Penk­tą de­šim­tį įpu­sė­jęs Sau­lius Ja­sio­nis ne­įkri­to į že­mės ūkį stai­ga ar at­si­tik­ti­nai. Dar tuo­met, kai ko­kių pen­ke­rių, še­še­rių me­tų bu­vo, iš­si­pra­šy­da­vo iš Aly­tu­je, Ku­ror­to gat­vė­je, gy­ve­nan­čios mo­čiu­tės Re­gi­nos Ber­na­ta­vi­čie­nės že­mės dar­žui.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Gar­si gė­li­nin­kė vi­suo­met skir­da­vo lys­vės ga­lą, ku­rį smal­sus anū­kas daž­niau­siai ap­so­din­da­vo mor­ko­mis ir bu­ro­kais. Ir bi­te­les pri­žiū­rė­ti jis taip pat iš mo­čiu­tės iš­mo­ko. Šian­dien S.Ja­sio­nis – na­tū­ra­laus ūki­nin­ka­vi­mo ša­li­nin­kas, žem­dir­bys­tės mi­tų grio­vė­jas, gam­ti­nės žem­dir­bys­tės Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas ir pro­pa­guo­to­jas, dar­ži­nin­kys­tės ir so­di­nin­kys­tės se­mi­na­rų lek­to­rius, pro­jek­tuo­jan­tis ir ren­gian­tis so­dus bei gam­ti­nius ūkius, kon­sul­tuo­jan­tis se­no­vi­nių, ge­no­fon­di­nių veis­lių klau­si­mu ir už­si­i­man­tis jų sau­go­ji­mu. Vi­suo­met no­riai ben­drau­jan­tis ir su gim­to­jo mies­to ži­niask­lai­di­nin­kais, S.Ja­sio­nis at­vė­rė su­kaup­tų ži­nių ar­chy­vo du­ris il­ges­niam po­kal­biui.

Ant Al­šios upe­lės skar­džio

Sau­lius per­spė­jo, kad bus ne­leng­va ras­ti jo so­dy­bą. Pa­siū­lė per­va­žia­vus Jiez­no mies­te­lį Vy­tau­to gat­ve dėl to­les­nės nuo­ro­dos jam pa­skam­bin­ti. Pa­skam­bi­nę su­ži­no­jo­me, kaip nu­va­žiuo­ti iki Al­šios hid­rog­ra­fi­nio draus­ti­nio ri­bos, pas­kui bu­vo nu­ro­dy­ta ir kaip pa­siek­ti jo ato­kų vien­kie­mį, įsi­tvir­ti­nu­sį ant Al­šios upe­lės skar­džio. Apy­lin­kių rel­je­fas čia iš tie­sų ne­nu­obo­dus. Ir vė­jo vi­suo­met yra. „Nė­ra ge­rai tiek vė­jo tu­rė­ti“, – pra­ta­ria Sau­lius, vi­sai ne­pa­na­šus į mies­to žmo­gų, nors iš Kau­no į Bag­do­niš­kius at­si­kė­lė tik šį pa­va­sa­rį.

„Su Aud­ro­ne ir Kau­ne gy­ven­da­mi dar­žą tu­rė­jo­me, triu­šius, viš­tas lai­kė­me“, – sa­ko se­no­vi­nės so­dy­bos šei­mi­nin­kas ir kvie­čia į tro­bą, bet iš­si­pra­šo­me pri­sės­ti prie il­go sta­lo, įtvir­tin­to na­mo ga­le. La­bai re­tai pa­tek­si į to­kios gy­vas­ties ben­druo­me­nę: ap­link stri­ki­nė­ja pū­kuo­ti bal­ti, pil­ki ir juo­di triu­šiai, kaps­to­si įvai­rias­pal­vės viš­tos, sa­vo bal­są de­monst­ruo­ja gai­džiai, dė­me­sio pra­šo­si gal sep­ty­nių įvai­raus am­žiaus ka­čių šei­my­na... Gir­dė­ti ir ru­de­niš­kai pa­tvi­nu­sios Al­šios tėk­mė.

Šei­mi­nin­kas sa­ko, kad nak­ti­mis se­na­me ąžuo­le ima ūk­ti net sep­ty­ne­to na­rių pel­ėdų šei­my­na. Tuoj pa­kvim­pa pa­ties Sau­liaus su­rink­ta ir fer­men­tuo­ta siau­ra­la­pių gau­ro­me­čių la­pų ar­ba­ta, ku­ri, kaip ir tu­rė­jo, mums pri­me­na tik­rą ru­siš­ką juo­dą­ją ar­ba­tą „Ivan čai“. Pa­sak jo, to­kią ga­li­ma var­to­ti ry­tą va­ka­rą – fer­men­tuo­ta gau­ro­me­čių ar­ba­ta ne­tu­ri to­ni­zuo­ja­mo­jo po­vei­kio. Man ji dar pri­mi­nė vai­kys­tę, ka­da su­karš­čia­vus ma­ma džio­vin­tas vais­ta­žo­les už­pil­da­vo karš­tu van­de­niu ir duo­da­vo mums ger­ti. Vi­si per­ša­li­mai iš­laks­ty­da­vo.

Anuo­met žmo­nės vais­tin­gų­jų au­ga­lų fer­men­ta­ci­ja ne­už­si­im­da­vo. Sau­liaus pa­si­rink­tas bū­das su­dė­tin­ges­nis už ma­ną­jį. Aš šiek tiek ap­vy­tin­tus gau­ro­me­čių la­pus su­su­ku į li­ni­nį rank­šluostį ir stip­riai iš­grę­žu­si pa­lie­ku šil­tai ke­lioms die­noms, ta­da iš­džio­vi­nu. Ne­nu­pei­kė ir ma­no­jo me­to­do fer­men­ta­ci­jos ži­no­vas.

Sau­lius pa­ti­ki­na ver­ti­nan­tis ir gi­lių ka­vą. Ga­min­da­mas ne­mir­ko gi­lių pie­ne, li­kęs kar­tu­mas jam net pa­tin­ka.

Au­ga­lai – gud­rios bū­ty­bės

Sau­lius pa­si­džiau­gia, kad vien­kie­mio dva­sia pa­tin­ka ir jo ant­ra­jai žmo­nai Aud­ro­nei bei jųd­vie­jų sū­nui. Su duk­te­ri­mis iš pir­mo­sios san­tuo­kos tė­vo ry­šiai taip pat ne­nu­trū­kę. Lau­ki­nė­je gam­to­je pa­sken­dęs vien­kie­mis pa­tin­ka ir šei­mos bi­čiu­liams, ypač mies­tie­čiams. „Vie­tos ap­link yra, kas no­ri, tas at­va­žiuo­ja“, – šei­mi­nin­kas ne­ven­gia sve­čių.

Į ką šian­dien su­si­kon­cen­tra­vęs gam­ti­nės žem­dir­bys­tės pro­pa­guo­to­jas?

„Čia įsi­gy­to­je že­mė­je no­riu ūkio, ku­riam rei­kė­tų ne­daug dar­bo, tik mi­ni­mu­mo prie­žiū­ros. Plė­siu pū­ki­nių (an­go­ros) triu­šių kai­me­nę, paukš­čius au­gin­siu dėl kiau­ši­nių, bi­ty­nas tu­rė­tų taip pat pa­si­duo­ti į plo­tį. Re­tų veis­lių kriau­šė­mis ir obe­li­mis ža­du už­so­din­ti pen­kis hek­ta­rus. Vi­sos veis­lės šiau­ri­nės, Al­ta­jaus kraš­to, ne­bi­jan­čios šal­čių“, – var­di­ja pla­nus pa­šne­ko­vas, ku­riam pri­me­nu jo pa­ties tei­gi­nius: kuo dau­giau ne­tvar­kos – tuo svei­kes­nis so­das, kuo veis­lė ar­ti­mes­nė lau­ki­niam pro­tė­viui – tuo ji ver­tin­ges­nė.

Sau­lius pa­ti­ki­na, kad toks da­ly­kas yra. Pa­sak jo, au­ga­lai – gud­rios bū­ty­bės. Jie su­ge­ba gal­vo­ti ne blo­giau už mus. O ka­dan­gi gal­vų ne­tu­ri, tai gal­vo­ja šak­ni­mis, tiks­liau, jų ga­liu­kais. Ir kuo veis­lė se­nes­nė, tuo iš­min­tin­ges­nė. Ir dar pa­šne­ko­vas pa­brė­žė, kad tik­ro­ji so­di­nin­kys­tė – ne su­ge­bė­ji­mas au­gin­ti vais­me­džius ir uo­gak­rū­mius, kaip dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja. So­di­nin­kys­tė yra gi­lus gam­tos vie­no­vės ir jos da­lių, or­ga­niz­mų, tar­pu­sa­vio ry­šių pa­ju­ti­mas ir su­ge­bė­ji­mas da­ly­vau­ti gam­tos kū­ry­bo­je. O tik­ras gy­vas so­das nė­ra tik vais­me­džiai su uo­gak­rū­miais, o vis­kas, kas ja­me tu­ri gy­ven­ti pa­gal gam­tos tvar­ką: nuo ma­žiau­sių mik­ro­or­ga­niz­mų ir smul­kiau­sių žo­le­lių iki aukš­čiau­sių me­džių, stam­bių­jų žo­lė­džių, plėš­rū­nų ir žmo­nių.

Vi­si vais­me­džiai iš pri­gim­ties yra miš­ko au­ga­lai ir ge­riau­siai jau­čia­si ta­da, kai au­ga ne at­ski­rai vie­nas nuo ki­to, o su­da­ro ben­dri­jas, taip pat kai po jais yra sto­ra au­ga­lų lie­ka­nų pa­klo­tė, su­da­ry­ta iš ne­gy­vos me­die­nos ir nu­kri­tu­sių la­pų. Bū­tent sto­ra, ak­ty­viai skai­do­ma bak­te­ri­jų ir gry­bų pa­klo­tė už­tik­ri­na in­ten­sy­viau­sią vais­me­džių ir uo­gak­rū­mių au­gi­mą, gau­siau­sią de­rė­ji­mą ir ge­riau­sią svei­ka­tą.

Ne kli­ma­to kai­tos, o dir­vo­že­mių de­gra­da­vi­mo pa­da­ri­nys

Žmo­gaus, ko­jas įnė­ru­sio į il­ga­au­lius gu­mi­nu­kus ir ne­bi­jan­čio, ko­kį jį ma­to fo­to­ob­jek­ty­vo aku­tė, ne­ga­li ne­si­klau­sy­ti. Už­bu­ria vaiz­din­ga ir gy­va jo kal­ba. Daž­nas iš mū­sų ma­to tik juo­dą dir­vą, o pa­šne­ko­vas apie dir­vo­že­mio gy­ven­to­jus ir ja­me esan­čias ko­mu­ni­ka­ci­jas ne­per­trau­kia­mai kal­bė­tų va­lan­dų va­lan­das.

„Dir­vo­že­mis – tai di­de­lės gy­vų or­ga­niz­mų ben­druo­me­nės gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Dir­vo­je gy­ve­na vi­sų sis­te­ma­ti­nių gru­pių mik­ro­or­ga­niz­mai, taip pat daug kir­mė­lių, mo­lius­kų, na­riuo­ta­ko­jų ir net žin­duo­lių. Dir­va – tar­si žmo­nių mies­tai su dau­gy­be gy­ven­to­jų, kur kiek­vie­nas už­si­i­ma ko­kia nors vi­suo­me­nei nau­din­ga veik­la. Ly­giai kaip ir mies­tuo­se, čia iš­vys­ty­tos ko­mu­ni­ka­ci­jos, ku­rios na­tū­ra­lio­je, ne­pa­žeis­to­je dir­vo­je vei­kia be jo­kių su­tri­ki­mų. Yra ir to­bu­las van­den­tie­kis, ir pui­ki ven­ti­lia­ci­ja. Yra net­gi „vie­ša­sis trans­por­tas“, ku­riuo mik­ro­or­ga­niz­mai ke­liau­ja iš vie­nos vie­tos į ki­tą ten, kur jie rei­ka­lin­gi, – tai dau­gia­ląs­čiai gy­vū­nai (dir­vo­je pa­grin­di­nės „trans­por­to“ prie­mo­nės – kir­mė­lės, vabz­džiai ir jų ler­vos), ir trans­por­to sis­te­ma, ku­ria trans­por­tuo­ja­mas mais­tas, bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos – dau­gia­ląs­čių gry­bų gry­bie­na. To­ji pa­ti gry­bie­na vei­kia ir kaip ry­šių sis­te­ma – per ją vie­ni au­ga­lai per­duo­da in­for­ma­ci­ją ki­tiems“, – vaiz­džiai ir tik­ro­viš­kai kal­ba S.Ja­sio­nis.

Pa­šne­ko­vas, sa­vo val­do­se ūki­nin­kau­jan­tis ne pa­gal ag­ro­no­mi­ją, o pa­gal gam­tos su­kur­tą pla­ną, spin­du­liuo­da­mas tik jam vie­nam su­pran­ta­ma mei­le gam­tai, mus ve­džio­jo po lau­ki­nę gam­tą tar­si la­bi­rin­tais. Jis tei­gia, kad pa­pras­tai mes įsi­vaiz­duo­ja­me, jog van­duo į dir­vą pa­ten­ka su lie­tu­mi. Iš tik­rų­jų yra kiek ki­taip. Di­du­ma van­dens į dir­vą pa­ten­ka tie­siai iš oro. Ja­me net karš­tą va­sa­ros die­ną daug van­dens. O kaip van­duo iš oro at­si­ran­da dir­vo­je? Šis reiš­ki­nys, pa­sak Sau­liaus, va­di­na­si kon­den­sa­ci­ja.

„Ne­ma­ny­ki­te, kad ra­sa yra men­kas van­dens kie­kis. Iš at­mo­sfe­ros drėg­mės su­si­da­ro po­že­mi­niai van­de­nys, ku­rie iš­trykš­ta šal­ti­niais. Šis van­duo su­da­ro di­des­nę da­lį ly­gu­mų upių van­dens. Pa­ste­bė­jo­te, kad pas­ta­ruo­ju me­tu ma­žė­ja šal­ti­nių, o ir di­džio­sios upės va­sa­ro­mis iš­sen­ka? Vi­sa tai – ne kli­ma­to kai­tos, o dir­vo­že­mių de­gra­da­vi­mo pa­da­ri­nys. Be­ato­dai­riš­kai ker­tant bran­džius miš­kus ir nai­ki­nant na­tū­ra­lias pie­vas nyks­ta dir­vos pa­klo­tė, ku­ri pa­lai­kė di­de­lį tem­pe­ra­tū­ros skir­tu­mą tarp oro ir že­mės, dir­vo­je kon­den­suo­ja­si vis ma­žiau van­dens, vis ma­žiau jo pa­ten­ka į gi­liuo­sius že­mės sluoks­nius, vis ma­žiau iš ten pa­ky­la į pa­vir­šių“, – to­kia Bag­do­niš­kių kai­mo nau­ja­ku­rio fi­lo­so­fi­ja.

Tik ama­rams iš­čius­ti­ji­mas ne­ken­kia

Pa­šne­ko­vo tie­siai švie­siai klau­sia­me, ko­dėl jis yra ir kur­mių ad­vo­ka­tas, – ne­te­ko su­tik­ti so­di­nin­ko, ku­ris džiaug­tų­si jo skly­pe ap­si­gy­ve­nu­siu šiuo že­mės rau­sė­ju.

Kur­miai at­lie­ka auk­si­nį dar­bą. Be jų veik­los so­dai dus­tų. Mū­sų klai­da, kad įsi­vaiz­duo­ja­me tu­rin­tys tei­sę spręs­ti, kas tu­ri gy­ven­ti ir kas ne. Sun­kio­se dir­vo­se, prie­mo­ly­je, ku­rių mū­suo­se ne­ma­žai, bū­tent kur­miai ir gelbs­ti so­dus. Raus­da­mi ka­na­lus jie ge­rai su­pu­re­na dir­vą, jo­je ran­da­si dau­giau oro. Tie, ku­rie kur­mius iš­nai­ki­na, ne­tru­kus ima bė­do­ti, kad už­puo­lė kur­kliai, pri­si­vei­sė be­ga­lė gram­buo­lių ler­vų. Ge­riau kur­miui ke­lis agur­kų dai­gus pa­au­ko­ti, ne­gu pas­kui skųs­tis, kiek ža­los pri­da­rę kur­kliai ir ler­vos. O ap­skri­tai di­džiau­sias dir­vo­že­mio prie­šas – mū­sų go­du­mas“, – įsi­ti­ki­nęs ži­no­vas.

Jis ka­te­go­riš­kai pa­si­sa­ko ir prieš so­do ir dar­žo ken­kė­jų nai­ki­ni­mą. Kiek­vie­ną vabz­dį apie 40 rū­šių ki­tų vabz­džių me­džio­ja, vyks­ta na­tū­ra­li at­ran­ka. Jo pa­ste­bė­ji­mu, kai su­grė­bia­me ir su­de­gi­na­me la­pus, ku­riuo­se žie­mo­ja vabz­džiai, su­aria­me dir­vą, ku­rios vir­šu­ti­nis sluoks­nis taip pat yra jų bu­vei­nė, nu­ba­li­na­me žie­ves, kaip ne­puls to­kio­je ap­lin­ko­je au­gan­čio so­do ken­kė­jai. Juk pro­fi­lak­ti­nis so­dų purš­ki­mas vyks­ta tuo­met, kai bo­ru­žės de­da kiau­ši­nė­lius. Kai so­das tvar­kin­gas, nė­ra kur paukš­te­liams pri­sig­laus­ti, ki­tai gy­vy­bei pa­si­dė­ti. Mi­ty­bos gran­di­nė vi­sur tu­ri bū­ti pil­na. Tik ama­rams iš­čius­ti­ji­mas ne­ken­kia. Šiam pro­ce­sui tie­siog su­kur­tas ab­sur­diš­kas che­mi­nės pra­mo­nės me­cha­niz­mas.

Eko­lo­gi­nė žem­dir­bys­tė, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, to­kio­mis są­ly­go­mis lie­ka tik tuš­čiu žo­džiu. Ko­kia ga­li bū­ti eko­lo­gi­ja, kai da­rai in­ter­ven­ci­ją, au­gi­ni ne tą, ko gam­ta no­ri. Eko­lo­gi­ja ne­įma­no­ma.

Gam­to­je nė­ra krū­vų kom­pos­to

„No­rė­da­mi tu­rė­ti svei­ką so­dą, ru­de­nį ne­ju­din­ki­te jo pa­klo­tės, ga­li­te ją tik pa­pil­dy­ti. Ir ne­ka­si­nė­ki­te apie vais­me­džius dir­vos. Jei kur nors rei­kia su­grėb­ti la­pus, juos pa­nau­do­ki­te kaip mul­čią, jo­kiu bū­du ne­kom­pos­tuo­ki­te, ne­de­gin­ki­te, leis­ki­te ra­miai per­žie­mo­ti vabz­džiams, o jau ki­tais me­tais te­gul jie aiš­ki­na­si tar­pu­sa­vy­je. Žo­džiu, ne­si­kiš­ki­te ne į sa­vo rei­ka­lus. So­de vi­sa­da tu­ri bū­ti op­ti­ma­lus ken­kė­jų kie­kis. Džiau­ki­tės pa­va­sa­rį ant jau­nų ūg­lių pa­ma­tę minkš­tus ama­riu­kus. Tuoj at­si­ras žied­mu­sių ir bo­ru­žių, į ama­rų ko­lo­ni­jas pa­dės kiau­ši­nė­lių, o iš­si­ri­tu­sios ler­vos su­ės di­džiau­sią da­lį ama­rų ir sau­gos so­dą nuo di­des­nio jų ant­plū­džio. Jei pir­muo­sius ama­rus su­nai­kin­si­te kad ir pa­čiu ne­kal­čiau­siu bū­du, kas sau­gos jū­sų so­dą?“ – klau­sia jau an­trą de­šimt­me­tį gam­ti­nę žem­dir­bys­tę pro­pa­guo­jan­tis S.Ja­sio­nis.

Jis me­tė ak­me­nu­ką ir į kom­pos­to mė­gė­jų dar­žą. Sau­liaus įsi­ti­ki­ni­mu, au­ga­li­nių at­lie­kų kom­pos­ta­vi­mas krū­vo­se – be­rei­ka­lin­gas ne­įkai­no­ja­mas ener­gi­jos švais­ty­mas, nes iš­ei­na ne­gy­vas, be ener­gi­jos dar­žo mais­tas. Mais­to me­džia­gos kom­pos­to krū­vo­se virs­ta hu­mi­nė­mis rūgš­ti­mis, di­de­li kie­kiai an­glies dvi­de­gi­nio iš­skren­da į orą. Kom­pos­te su­si­da­ro daug ne­tir­pių jun­gi­nių, ku­riuos au­ga­lams sun­ku pa­si­sa­vin­ti. Gam­to­je nė­ra krū­vų kom­pos­to, vi­sos au­ga­li­nės at­lie­kos krin­ta tie­siai po au­ga­lais, va­di­na­si, taip ir tu­ri bū­ti. Kur kas ge­riau, anot Sau­liaus, „kom­pos­tuo­ti“ tie­siai ant lys­vės ar so­de, kad su­skai­dy­tas ne­gy­vų au­ga­lų lie­ka­nas gy­vie­ji pa­si­sa­vin­tų iš kar­to, ne­spė­jus iš jos pa­si­ga­min­ti „kon­ser­vams“.

Ge­riau­siai var­pu­čius iš dar­žų iš­va­ro gri­kiai

Dau­ge­lis aly­tiš­kių ko­lek­cio­nuo­ja au­ga­lus, ieš­ko re­tų eg­zo­ti­nių dar­žo­vių, vais­me­džių. Knie­tė­jo su­ži­no­ti pa­šne­ko­vo nuo­mo­nę.

„Iš šil­tes­nių kraš­tų at­vež­tos veis­lės mū­sų są­ly­go­mis per sil­pnos. Dir­va tai jau­čia ir tą au­ga­lė­lį smau­gia. Bet tai ne­reiš­kia, kad ne­įma­no­ma au­gin­ti. Di­dy­sis gam­tos per­tvar­ky­to­jas Iva­nas Mi­čiu­ri­nas kiek daug šio­je sri­ty­je nu­vei­kė. Ne­se­niai taip pat ru­sas iš­ve­dė agur­kų veis­lę, ku­rios ne­nu­šal­do ir de­šim­ties laips­nių šal­tis. Tik so­di­nin­kai da­ro vie­ną klai­dą – pa­so­di­na me­de­lį ir nu­spren­džia, kad jis pri­pras prie mū­sų są­ly­gų. Jo vai­kai gal pri­pras, tik ne jis“, – tei­gia žem­dir­bys­tės no­va­to­rius.

Ar per ge­rus de­šimt me­tų kei­tė­si jo nuo­sta­tos, po­žiū­ris? Sau­lius at­vi­rai sa­ko anks­čiau ka­te­go­riš­kai pa­si­sa­kęs prieš že­mės dir­bi­mą. Da­bar ma­no, kad pa­vir­ši­nis jos su­pu­re­ni­mas rei­ka­lin­gas: „Jei no­ri dau­giau už­si­au­gin­ti, ir mėš­las, prieš ku­rį tar­si ir bu­vau nu­si­sta­tęs, rei­ka­lin­gas, ne vien žo­lė. Žo­lei lem­ta du kar­tus ati­dirb­ti: kaip pa­ša­rui ir kaip mėš­lui. Grū­dais ne­le­si­nau ir viš­tų, jų pro­tė­viai šio mais­to ne­le­sė, bet kai to­li mais­to ieš­ko­ti iš­ėju­sias la­bai stip­riai pra­re­ti­no la­pės, be­riu ir grū­dų, rei­kia, kad kas jas prie na­mų pri­lai­ky­tų. Šian­dien ko­lių veis­lės šu­ne­liui Gor­da­nui su­ka­ko ke­tu­ri mė­ne­siai. Jis dar ne­koks kie­mo tvark­da­rys. Nors bū­tent šios veis­lės šu­nį įsi­gi­jo­me, jie iš­ti­ki­mi sa­vo kie­mui, at­pa­žįs­ta ir ne­skriau­džia jo gy­ven­to­jų, ypač už sa­ve ma­žes­nių, bet ne­pa­kan­tūs sve­ti­miems, yra nuo­vo­kūs.“

Pa­klaus­tas, nuo ko gi pra­dė­ti gam­ti­nę žem­dir­bys­tę, pa­šne­ko­vas ati­ta­rė: „Jei­gu bu­vo tra­di­ci­nis dar­žas, vis­ką so­din­ti įpras­tai, tik ne­pa­lik­ti pli­kos že­mės, mul­čiuo­ti vis­kuo. Dar­bo ne­pri­trūks, ypač ten, kur yra var­pu­čių. Ra­vė­ti rei­kės, tik, aiš­ku, ma­žiau nei įpras­tai. Nai­kin­ti pik­tžo­lių che­mi­ja ne­pa­tar­čiau, ji il­gai, kai ku­ri ke­lioms de­šim­tims me­tų, iš­lie­ka dir­vo­je. Tai tik­rai ne­ge­ras da­ly­kas. Ge­riau­siai var­pu­čius iš dar­žų gri­kiai iš­va­ro.“

Lau­kia­ma nau­jos kny­gos

Dar šei­mi­nin­ko pa­klau­sė­me, ko­kią nau­dą, be ge­rų emo­ci­jų ste­bint jų el­ge­sį, duo­da triu­šiai. „Pir­miau­sia iš pū­kų, ku­rie nu­pe­ša­mi ke­tu­ris kar­tus per me­tus, juos su­ver­pus ga­li­ma nu­si­megz­ti šil­tų dra­bu­žių. Ne gry­nas, bet su krai­ku jų mėš­las yra pui­kus mul­čias uo­gak­rū­miams ir vai­sius au­gi­nan­čioms dar­žo­vėms, pa­vyz­džiui, po­mi­do­rams. Triu­šių mėš­le ga­li­ma au­gin­ti slie­kus, juos le­sin­ti paukš­čiams. Triu­šių mėš­lą slie­kai ėda iš kar­to be jo­kio pa­pil­do­mo pa­ruo­ši­mo. Jį ga­li­ma rau­gin­ti ir ga­min­ti bio­lo­gi­nius sti­mu­lia­to­rius dar­žui ir so­dui“, – ne­pri­trūks­ta žo­džių pa­šne­ko­vas, ge­rai mo­kan­tis ru­siš­kai ir ver­čian­tis kny­gas.

Jis at­vi­rai sa­ko ne vi­suo­met su­tin­kan­tis su ru­sų ag­ro­no­mų Ni­ko­la­jaus Kur­diu­mo­vo, Bo­ri­so Bub­li­ko tei­gi­niais, bet kny­ga „I.V.Mi­čiu­ri­nas. Rink­ti­niai raš­tai“ yra jo sta­lo kny­ga.

„Šio no­va­to­riaus ir moks­lo ko­ri­fė­jaus iki šian­die­nos nė­ra pra­len­kęs nė vie­nas moks­li­nin­kas. O juk jo dar­bo lai­kas bu­vo ką tik po re­vo­liu­ci­jos. Ne­pra­lenk­tas ta­len­tas“, – di­džiu moks­li­nin­ku pa­si­džiau­gia gy­vy­bės pil­no vien­kie­mio sa­vi­nin­kas.

Klau­sia­me, kuo pats sa­ve lai­ko. Sau­lius pa­ty­lė­jęs at­sa­ko, kad gal yra dau­giau so­di­nin­kas, ki­ti va­di­na paukš­ti­nin­ku, triu­ši­nin­ku. Jo val­do­se, nors į jas at­si­kė­lė tik pa­va­sa­rį, jau ma­ty­ti dar­ži­nin­kys­tės ir so­di­nin­kys­tės pa­vel­do. Pa­ste­biu, kad do­mi­si bul­vė­mis, jų veis­lė­mis ir bu­ro­kais, ku­riuos taip mė­go au­gin­ti anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je mo­čiu­tės duo­ta­me ga­la­lys­vy­je. Nors ti­ki­na, kad jam pas­ta­ruo­ju me­tu įdo­mes­nis šiau­rie­tiš­kų so­do kul­tū­rų pri­si­tai­ky­mas prie Lie­tu­vos są­ly­gų.

O ne­tru­kus pa­si­ro­dys dar vie­na S.Ja­sio­nio kny­ga „Gam­ti­nis dar­bas“, ra­gi­nan­ti tau­so­ti gam­tą. Kny­ga „Gam­ti­nė žem­dir­bys­tė“, ska­ti­nan­ti per­ei­ti prie po­pu­lia­rė­jan­čio na­tū­ra­laus ūki­nin­ka­vi­mo, iš­leis­ta šį pa­va­sa­rį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (627)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (146)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

S. Skvernelis apie G. Palucko komentarus dėl Astravo AE: panašu į Kremliaus ruporą papildyta 09.21 (75)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad vieši Socialdemokratų partijos lyderio Gintauto Palucko...

Partijų reitinge pirmauja konservatoriai (128)

Opoziciniai konservatoriai šiuo metu turi didžiausią visuomenės palaikymą, o valdantieji...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (47)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Ieškoma dingusi be žinios pavėžėjimo paslaugas teikianti Andžela Markevičienė (22)

Vilniaus policija ieško dingusios be žinios Andželos Markevičienės. Moteris rugsėjo 20 d....

Lietuvių verslumas stebina: įspėja, kas laukia norinčių neteisėtai užsidirbti

Smėlis ir žvyras – plačiausiai paplitusios naudingosios iškasenos Lietuvoje. Taip pat ir labai...

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (11)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Tragedija pasibaigęs susidūrimas atvėrė labai skaudžią Lietuvos problemą (14)

Pastovūs laukinių žvėrių ir vairuotojų susidūrimai verčia susimąstyti apie tai, kad galbūt...

Pasaulį sugraudinusios šokėjos gyvenimas apsivertė: kelias iki šypsenos buvo ilgas ir skausmingas

Projekte „ Britain 's Got Talent “ su šokėjų grupe „Merseygirls“ pasirodžiusi Julia...