Geriausių veislių puansetijas sukūrė pasaulyje garsūs selekcininkai Ekė (Ecke), Gro (Gro), Hegas (Heagas) ir Gutbyras (Gutbier). Dabar yra išvesta puansetijų ne tik raudonos, kreminės, citrininės spalvos lapais, bet ir turinčių trijų spalvų lapus bei įvairiausių fantastiškų atspalvių. Norintieji įsigyti tokius augalus priversti įsirašyti į eilę.
Puansetijos debiutas Kristaus gimimo šventėje
Puansetija (Euphorbia pulcherrima Wild.) yra atogrąžų augalas, savaime augantis Meksikoje, Gvatemaloje ir Floridoje. Savo gimtinėje puansetijos, skirtingai nuo šiandienių komercinių augalų, auga kaip tiesūs ir aukšti, iki 2–3 m aukščio medžiai ar vešlūs 1,5 m krūmai. Gruodį jie tampa tikra tenykščių sodų puošmena.
Tačiau jos buvo auginamos daug anksčiau nei krikščionybė atėjo į Vakarų pusrutulį – dar actekų Meksikoje, regione šalia dabartinio Taxco. Nuostabūs „žiedai“ buvo mylimi čiabuvių ir jų karalių kaip tyrumo ir skaistumo simbolis. Actekai žiedus naudojo dažų, taip pat latekso (pieno sultys), kuris buvo naudojamas kaip vaistas nuo karštinės, gamyboje.
Kadangi puansetijos paprastai žydi per kalėdines šventes, grupė pranciškonų dvasininkų, įsikūrusių šalia Taxco 17-ajame šimtmetyje, pradėjo naudoti šias nuostabias gėles Kristaus gimimo šventės procesijoje. Tai pirmas žinomas atvejis, kai puansetijos pradėtos naudoti šventėse.
Iš Meksikos į JAV
Į JAV 1825 m. puansetijas pirmasis įvežė Joelis Robertas Poinsette‘as, tuo metu tarnavęs pirmuoju JAV ambasadoriumi Meksikoje. J. R. Poinsette‘as buvo garsus botanikas, tad kelis augalus jis tiesiog parsisiuntė namo į Pietų Karolinos Greenville, iš kur vėliau jie ir paplito botanikos soduose ir pas sodininkus.
Kitas augintojas Robertas Buistas iš daigyno pardavė augalą, pavadinimu Euphorbia pulcherrima, tačiau puansetijos vardas tapo labiau priimtinu angliškai kalbančiose šalyse. Šiandien puansetijos yra vienos svarbiausių floristinių augalų Amerikoje, kasmetė jų apyvarta siekia kelis šimtus milijonų dolerių.
Du puansetijų morfotipai
Šiandien puansetijų selekcija ir auginimas labiausiai išvystyti JAV ir Europoje. Išskiriami du morfologiniai komerciškai auginamų puansetijų tipai, kurie skiriasi tarpusavyje tam tikrais požymiais. Vienas jų – mažai šakotas morfotipas, kuriam būdinga tai, kad augalai turi įspūdingą viršūnę ir tik kelias pažastines atžalas bei „žiedus“ (iš tikrųjų tai pakeisti lapai, pavadinti pažiedėmis). Kitam morfotipui būdingas augalo išsišakojimas su neišvaizdžia viršūne, bet su daugybe šoninių atžalų ir „žiedų“.
1900-ųjų pradžioje puansetijos daugiausia buvo parduodamos kaip šviežiai skinamos gėlės. O vazoninių puansetijų era prasidėjo 1923 m., kai Paulas Ekė (Kalifornija) atrinko ir pradėjo auginti daigus. Šios veislės augalai buvo žemesni ir leido daug šoninių atžalų. 1945 m. ši veislė buvo pavadinta ‘Improved Albert Ecke‘ (‘Pagerinta Albert Ecke’).
Augalai labiau šakojosi ir formavo daugiau pažiedžių („žiedų“). 1967 m. besišakojanti veislė pavadinta ‘Annette Hegg‘ buvo įveista Thormodo Hego Liero (Norvegija). Į visiškai naują erą puansetijos įžengė tada, kai JAV ir Europoje buvo išvesta daugiau išsišakojusio tipo veislių su pagerintomis ilgalaikėmis lapijos išsilaikymo savybėmis. Šios veislės idealiai tiko pradėti daugiažiedžių vazoninių augalų auginimą ir padėjo pamatus daugumai šiandien auginamų ir plačiai parduodamų puansetijų veislių.
Išsišakojimo paslaptis – biologinis agentas
Taigi galima įtarti, kad nuo 1923 m kažkoks paslaptingas, augintojams nežinomas „draugas“ apsigyveno puansetijų viduje ir paskleidė kerus, paskatinusius puansetijas leisti daugiau šoninių atžalų, o tuo pačiu išsivystyti taip vadinamam išsišakojusiam morfotipui.
Biologinio agento buvimas augalo viduje buvo pradėtas įtarti, kai gėlių augintojai pastebėjo, kad šakojimasis, skatinantis šoninių atžalų bei didesnį pažiedžių formavimąsi, buvo prarandamas, kai dauginant puansetijas buvo pradėtas naudoti terminis apdorojimas, meristeminė audinio kultūra ar somatinė embriogeninė audinio kultūra – procesai, tradiciškai naudojami pašalinti puansetijų mozaikos virusą (PnMV). Tačiau pastebėta, kad šakojimąsi galima atkurti, kai augalai skiepijami ant išsišakojusių augalų poskiepių.
Pirmiausia buvo įtarta, kad puansetijų mozaikos virusas PnMV ir buvo priežastis, sukelianti augalų išsišakojimą, o terminis apdorojimas ir meristeminė audinių kultūra pašalindavo tiek patį virusą, tiek šakojimąsi. Bet virusas buvo taip pat aptiktas ir mažai šakotų augalų veislėse. Vadinasi, šakojimosi priežastis ne virusinės kilmės. Ankstyvos pastangos atpažinti biologinį agentą be šių virusų buvo bevaisės.
Fitoplazminės infekcijos įrodymas
Kadangi intensyvus augalo šakojimasis yra vienas būdingų simptomų, sukeltų fitoplazminių infekcijų, buvo įtarta, kad išsišakojusio puansetijų morfotipo priežastis yra fitoplazma. 1995–1997 m., bendradarbiaujantiems „BallFloraPlant“ (Vakarų Čikaga, Ilinojus) mokslininkams panaudojus molekulinių analizių metodus, buvo aptiktos fitoplazmos visose 20 pramoniniu būdu auginamų puansetijų veislėse, priklausančiose taip vadinamam išsišakojusiam morfotipui. Buvo įrodyta, kad fitoplazma ir yra tas slaptas „draugas“, kuris gali slapta apsigyventi puansetijose ir skatinti pažastinių atžalų augimą.
Draugas ar priešas?
Bet kodėl apie tai taip ilgai kalbame? Todėl, kad įdomu. Kad fitoplazmos puansetijoms tik draugės. Fitoplazmos – svarbūs augalų patogenai, sukeliantys kelių šimtų augalų rūšių ligas visame pasaulyje. Ligos, siejamos su fitoplazmų buvimu floemoje, paprastai apibūdinamos simptomų rinkiniu, verčiančiu galvoti apie sutrikusį normalų augalo hormonų balansą.
Simptomai augaluose gali būti: sterilūs žiedai, virescensiškumas (išsivysto žalios spalvos žiedai ir prarandama normali žiedų spalva), filodija (išsivysto gėlių dalys į lapuotą struktūrą), dėl pažastinių ar pridėtinių atžalų daugėjimo išsivysto taip vadinamos raganų šluotos, bendras augimo sustabdymas ir nykimas, išsipūtimai stiebuose, geltimas, floemos nekrozė ir šakų apmirimas sumedėjusiuose augaluose.
Taigi simptomų diapazonas, priskirtų fitoplazminei infekcijai, rodo neigiamą poveikį augalui. Pakenkimas dėl vystymosi sutrikimo, sukelto fitoplazminės infekcijos, svyruoja nuo derliaus ir kokybės sumažėjimo iki beveik visiško derliaus ar augalų praradimo. Bet tik ne tada, kai kalbame apie puansetijas.
Subtili sąveika tarp fitoplazmos ir puansetijos baigiasi augimo sutrikimu ir išsišakojimu – puansetijų savybe, kurios augintojai trokšta. Techniškai puansetijų šakojimasis yra ligos simptomas. Kol kas dar nežinoma, kad puansetijų fitoplazma būtų aptikta kituose augaluose, nenustatyti ir vabzdžiai, kurie galėtų būti fitoplazmų pernešėjai.
Kaip ir virusai, sukeliantys tulpių vainiklapių klasikinės spalvos pokyčius, puansetijų fitoplazma naudinga augintojams, nes kuria daugiažiedį Kalėdų pasigėrėjimo objektą. Taigi tikras paradoksas: už puansetijų grožį reikia dėkoti virusui. Ar ne pasaka?
