Išmoningai tvarkantis nedideliame žemės sklypelyje galima sukurti jaukią oazę. Tokia mintis atėjo į galvą apsilankius pas Nijolę ir Jurijų Pisarevskius.
Uošvio žvilgsnis
Sodininkų bendrija „Smėlynė“ yra vos už 11 kilometrų nuo sostinės centro. Iki Nemenčinės plento ir autobusų stotelės – pusė kilometro. Tad nuvažiuoti į darbą, anot Pisarevskių, visai nesudėtinga. Kai užauginę vaikus jie su žmona prieš šešerius metus nusprendė sūnui palikti butą ir keltis gyventi į sodą, darė tai ne iš vargo. Sunkmetis tuo metu dar nebuvo prasidėjęs.
„Seniai svajojome ne tik vasarą, bet ir žiemą gyventi sode. Čia viską kūrėme patys“, – sakė jokio darbo nebijantis Jurijus.
Nijolė prisiminė, kaip prieš 33 metus ištekėjusi už savo vyro atvažiavo į tuomet uošviams priklausiusį sodą. „Buvau visiška miestietė. Niekada nepamiršiu, kaip tada vyro tėvas žvilgterėjo į mano lakuotus nagus.
Uošvis buvo nepaprastai darbštus, toks ir mano vyras. Tada nelabai supratau, kas manęs laukia“, – linksmai kalbėjo moteris. Tačiau po truputį ji susitaikė su mintimi, kad į sodą važinėti teks labai dažnai.
Sovietiniais deficito laikais turintieji kolektyvinius sodus ir netingintieji dirbti gerokai mažiau stumdydavosi eilėse. Užsiaugintų sodo ir daržo gėrybių užtekdavo beveik visai žiemai.
Sekmadieniais kartu
Dabar jau ketvirta Pisarevskių karta mina sodo takelius, kuriais gavę sklypą pirmąsyk žengė jų proseneliai. Nijolė su Jurijumi laimingi, kai kiekvieną sekmadienį sūnus ir dukra su vaikais atvažiuoja aplankyti.
„Laikomės tradicijos sekmadieniais visi susėsti prie pietų stalo. Džiaugiamės galėdami pavaišinti anūkus pačių užaugintais vaisiais ir daržovėmis“, – sakė Nijolė. Kol sode šeimininkauja mama su tėčiu, jaunimui beveik nėra ką veikti. O ir sklypo plotas ne kažin koks, kad reikėtų triūsti keturiese ar šešiese. Nijolė ir Jurijus, nors ir neturi specialaus žemės ūkio išsilavinimo (ji – ekonomistė, jis – automechanikas), puikiai išmano, kur ir ką sodinti, kuo tręšti, kad vieni augalai derėtų, o kiti džiugintų akis.
Ir nauda, ir grožis
Kai lankėmės pas Pisarevskius, dar žydėjo įspūdingi aukštaūgiai jurginai. Nijolė nepamena jų veislės ir iš kur gavo šakniagumbių. Pavadinome juos saboniais, mat tikrai daugiau nei dviejų metrų aukštyje raudoniu švietė jų žiedai.
„Čia įprasta tarpusavyje dalytis tuo, kas ką turi, keičiamės augalais. Šie mano jurginai žydi jau ne pas vieną. Labai šaunu, jei žmonės nori gyventi gražiai, nedideliame sklype randa vietos ir gėlei“, – džiaugėsi moteris.
Ji pati apželdinimo idėjų semiasi iš žurnalų, tačiau aklai nekopijuoja, ieško savo varianto. Žvilgterėjus į sklype augančius dekoratyvinius augalus, nedideles išmoningai sutvarkytas poilsines zonas, akivaizdu, kad čia gyvenantieji siekia iš nedidelio žemės lopinėlio ne tik naudos gauti, bet ir ieško atgaivos sielai.
„Pamenu, uošviui tvarkantis šiame sklype kiekviena žemės pėda buvo skirta daržovėms, vaismedžiams ir vaiskrūmiams. Kita vertus, tada sunkesni laikai buvo. Mes galime sau leisti daugiau. Tačiau daržas visada buvo ir bus. Kaip kitaip? Negi turėdami sodą važiuosime į turgų ridikėlių ir krapų pirkti?“ – klausė Nijolė.
Ravėjimas nevargina
Kaip ir dauguma mėgstančiųjų auginti gėles, Nijolė negali atsispirti pagundai kasmet turimą gėlių kolekciją papildyti naujų veislių augalais. „Nuo ankstyvo pavasario žydi tulpės ir narcizai, vėliau prasiskleidžia kitų gėlių žiedai. Norėčiau turėti jų dar daugiau, bet reikia ir daržo.
Savo augintus špinatus dar ir dabar galime valgyti. Šiltnamis nedidelis, bet pomidorų užtenkame. Agurkus šiais metais auginome po daržo danga, tad ilgai ir gausiai derėjo. Daugiau niekada nebesodinsiu jų kartu su pomidorais šiltnamyje. Paprikas taip pat auginau lauke. Tik pasodinę į lysvę uždengėme polietileno plėvele“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Anot jos, kartais augalus reikia ir pabarti. Žiūrėk, tada ima ir pradeda augti, žydėti ar derėti. Jei pabarimas nepadeda, tenka sodinti į kitą vietą. Nijolė tikino, kad augalas, kaip ir žmogus, renkasi vietą, kur jam būti. Paklausta, ar nevargina ravėjimas, sakė, kad tikrai ne, mat nelaukia, kol piktžolės suvešės. Kedena tarpueilius, kai jos vos sudygsta. Tam nereikia daug laiko, galima grįžus iš darbo valandėlę kitą pasikrapštyti. O anksčiau, kol negyveno sode, visus darbus reikėjo įveikti per savaitgalį.
Pigiau nei mieste
Vienintelis dalykas, ko Pisarevskiams trūksta, – tai erdvė. Aštuonių arų sklypas spraudžiasi tarp kaimynų. Taip sodininkų bendrijose gyvena dažnas. Nebent nusiperka kaimyninius sklypus.
Turbūt todėl tausodami vietą ir kurdmiesi sodininkų bendrijoje, jie nedidino namo.
„O kam? Juk gyvename dviese. Vasarą visas gyvenimas – sode, o žiemą kuo mažesnis namo plotas, tuo lengviau ir pigiau jį apšildyti. Pats išmūrijau kaminą. Geras meistras išmūrijo krosnį, tad kūrename malkomis, žento, kuris dirba staliumi, atvežtomis medžio atraižomis ir vargo nematome. Tikrai pigiau nei mieste. Vandenį semiame iš šulinio. Daržus vasarą laistome atvestu iki kiekvieno sklypo Neries vandeniu. Taigi gyvenimas čia daug pigesnis nei mieste“, – tikino Jurijus.
Neseniai išsirinkę naują bendrijos valdybą Pisarevskiai, kaip ir kiti „Smėlynės“ nariai, tikisi teigiamų pokyčių.
„Visuotiniame susirinkime nusprendėme, kad gali būti mažesnis nario mokestis, nebebus ir absurdiškų po kelis tūkstančius litų siekusių infrastruktūros mokesčių. Pagaliau žmonės žinos, už ką moka. O surinktus pinigus bendru sprendimu panaudosime tam, kam labiausiai reikia“, – sakė Nijolė. Dabar jie jau gyvena Kalėdų laukimu. Prie kieme papuoštos eglutės sugužės visa šeima.
