Daug seniau, nei gavo šį pavadinimą, jos jau buvo žinomos senovės persams, jas augino graikai ir romėnai. Šios rožės labai anksti įsikūrė didžiojoje Europos dalyje, iš jų ilgai gaminta parfumerija ir vaistiniai preparatai.

Atgal besidairant

Kur ieškoti pirmųjų šios grupės rožių atstovių? Daugelis mokslininkų mano, kad Rosa gallica yra kilusi iš Kaukazo. Šis regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų neatsitiktinai laikomas žmonijos lopšiu, ir šioje geografinėje teritorijoje galbūt žmonija pirmą kartą davė šiam augalui pavadinimą Rosa.

Tiesioginių įrodymų apie natūralias R. gallica augavietes iki šiol nėra. Archeologai yra aptikę suakmenėjusių liekanų, tačiau šio erškėčio paplitimo arealas visvien lieka neaiškus. Kai kurie botanikai teigia, kad natūraliai augančių laukinių prancūzinių rožių dar galima aptikti pietinėje Europos dalyje ir į rytus iki Kaukazo.

Tiesiogiai arba per savo hibridus R. gallica yra laikoma damaskinių (Damask), Provanso (Centifolia), samaninių (Moss) ir baltažiedžių (Alba) rožių protėviu. Taigi, galima drąsiai teigti, kad Rosa gallica yra praktiškai visų šiuolaikinių rožių protėvis. Dvi seniausios Gallica grupės rožių veislės, išlikusios iki mūsų dienų, yra ‘Officinalis’ ir ‘Tuscany‘.

Šiuolaikinė prancūzinių rožių istorija

XIX a. antroje pusėje, kaip ir kitos vieną kartą žydinčios rožės, prancūzinės rožės buvo užmirštos. Bet iki tol, kol sukurta pakartotinai žydinčių veislių, prancūzinės rožės buvo mėgstamiausios Anglijos soduose. Juose buvo auginama daugiau nei 1 000 vien tik šios grupės veislių. Tačiau 1857–1877 metais taip padaugėjo pakartotinai žydinčių rožių, kad prancūzinės ir kitos vieną kartą žydinčios rožės (išskyrus geriausias rinktines veisles) buvo išstumtos iš sodų. Vis dėlto prancūzinės rožės neprarado savo vertės, nes jos vienos atspariausių, mažiausiai reikalaujančių dėmesio, gausiausiai apsipilančios žiedais ir kvapiausios.

Didžioji dalis tų laikų prancūzinių rožių veislių yra negrįžtamai prarastos, bet selekcininkai vis atsigręžia į šių vertingų rožių genofondą. Pavyzdžiui, 1906 m. amerikiečių selekcininkas N. E. Hansenas siuntėsi iš Sankt Peterburgo rožę ‘Alika‘ (R. gallica grandiflora). 1952 m. žinomas vokiečių rožininkas R. Kordesas sukūrė prancūzinės rožės hibridą ‘Scharlachglut‘. P. Bealesas Anglijoje pristatė puikų šiuolaikinį hibridą ‘James Mason‘, o kitas garsus anglų selekcininkas D. Austinas iš šių rožių išvedė tamsią ir aksominę ‘Prince‘. Prancūzinių rožių hibridai naudojami šiuolaikinėje selekcijoje siekiant išvesti atsparias ligoms ir ištvermingas šalčiams rožes.

Senosios Gallica rožės auginamos ir šiandien. Savo išskirtinumu, žiedų grožiu, spalvų spektro įvairove, ištvermingumu, atsparumu ligoms jos vilioja ir dabartinius selekcininkus. Tad, laimei, prancūzinės rožės nėra pamirštos. „Mada gali pasikeisti, bet grožis – niekada“, – jau niekas neprisimena, kas tai pasakė pirmasis.

Tad kokios tos prancūzinės rožės?

Dauguma prancūzinių rožių pasižymi tankiais, stačiais ir kompaktiškais krūmais. Stiebus dengia smulkūs spygliai, lapai pilkšvai žali, giliai vagoti. Žiedo forma gali būti labai įvairi. Vienų prancūzinių rožių žiedai tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai, kitų – labai pilnaviduriai, žiedlapiai tarsi susisukę į verpetą ar sudėtingai pasidaliję į keturias dalis. Šių rožių žiedai nevienodai kvapūs: vienų veislių labai kvapūs, o kitų – beveik nekvepia.

Daugumos prancūzinių rožių žiedai purpuriniai ar violetiniai, o veislės dryžuotais ir margais žiedais daug dažnesnės nei kitose rožių grupėse. Prancūzinės rožės žydi labai gausiai vieną kartą vidurvasarį. Tai itin ištvermingos, atsparios ligoms ir šalčiams rožės. Neskiepytos jos dažniausiai sparčiai plinta atžalomis. Atkreipkime dėmesį į keletą vertingiausių prancūzinių rožių veislių.

‘Versicolor’ (sin. ‘Rosa Mundi’, ‘Garnet Striped Rose’, ‘La Panachée’, ‘La Villageoise’, ‘Panaché’, ‘Provins Oeillet’, ‘Rosemonde’). Tai neaukštas, apie 1 m aukščio krūmas. Žiedai tuščiaviduriai, stambūs, margi. Žiedlapiai šviesiai rausvi, išmarginti tamsiai rausvais dryžiais. Žydi labai gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Šakos tiesiog linksta nuo žiedų gausybės. Tarp rožininkų ji laikoma aukščiausios klasės sodo rože, mat atrodo tiesog įspūdingai.

Rosa gallica ‘Officinalis’ (sin. ‘Apothecary’s Rose’, ‘Rose of Provins‘, ‘Red Rose of Lancaster’). Tai greičiausiai seniausia Europos veislė, bet tiksli kilmė nežinoma. Nuo seno buvo auginama dėl vaistinių ir parfumerinių savybių (naudojami žiedlapiai). Šios veislės rožės krūmas vešlus, apie 1–1,5 m aukščio. Žiedai purpuriniai, stambūs, tuščiaviduriai su geltonais kuokeliais centre, labai kvapūs. Gausiai žydi vieną kartą sezono metu – vasaros pradžioje. Veislė itin atspari ligoms ir šalčiams, visai nereikli. Nors rytinėje Lietuvos dalyje šaltomis žiemomis gali apšąlti.

‘Tuscany’ krūmas užauga apie 1,5 m aukščio. Žiedai pusiau pilnaviduriai, tamsios kaštoninės spalvos, su skaisčiai geltonais kuokeliais centre. Žiedlapiai tarsi aksominiai. Labai atspari ligoms veislė: beveik niekada neserga raudonjuodžiu dėmėtumu ir labai retai miltlige. Atspari žiemos šalčiams ir, jei auga savašaknė, gali išgyventi dešimtmečius be jokios priežiūros.

‘Duchesse d’Angoulême’ (sin. ‘Wax Rose’) užauga iki 1 m aukščio, stiebai lankstūs, svyrantys ir linkstantys žemyn. Žiedai stambūs (apie 9 cm skersmens), susitelkę į negausius žiedynus, pilnaviduriai, šviesiai rausvi, gracingai svyrantys ant plonų šakelių. Žiedlapiai ploni, beveik permatomi. Tai viena iš nedaugelio šviesių prancūzinių rožių. Žiedai labai kvapūs. Šios veislės rožėmis tiesiog neįmanoma nesižavėti. Kaip, beje, ir visomis kitomis prancūzinėmis.

‘Superb Tuscan’ (sin. ‘Tuscany Superb’) krūmas užauga apie 1,5 m aukščio. Žiedai pilnaviduriai, tamsios raudono vyno spalvos, šiek tiek kvepia, aksominės tekstūros žiedlapiais. Žydi gausiai vieną kartą vasaros pradžioje. Kartais keli žiedai nudžiugina vasaros antrąją pusę. Atspari raudonjuodžiui dėmėtumui, bet peržydėjusi dažnai suserga miltlige.

‘L’Impératrice Joséphine’ – šiais laikais labai populiari senovinė rožė, tačiau senojoje literatūroje menkai aprašoma. Greičiausiai daugelį metų buvo žinoma kitais vardais, o pavadinta imperatorienės Žozefinos garbei po jos mirties (G. Cheers et al., 1998). Krūmas tvirtas, platus, apie 2 m aukščio ir 1 m pločio. Lapai išvagoti gilių gyslelių, pilkšvai žali. Žiedai dideli, pusiau pilnaviduriai, laisvos formos, rausvi. Žiedlapiai tarsi permatomi. Žydi labai gausiai vieną kartą. Kvepia silpnai. Tai atspari ligoms ir nereikli dirvožemiui veislė.

Liepos darbai rožyne

Su kaitromis, vėtromis ir lietumi praūžė birželis. Eina į pabaigą ir senovinių rožių žydėjimas. Taigi reikės šį tą nuveikti ir su jomis, bet labai minimaliai.

• Kad tvarkingiau atrodytų, galime nurinkti nuo krūmo nužydėjusius žiedlapius. Nužydėjusių žiedynų nekarpykime – jie užaugins gražias uogytes. Kai kurios senovinių rožių veislės artėjant rudeniui labai gražiai pasipuošia raudonomis uogomis, žiemą džiuginančiomis paukščius.
• Senovinių rožių (vieną kartą žydinčių) po žydėjimo nereikia tręšti, bet rožyną verta išravėti.
• Liepos mėnesį senovinės rožės pradeda sparčiai augti. Jei jos smarkiai suveši ir krūmas atrodo per kuplus, tinkamas metas jį apgenėti. Galima patrumpinti ar iškirpti nulinkusias šakas ir taip suformuoti norimą krūmo dydį ir plotį.
Štai ir visa senovinių rožių priežiūra iki rudens, kai ateis metas jas dengti.

Prižiūrint modernias ir visas kitas pakartotinai žydinčias rožes liepos mėnesį darbų gausiau.

• Liepos pirmąją pusę išravėtus rožynus būtina patręšti, nes rožėms reikia maistinių medžiagų, kad gausiai žydėtų iki šalčių. Tręšti galima ilgalaikėmis arba turinčiomis daug azoto trąšomis. Tiks perpuvęs gyvulių mėšlas, kurį reikia įterpti į žemę. Rožes per lapus galima tręšti skystomis trąšomis, atidžiai laikantis gamintojų instrukcijų.
• Didelis darbas rožyne – laiku išgenėti nužydėjusius žiedynus, nes to nepadarius modernios ir pakartotinai žydinčios rožės antrą kartą žydės vėliau, augins uogas, o ne žiedus. Be to, nužydėję žiedynai nepuoš rožyno. Genėjimas ir nužydėjusių žiedynų iškarpymas skatina rožes augti ir auginti naujus žiedus. Kartu galima formuoti krūmą, iškirpti nulūžusias, susirgusias šakas, lapus.
• Šiuo metu iškirpkime ir visus aklus ūglius. Nužydėjusį žiedyną kirpkime iki tikrojo lapo. Trys žiedkočio lapukai visai nereikalingi, tad aštriu sekatoriumi kirpkime prie akutės, kuri yra prie 5–7 lapukų, 45 laipsnių kampu.
• Visą likusią vasarą sodinkime rožes iš vazonų.
• Jei rožes auginame ekologiškai, didelis džiaugsmas ir malonumas išsivirti rožių uogienės, pasigaminti rožių vandens ar paprasčiausiai į geriamojo vandens ąsotį įmesti kelis kvepiančius žiedlapius ar žiedelį – nuteiks maloniai.
• Skinkime ir puoškime namus rožių puokštėmis. Vasarą vakarieniaudami lauke, statykime stalą arčiau rožių, juskime jų aromatą, stalą puoškime rožių puokštėmis ar žiedlapiais. Ne tik sunkiai dirbkime, bet ir mėgaukimės žydinčiomis rožėmis. Sveikos ir gražios žiedų gausios vasaros.

Apie insekticidus…

Pasirodžius didesnėms kenkėjų kolonijoms teks purkšti insekticidais, griežtai vadovaujantis naudojimo instrukcija. Yra ir kelios bendros jų naudojimo taisyklės:

* Nepurkškime rožių prieš lietų. Tai reikia padaryti likus mažiausiai 2 valandoms iki lietaus.
* Purkšti reikia labai anksti ryte arba vėlai vakare, kai nebeskraido bitės – jokiu būdu ne vidurdienį.
* Nepurkškime insekticidais žydinčių rožių.

…ir fungicidus

Jei rožės pakeitė lapų spalvą, atsirado dėmių ar šakų viršūnės pabalo, pavartykime literatūrą, pasidomėkime, kuo susirgo augintinės ir pagal poreikį pritaikykime fungicidus.

* Pagal naudojimo pobūdį fungicidai skirstomi į apsauginius (profilaktinius) ir gydomuosius (terapinius).
* Pagal veikimą jie skirstomi į kontaktinius ir sisteminius. Kontaktiniai aptraukia augalą ištisine apsaugine plėvele ir neleidžia patekti ligų sukėlėjui, pvz., polikarbacinas, polimarcinas, vario sulfatas, vario oksichloridas, kuprozanas. Būtent kontaktiniais fungicidais purškiame rožes profilaktiškai. Sisteminiai, patekę į augalus, naikina jau įsiskverbusius grybus, pvz., ridomilas, tektas, topsinas–M. Siteminiais fungicidais gydome jau pažeistas sergančias rožes. Labai svarbu įsiminti šiuos fungicidų skirtumus ir žinoti, kuo rožes purkšti profilaktiškai, o kuo gydyti jau sergantį augalą. Ant pakuočių visada būna parašyta, ar fungicidas kontaktinis, ar sisteminis, ir išvardytos ligos.

Naudojant cheminius preparatus būtina griežtai laikytis gamintojų instrukcijų, nepurkšti per daug. Kartais pakanka išskinti ar iškirpti pažeistus lapus ar šakas. Saugokime save ir aplinką.