. Ypač žinančio, kada sunoksta ir ima byrėti sėklos. Surinktos per anksti neišdygs, o ilgai uždelsus neberasi – išbyrės. Vieno mandžūrinio sėklų laukiau laukiau, vis atrodė, kad dar anksti, kol paaiškėjo, kad vaizdas apgaulingas – nors atrodo kaip nesubrendę, jų jau seniai nebėra. Kitais metais specialiai sekiau, paaiškėjo, kad jas ima barstyti dar birželį“, – patirtimi linksmai dalijosi biologė.
Specialistei klevai gražūs beveik visuomet – vieni įdomiai žydi, kiti spalvą keičia, dar kitų įspūdingai atrodo sėklų dėžutės, o kiti stebina lapų karpytumu. Pagal tai galima pasirinkti klevus savo sklypui – gal trūksta akcento pavasarį ar vėlai rudenį, mat yra tokių, kurie daug vėliau numeta lapus arba savo grožį atskleidžia jiems nukritus – išryškėja kamieno margumas.
„Klevai yra labai seni, manoma, kad augo prieš 65–100 milijonų metų. Jie gali pakilti į kalnus nuo 100 metrų iki 4 kilometrų, o pietiniuose arealuose yra lapų nemetančių medžių. K. Linėjaus veikale „Systema Plantarum Europe“ 1785 m. paminėti platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus), paprastasis (A. platanoides), trakinis (A. campestre), triskiautis (A. monspessulanum). Europoje kaip dekoratyviniai augalai klevai auginami nuo XVII a.: 1635 m. introdukuotas uosialapis klevas (A. negundo), vėliau – sidabrinis (A. saccarinum) –1725 m., pensilvaninis (A. pensylvanicum) –1755 m., apskritalapis (A. circinatum) –1826 m. Pirmosios klevų veislės pasirodė XIX a. pradžioje. XX a. aštuntajame-dešimtajame dešimtmečiais žinoma 120–150 rūšių klevų. 2009 m. minimos 123 rūšys ir 66 porūšiai bei varietetai. Lietuvoje savaime auga viena klevų rūšis – paprastasis (A. platanoides L.).
Sodams, bonsams ir maistui
Daugelis klevų, J. Šabūnaitės nuomone, yra kompaktiški augalai ir tiktų bet kuriam sodui. Europos miestuose dažniausiai auga devynios rūšys (ypač dažnai uosialapiai, paprastieji, plataniniai, trakiniai, ginaliniai, plaštakiškieji, totoriniai, sidabriniai) ir 4 paprastųjų veislės: ‘Frassens Black‘, ‘Globosa‘, ‘Schwedleri‘, taip pat platanalapiai ‘Atropurpurea’.
„Klevai tinka bonsams, taip dažniausiai auginami trakiniai, plaštakiškieji, apskritalapiai“, – pasakoja J. Šabūnaitė.
Jos teigimu, nors klevai mėgsta saulėtą vietą, daugelis gali augti ir nedideliame pavėsyje. Dirva tinka įvairi, nuo rūgščios iki kalkingos, o vandens reikia skirtingai, nelygu rūšis ar veislė, pavyzdžiui, japoniniams reikia daugiau drėgmės. Geriau auga purioje žemėje, o sunkesnėje molingoje bus žemesni, tankesni, lėčiau augs, šakos žemesnės. Nors japoniniai mėgsta drėgmę, tačiau nuo pertekliaus ima ruduoti lapai.
Verta paminėti, kad klevai ne visur auginami tik dėl grožio. Pasaulyje labai populiarus klevų sirupas, gerokai saldesnis nei cukrus. Jo kasmet suvartojamos kelios dešimtys milijonų litrų. Naudojama ir mediena, romėnai iš jos gamindavo įvairius įrankius. Beje, būtent trakinio klevo kuoliukai buvo laikomi patikima priemone galutinai atsikratyti vampyrų.
Bitininkai klevus taip pat labai vertina dėl medingumo. Jie pradeda žydėti anksti ir žydi ilgai. Balandžio viduryje pražysta uosialapiai klevai, keliomis dienomis vėliau – sidabriniai. Jų sula saldesnė nei paprastųjų, pradeda tekėti tirpstant sniegui ir teka apie 35–40 dienų. Paprastieji klevai pradeda žydėti balandžio pabaigoje, suloje yra iki 4 proc. cukraus.
Trakiniai klevai žydi gegužę, 12 dienų. Lietuvoje gana reti. Platanalapiai pradeda žydėti savaitę vėliau negu trakiniai, Lietuvoje dažni, ypač Vakarų ir Vidurio regionuose. Kilę iš pietinių kraštų, todėl Šiaurės Lietuvoje kartais apšąla.
Ginaliniai klevai (A. ginnala Maxim) žydi gegužę. Totoriniai (A. tataricum L.) – vėliausiai Lietuvoje žydintys klevai.
Genėjimas ir dauginimas
„Pavasarį klevų genėti nereikia: kai bėga sula, medis gali žūti. Geriau tai daryti vasaros antrąją pusę. Kai kurie klevai kuo daugiau genimi, tuo gražesni. Kiti mieliau auga užuovėjoje – ją ypač mėgsta plaštakiškieji, tačiau gana daug kas priklauso nuo to, kaip padauginti – išauginti iš sėklos, auginiais ar skiepyti. Gerokai apgenėjus skiepytą gali nebelikti jo spalvos. Iš medžio apačios nukirptą šakutę reikia sodinti į drėgną žemę vazone, uždengti ją stiklainiu ar nupjautu plastikiniu buteliu ir palikti 2–3 mėnesius. Pravers ir stimuliatoriai. Atlankomis padauginti augalai būna lepesni ir trumpesnio amžiaus“, – pasakoja J. Šabūnaitė.
Anot jos, medelius galima išauginti iš sėklų, tereikia jas surinkti. Trakinių klevų sėklos subręsta spalį, o mandžūrinių – birželį. Tačiau geriausia, jei įmanoma, sėklas surinkti pavasarį, kai jos natūraliai būna gavusios šalčio. Tačiau ir tuo atveju dygsta ne visos, sėti geriausia vasario antrąją pusę arba kovą. Rudenį surinktos sėklos, laikytos per žiemą šiltai, apie 18 laipsnių temperatūroje, – nesudygs. Daigios išliks laikytos 5 laipsnių temperatūros ir drėgnoje patalpoje (galima ir rūsyje).
Sudygusių klevukų nereikia skubėti pikuoti, nes augs labai sunkiai. Geriau jų nejudinti iki 2 metų ir tuomet persodinti pavasarį. Jaunus augaliukus pirmąją žiemą vertėtų pridengti, tačiau jei yra užuovėja ir pakanka sniego, tikriausiai peržiemos ir nedengti.
Klevai gali augti 2–8 klimato zonose. Tad Kaune (5 klimato zona), Vilniuje (4) ir Klaipėdoje (6 zona) tikrai galime parinkti tinkamų augalų. Nemažai tinkamų mūsų sąlygomis auga VDU botanikos sodo kolekcijoje, kai kurių galima įsigyti jo medelyne, tačiau svarbiausia, kad čia galima pamatyti jau suaugusių augalų ir įsivaizduoti, kaip jie atrodys po keliolikos metų. Sodo medelyne auga klevas, kuris, nepaisant 9 metų amžiaus, tebėra visai nedidukas. Kur kas lėčiau auga apšalę medeliai, todėl juos tenka kasmet gerokai apgenėti.
Formos ir spalvos
Botanikos sode mėgintos skelbti klevų žydėjimo dienos, tačiau didelio susidomėjimo jos nesulaukė, tikriausiai visi įsivaizdavo, kad maži žalsvi žiedeliai yra nuobodūs. Tačiau nustebtumėme, kokių yra skirtingų, kai kurie net auga siauromis ilgomis kekėmis, o kiti išsilupa iš pumpuro lukštų ir lieka tarsi tamsios gėlytės šviesesniu viduriuku.
Tačiau galime neabejoti, kad sodininkai labiau vertina lapus, ypač neįprastų formų ar spalvų, margus. Tokie yra uosialapiai klevai – dvinamiai medžiai sudėtiniais iš 3–7 lapelių sudarytais lapais. Savaime auga Šiaurės Amerikoje. Kažkada vertinti kaip greitai augantys ir atsparūs nepalankioms aplinkos sąlygoms. Dabar plinta savaime ir išstumia natūralias augalų bendrijas, tad įtraukti į invazinių rūšių sąrašą ir laikomi naikintinais augalais. VDU botanikos sode jie taip pat negailestingai pašalinti iš kolekcijos. Kaip dekoratyviniai augalai Lietuvoje pradėti sodinti parkuose 1936 m. Uosialapių klevų žiedadulkės pavojingos žmonių sveikatai, nes sukelia alergiją.
Beje, gražioji ir populiarioji ‘Flamingo’ veislė taip pat priklauso uosialapiams. Tai iki 3–5 m aukščio ir tokio paties pločio krūmas, dažniau auginamas skiepytas į kito klevo kamieną kaip medelis. Jauni lapai būna kreminės žalios spalvos, vėliau atsiranda švelniai rožinis apvadėlis. Senstantys lapai lieka baltai žalios spalvos. Kitas uosialapis klevas ‘Variegata’ irgi auginamas kaip medelis, nors yra krūmas. Jauni besiskleidžiantys lapai būna deformuoti, viduryje nevienodai žali, kai kurie visai balti. Gali būti žaliai kreminiai. Marga spalva išlieka visą sezoną.
Japoninis klevas (A. japonicum) ’Aconitifolium’ – nedidelis medelis. Lapai skaldyti ir panašūs į kurpelių, parausta tik rudenį.
‘Atropurpureum’ – tai viena iš daugybės veislių, plačiai auginamų japoniškuosiuose sodeliuose. Lapai giliai skaldyti į penkias dalis, tamsiai raudoni (kartais dauginami sėklomis, tad raudona lapų spalva gali kisti). Krūmo formos medelis žiemomis daugiau ar mažiau apšąla, dėl to dažniausiai neužauga aukštesnis nei 1 m.
Gelsvasis klevas (A. shirasawanum) ’Aureum’ panašus į japoninį. Pavasarį lapai ryškiai geltoni, vasaros pabaigoje – gelsvai žali. Sparnavaisiai rausvai žalsvi, kontrastuoja su lapija.
Trakinis klevas labai dekoratyviai atrodo pasodintas gyvatvorėje. Trakinio klevo kamštinė forma (A. campestre f. suberosa) nuo rūšinio augalo skiriasi kamštinėmis išaugomis ant jaunų ūglių. Jo ruožuotas kamienas ypač patinka floristams.
Paprastojo klevo ‘Crimson King’ lapai tamsiai raudoni. Truputį žemesnis nei rūšinis augalas. Karpant galima suformuoti netaisyklingo rutulio formos lają.
Platanalapiai klevai natūraliai auga Centrinėje Europoje – nuo Prancūzijos iki Ukrainos. Lapai penkiaskiaučiai, primena platano (Platanus), rudenį pagelsta. Dažniau nei rūšinis augalas parkuose auginama forma ‘Atropurpurea’. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, apatinė – vyno raudonumo.
Pensilvaninio klevo (A. pensylvanicum) kamieno žievė išmarginta baltais ir rusvais dryžiais, tad grožis išryškėja nukritus lapams.
Sidabrinio klevo apatinė lapų pusė pilkšva, todėl pučiant vėjui medis „keičia“ spalvą – švyti sidabru. Labai atsparus šalčiui. Mažesnėse sodybose gali būti auginamas krūmo formos.
