Kaip auginti lelijas, kad džiugintų žiedai

Visą liepą lelijos džiugino nuostabių spalvų ir kvapo žiedais, kasdien išskleisdamos po vieną. Tarsi paslapčių turinčios gražuolės kankindavo gėlininkus, kol sužydėdavo visu grožiu. Dabar, besigrožint vėlyvais žydinčių lelijų žiedais, jau galima galvoti apie jų tolesnę priežiūrą.

Lelijos – daugiametės svogūninės gėlės. Pasaulyje jos auginamos daugiau nei 3 tūkst. metų. Nuo seno apdainuotos mūsų tautosakoje, auginamos soduose, darželiuose, balkonuose ir terasose. Lietuvoje savaime auga tik viena retai aptinkama rūšis – miškinė lelija. Lelijų „aukso amžius“ prasidėjo tada, kai buvo sukurtos hibridinės veislės.

Dabar yra daug lelijų rūšių ir veislių – gėlininkai augina daugiau nei 3 tūkst. hibridinių lelijų veislių. Išskiriamos 9 lelijų grupės pagal joms būdingus požymius. Kai kurių rūšių lelijos mažiau reiklios priežiūrai ir aplinkos sąlygoms, todėl gali būti auginamos Lietuvoje.

Baltosios lelijos auginamos vis rečiau

Seniausia pasaulyje sukultūrinta lelijų rūšis – baltoji lelija (Lilium candidum). Gėlės tėvynė – Viduržemio jūros sritys, Vakarų Azija, kur ji auga akmeningose vietose, pakrūmėse ir uolų atšlaitėse. Lietuvoje ši lelija seniau auginta darželiuose.

Manyta, kad augalas simbolizuoja gailestingumą, tyrumą ir nekaltybę. Baltoji lelija užauga iki 100 cm aukščio. Žiedai balti, piltuvėlio pavidalo, kvepiantys. Ant vieno žiedkočio paprastai būna nuo 5 iki 20 žiedų.

Lapai pailgi, smailėjantys. Augalas vienastiebis, tinka skinti. Mėgsta saulėtas, šiltas užuovėjas. Geriausiai auga apydrėgnėje, derlingoje, kalkingoje, priesmėlio ar priemolio dirvoje. Nepakenčia šlapios, pažliugusios žemės. Dėl didelės hibridinių naujų lelijų veislių įvairovės, baltosios lelijos auginamos vis rečiau.

Miškinė lelija (Lilium martagon)

Dar vadinama Jėzaus lelija. Rūšinę miškinę leliją galima aptikti ir natūraliai augančią Lietuvoje. Ji išsiskiria nedideliais, į apačią nukreiptais žiedais. Vienoje vietoje gali augti 10 metų ir ilgiau. Nemėgsta būti persodinamos, prireikia kelerių metų, kol įsitvirtina.

Idealiausia vieta auginti – pusšešėlyje. Žydi birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Žiedyno stiebai aukšti, iki 120–160 cm. Koto viršuje išsidėstę smulkūs rausvos, baltos spalvos žiedai. Žiedlapiai riečiasi į išorę, viduje išmarginti taškučiais. Savaime paplitusi Pietų Europoje.

Formozinė lelija (Lilium formosanum)

Užauga iki 70–200 cm aukščio. Žiedai balti su rausva išorine puse, labai skaniai kvepiantys. Žemaūgės veislės tinka auginti alpinariumams ir vazonuose. Žiemoja tik pridengta. Lengvai dauginama sėklomis, gali žydėti žiemą.

Henrio lelija (Lilium henryi)

Žiedai riečiasi į vidų, žiedlapiai siauri, todėl žiedas neatrodo toks masyvus. Žiedai nusvirę į žemę ir dažniausiai oranžinių ir gelsvų atspalvių. Aukštaūgės gali užaugti iki 200 cm aukščio. Jei susodinsite per retai, stiebas pasvirs į šoną.

Karališkoji lelija (Lilium regale)

Žiedai panašūs į formozinę leliją, bet jie daug didesni ir stambesni. Labai puošnūs ir kvapnūs, todėl atrodo labai prabangiai. Užauga 80–150 cm. Stiebas labai gausiai lapuotas. Žiemą karališkąją leliją reikia pridengti. Dauginama vegetatyviškai ir sėklomis.

Raudonoji lelija (Lilium bulbiferum)

Tinka auginti mūsų kraštuose, nes puikiai peržiemoja. Raudonoji lelija turi vidutinio stambumo, oranžinės ir raudonos spalvos žiedus. Žiedlapiai pasipuošia smulkiomis strazdanomis. Žydi birželį–liepą. 1 raudonosios lelijos stiebas sukrauna po 1 žiedą. Kitos veislės turi kekinį žiedyną. Užauga iki 60–80 cm aukščio.

Siauralapė lelija (Lilium tenuifolium)

Koto viršuje susidaręs labai elegantiškas žiedynas, pavieniui pasiskirstę žiedai, reti ir siauri lapai. Stiebas plonas, apaugęs smulkiais siaurais lapais. Lelijų žiedai smulkūs, sodrios oranžinės spalvos žiedlapiai riečiasi į išorę, yra siauri. Užauga 60–70 cm. Dauginamos sėklomis ir svogūnėliais.

Tigrinė lelija (Lilium tigrinum)

Tigrinės lelijos žiedai oranžiniai, lapai tamsiai žali, pasiskirstę per visą stiebą. Žiedlapiai išmarginti rudomis dėmelėmis, būna ir pilnavidurių. Žiedynas susiformavęs stiebo viršuje, žydi birželį–liepą. Užauga iki 90–120 cm aukščio.

Kaip auginti?

Lelijos gerai auga derlingoje, purioje ir drėgnoje dirvoje, saulėtoje ir šiltoje vietoje. Pavasarį dirvą patariama mulčiuoti ir tręšti mineralinėmis trąšomis. Lelijos nemėgsta dirvos paviršiuje nusistovėjusio vandens. Pavasarį, kai tik pasirodo lelijų daigai, augalus reikia palieti rožinės spalvos kalio permanganato tirpalu, supurenti dirvą, pabarstyti šiek tiek azotinių trąšų.

Dirvožemį reikia purenti atsargiai: jei pažeisite lelijų svogūnėlius, tais metais jos nepražys. Rudenį, kai lelijos jau nužydėjusios, nudžiūvusius stiebus reikia nupjauti iki žemės, paskui pamulčiuoti. Vienoje vietoje lelijos auga 5 metus, jei vėliau jų nepersodinsite, žiedų bus mažai.

Tręškite sodindami

Geriausios lelijų organinės trąšos – lapinė žemė ir sudūlėjusios mėšlo puvenos. Jų reikia dėti 7–8 kg į 1 kv. m, tik nepadauginkite. Jei jų bus per daug, svogūnai peraugs, taps neatsparūs šalčiui ir ligoms. Vasarą lelijos tręšiamos mineralinėmis trąšomis, turinčiomis fosforo ir kalio. Trąšas galima berti ruošiant dirvą. Keletą kartų per sezoną lelijas pabarstykite pelenais – formuosis didesni žiedai, gėlė bus atsparesnė ligoms.

Dauginti galima įvairiai

Lelijos dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Dauginant sėklomis galima išauginti sveiką sodinamąją medžiagą, greičiau priauginti daugiau augalų. Ne visos lelijų rūšys, išaugintos iš sėklų, išlaiko rūšines savybes. Sėklos sėjamos rudenį į daigyną ar vasarį į dėžutes.
Tinkamiausias laikas lelijoms persodinti – rugpjūtis ir rugsėjis. Galima jas sodinti ir anksti pavasarį iki vegetacijos pradžios. Svogūnėliais dauginamos lelijos nepraranda savo rūšinių savybių.

Svogūnėliai sodinami 20–25 cm gylyje, 10–15 cm atstumu, o baltąsias lelijas reikia sodinti sekliau – vos 3–5 cm gylyje, prieš tai svogūnėlius pamirkius nestipriame kalio permanganato tirpale. Iškastoje duobutėje supilamas smėlio kauburėlis, ant jo paguldomas svogūnėlis ir užpilama žemėmis. Svarbu, kad svogūnėlis neužmirktų, būtų drenuojamas.

Kai kurias lelijas (pavyzdžiui, raudonąją) galima dauginti stiebiniais svogūnėliais, susiformuojančiais žydėjimo pabaigoje. Baltoji ir karališkoji lelijos gerai dauginasi stiebais. Lelijai peržydėjus, stiebas ištraukiamas iš svogūno ir gulsčias užkasamas į smėlį šiltnamyje ar inspekte (15 cm gylyje). Per 10 d. atsiranda svogūnėliai. Lapais lelijos dauginamos prieš joms žydint: imami stiebiniai viršūnės lapai. Nuo stiebo nupjauti lapai iki pusės sodinami į smėlį, per 1–2 mėn. išauga svogūnėliai, kurie pikuojami į dėžutes.