Sliekininkystė
Sliekininkystė – tai sliekų auginimas, nauja mokslo ir praktikos sritis. Ji ekonomiškai perspektyvi: iš organinių maisto pramonės, buities, miško bei medienos atliekų, kanalizacijos nuotekų ir žemės ūkyje susikaupiančių organinių medžiagų gaminamas kompostas.
Tai labai svarbu diegiant ekologinę žemdirbystę, auginant daržoves, gėles ir sodo augalus sodyboje ar kolektyviniame sode. Be to, plėtojant sliekininkystę susidaro pigių ir vertingų baltyminių pašarų, švarinama aplinka bei eksportuojamos žaliavos – sliekai ir biohumusas.
Biohumusas – ekologiška trąša
Biohumusas (verikompostas, vermikompostas) – sliekų perdirbtų organinių medžiagų junginys, kuriame gausu makro- ir mikroelementų, vitaminų, antibiotikų, fermentų, 18 aminorūgščių bei naudingos mikrofloros. Tyrimais nustatyta, kad jame yra 40–60 proc. sausųjų medžiagų, iš kurių – 10–12 proc. humuso, 0,9–3,0 proc. azoto, 1,3–2,5 proc. fosforo, 1,2–2,5 proc. kalio, 4,5–8,0 proc. magnio, 0,5–5,1 mg/kg vario, 0,5–2,5 proc. geležies, 60–80 mg/kg mangano, 28–35 mg/kg cinko, ne mažiau kaip 2,0 mg/kg kobalto.
Be to, 1,0 g biohumuso būna iki 20 000 milijardų bakterijų. Augalams reikalingi elementai įeina į organinių junginių sudėtį. Ypač didelės vertės biohumusui suteikia huminės rūgštys, kurių būna nuo 5,6 iki 17,6 proc.
Palyginti su mėšlu, biohumuse yra 100 kartų daugiau bakterijų, atstatančių dirvožemio gyvybingumą. Jo rūgštingumas artimas neutraliam (pH 6,5–7,2), tad įterptas trukdo plisti įvairių ligų sukėlėjams. Negana to, biohumuse daug auksinų, heteroauksinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, greitinančių sėklų dygimą, didinančių augalų atsparumą ligoms.
Apskritai biohumusas gerina agrochemines, fizines ir biologines dirvožemio savybes. Jis 10–15 kartų veiksmingesnis už kitas organines trąšas. 30–60 t mėšlo atstoja 2–4 t biohumuso. Hektarui jo užtenka 250–300 kg, tręšiant tik eilutes, kur auga augalai. Kuo smulkesnės granulės (0,1–0,3 iki 0,7 mm dydžio), tuo mažesnių dozių reikia. Mat jos greitai tirpsta ir augalai lengvai pasisavina.
Biohumuso granulėmis tręšiamos įvairios šiltnaminės ir trumpos vegetacijos daržovės (salotos, ridikėliai), auginamos lauke, gėlės. Stambiausios naudojamos laukininkystėje, lauko daržininkystėje ir sodininkystėje.
Patirtis rodo, kad biohumusas – ekologiškai švari trąša, neleidžianti kauptis nitratams. Jame nėra ir piktžolių sėklų.
Tręšiant augalus biohumusu, gaunami didesni derliai, produkcija būna geresnės kokybės.
Kalifornijos sliekai iš arčiau
Kalifornijos sliekai yra 6–8 cm ilgio, 3–4 mm skersmens ir sveria apie 0,8–1,0 g. Jauni balti, o suaugę raudoni. Dengiamasis sluoksnis išskiria skystį, kuris valo ir drėkina kūno paviršių. Per odą pašalinamos skystos medžiagų apykaitos liekanos ir kiti nereikalingi elementai.
Sliekai kvėpuoja per odą ir angeles. Virškinimo organai išsidėstę per visą kūną: burna, ryklė, stemplė, gurklys ir raumeninis skrandis yra priekinėje dalyje (tarp 1–19 segmento), o toliau – žarna. Sukaupusios kalkių atsargų liaukos, iš kurių atsiveria angelės į stemplę, nušarmina rūgštų maistą.
Sliekai neturi dantų, todėl negali graužti, o tik įsiurbia burna pusiau skystą maistą. Per parą suvartoja tiek maisto, kiek sveria patys, t. y. 1–4 g. Organizmas jo įsisavina 40 proc., o 60 proc. perdirba ir išskiria grumstelių pavidalo, kurie vadinami kaprolitais.
Sliekų kraujotaka uždara. Kraujyje esantis hemoglobinas padeda deguoniui kraujagyslėmis patekti į įvairius organus. Nervų sistema nesudėtinga: per visą kūną pilvo pusėje eina ganglijų grandinėlė. Nervai ir jutiminės ląstelės jautriai reaguoja į aplinkos dirgiklius, ypač šviesą, kuri yra žudanti. Jos priima šviesos dirgiklius ir skatina slieką neatidėliotinai įsirausti gilyn į žemę.
Sliekas būna subrendęs tada, kai atsiranda balnelis (žiedo formos sustorėjimas). Jis yra 4–6 mm pločio. Ant 15-ojo balnelio narelio yra vyriškos, o 14-ojo – moteriškos lytinės angelės. Nors šie gyviai yra hemafroditai, jiems reikalingi partneriai. Apsivaisina kas 7 dienas.
Susidaro kapsulę primenantis kokonas. Jis būna nuo šviesiai rudos iki beveik juodos spalvos, nedidelis (apie 2–3 mm pločio ir 3–4 mm ilgio).
Kalifornijos slieko kokone būna apie 2–22 kiaušinėlius, kitų sliekų rūšių – tik 1–3. Jaunikliai užauga per 14–20 dienų. Sparčiausiai jie vystosi 25 °C temperatūroje. Tik ką išsiritę būna balti, 5–6-ąją gyvenimo dieną įgauna rožinį atspalvį, o 15–20-ąją – suaugusio individo spalvą.
Išsiritęs sliekas jau maitinasi savarankiškai. Jis minta organinėmis sultimis, mikroorganizmais, pirmuonimis. Lytiškai subręsta per 90 dienų, tuomet gali daugintis. Sulaukęs septynių mėnesių nustoja augti.
Skirtingai nuo paprastųjų sliekų, Kalifornijos sliekai gyvena 4 kartus ilgiau, t. y. 16 metų. Lietuvoje jie intensyviau veisiasi pavasarį ir rudenį.
Kalifornijos sliekai susilaukia per 100 kartų daugiau palikuonių. Užtikrinus palankias gyvenimo sąlygas, per metus jie atveda po 1500 vaikučių. Maksimalus kiaušinėlių skaičius viename kokone – 22. Jis gautas sliekus auginant laboratorinėmis sąlygomis. Vidutiniškai kokone būna apie 5–7 kiaušinėlius.
