Tiksliai nežinoma, kas paskatino vokietį Karlą Milę - bambeklė žmona ar noras sumažinti skalbimo išlaidas, - 1900 metais perdaryti medinę sviestmušę į pirmąją skalbyklę istorijoje. Tiesa, ji buvo rankinė.
Dar po šešerių metų amerikietis Alva Fišeris prie panašaus įrenginio prijungė dar ir elektros motorą. Taip atsirado elektrinė skalbyklė - beveik tokia, kokiomis naudojamės šiandien.
Dabar, kai net šaldytuvų yra pagaminama mažiau, skalbyklių įvairovė tokia didžiulė, kad neišvengiamai iškyla klausimas: kaip neapsirikti renkantis svarbiausią namų ūkio atributą?
Skalbyklės būna dviejų tipų - aktyvatorinės ir būgninės. Pirmosios skalbia sudarydamos galingą vandens, skalbinių ir putų sūkurį, tad skalbiamų daiktų tikrai netausoja.
Dėl nežinia kokios priežasties, Jungtinėse Valstijose dauguma skalbyklių yra būtent tokios. Tuo tarpu Europoje pirmenybė teikiama „būgninei“ skalbyklių konstrukcijai. Jose skalbiniai saugiai teliūškuojasi būgne, kuris paskui juos dar ir išgręžia.
Dažniausiai būgnas skalbyklėje montuojamas horizontaliai. O štai liukas skalbiniams gali būti ir skalbyklės viršuje, ir priekyje.
Pirmojo tipo skalbyklės, kartais vadinamos vertikalaus pakrovimo, pasižymi trimis, iš pirmo žvilgsnio, akivaizdžiais trūkumais: ant skalbyklės nieko neuždėsi, pastatyti tokią mašiną nišoje ar įmontuoti į virtuvės baldus nepavyks, o ir skalbiniams ištraukti reikia daugiau fizinių pastangų. Yra ir dar vienas, psichologinis trūkumas: nematyti paties skalbimo proceso.
Tačiau turi šios skalbyklės ir pranašumų. Jei norėtumėte palikti mašiną anūkei - kaip palikimą, - pirkite būtent vertikalaus pakrovimo skalbyklę. Jų būgnas patikimai sutvirtintas iš abiejų pusių guoliais. Kai liukas yra skalbyklės priekyje, guolis yra tik vienas. Tad, nepaisant visų inžinerinių gudrybių, faktas tai, kad būgnas turi tik vieną atramą.
Kitas ne mažiau svarbus pranašumas yra galimybė išimti skalbinius tuo atveju, jei staiga dingsta elektra ar įvyksta nedidelis gedimas. Tačiau prieš pirkdami vertikalaus pakrovimo skalbyklę dėl viso pikto pasiklauskite pardavėjo, ar joje sumontuotas mechanizmas, visuomet sustabdantis būgną liuku į viršų.
Prieš apsispręsdami pirkti vieną ar kitą skalbyklę pirmiau apsispręskite dėl „parkavimo vietos“.
Beveik kiekvienas gamintojas siūlo įvairių pločių, gylių ir aukščių skalbykles. Populiariausios jų statymo vietos yra vonia ir virtuvė. Deja, vonios kambario klimatas yra nepalankus bet kokiai technikai: didelė drėgmė skatina korpuso, kitų metalinių detalių koroziją, trumpina variklio gyvenimą, o aukštesnė nei įprasta temperatūra daro neigiamą poveikį guminėms žarnoms ir tarpinėms.
Ir tai neminint akivaizdžios tiesos, kad bet koks elektrinis prietaisas vonios kambaryje yra potencialiai pavojingas.
Virtuvėje skalbyklę galima pastatyti ir atskirai, ir įmontuoti į baldus (tuomet atstumas nuo grindų iki stalviršio turėtų būti ne mažesnis nei 82 cm).
Šiuo metu parduodamų skalbyklių minimalus gylis yra 32 cm. Bet ir skalbinių tokioje mašinoje telpa dukart mažiau.
Rinkdami vietą skalbyklei namuose pasistenkite taip pat atsižvelgti ir į tai, į kurią pusę ir kokiu atstumu atsiveria liukas skalbiniams, nes jei jis sulūš, remonto išlaidos suduos skaudų smūgį jūsų kišenei.
Kitas dalykas, dėl kurio reikia apsispręsti prieš išsirenkant konkretų modelį, tai ar jums bus reikalinga džiovyklė ar ne, o taip pat iš kokios medžiagos pagaminto bako norėtumėte.
Skalbyklėje su džiovinimo funkcija išskalbti skalbiniai, žinoma, išdžius greičiau, tačiau skalbyklės būgne jie džius tokie, kokie bus po skalbimo - t.y. negailestingai suglamžyti. Visiškai išdžiovinus skalbinius džiovyklėje, skalbinius bus sunku net šiuolaikiškiausiu lygintuvu.
Visi būgnai, į kuriuos tiesiogiai dedami skalbiniai, gaminami iš nerūdijančio plieno, o štai bakas, kuriame jie įtaisomi, gali būti įvairūs. Iš pradžių bakai būdavo emaliuoti, kaip puodai, tad ir „ligos“ jų būdavo tokios pačios: tai nuskildavo, tai surūdydavo, tai prakiurdavo per siūles...
Dabar bakus gamina arba iš „amžino“ nerūdijančio plieno, arba iš naujų kompozicinių medžiagų. Tai, žinoma, pigiau, tačiau pervežant skalbyklę ar esant didelėms apkrovoms iš kompozicinių medžiagų pagamintų bakų tvirtinimo detalės kartais nulūžta.
Šiuolaikinės vidutinės klasės skalbyklės pasižymi panašiomis techninėmis charakteristikomis, daviklių bei funkcijų rinkiniu. Ir nors davikliai, pranešantys apie nuotėkius, nesandariai uždarytą liuką ir pan., daro skalbykles saugesnes, iš tiesų šios klasės mašinų gamintojų pagrindinis tikslas yra pagaminti jas kuo ekonomiškesnes. Nuolat didėjant energijos ir vandens kainoms, tai aktualu ir pirkėjams.
Kaip ir kita buitinė technika, skalbyklės yra skirstomas į klases pagal skalbimo kokybę, keliamo triukšmo lygį, elektros energijos ir vandens sunaudojimą. Šios klasės žymimos raidėmis.
A klasės skalbyklės yra geriausios pagal visas charakteristikas, kitomis raidėmis pažymėtos - atitinkamai prastesnės. Tą žino daugelis pirkėjų, tačiau ne visi numano, jog tikrovėje skirtingų gamintojų standartai gali šiek tiek skirtis, tad vienos firmos A klasės skalbyklė nebūtinai yra geresnė už gerą reputaciją turinčio gamintojo B klasės skalbyklę. Didžiausi „pagyrūnai“ yra net susigalvoję A+ klasę - veikiausiai tam, kad galėtų dar kilstelėti savo brangiausių modelių kainą.
Vertinant skalbyklės elektrinės dalies efektyvumą tenka pasikliauti gamintojo sąžiningumu. Bet kokiomis naujausiomis skalbimo technologijomis pasinaudoti, pirkėjas, laimė, gali apsispręsti pats.
Už įmantrių angliškų pavadinimų - Easy Logic, Fuzzy Logic, Aqua-Sensor ir t.t., ir pan. - slepiasi panašios technologijos: skalbinių svorio, nešvarumo nustatymo, programos koregavimo skalbimo procese, tikslaus reikalingo vandens kiekio nustatymo, skalavimų skaičiaus... Kai kurios „protingos“ mašinos net pasufleruoja, kiek reikia berti skalbimo miltelių.
Suprantama, skalbyklė skalbinių nesveria - tik nustato, kiek vandens sunaudota jiems užmerkti. O skalbinių nešvarumas nustatomas pagal vandens drumstumą. Tačiau tikra tiesa tai, kad sutaupytas vanduo, laikas ir elektros energija greitai kompensuos tą sumą, kurią, kaip jums gali iš pradžių pasirodyti, permokėjote už „sumaniąją“ skalbyklę.
Be to, konstruktoriai sugalvoja vis naujas bako formas (pavyzdžiui, padaro jį ovalų), neva taupesnius ir gerinančius skalbimo kokybę.
Vis dėlto, nepaisant nieko, geriausia yra ta „protinga“ skalbyklė, kuri tiesiog gerai skalbia ir neverčia šeimininkų studijuoti romano dydžio instrukcijos.
Pirmoji pagalba: specialistų rekomendacijos
Kai jums iš parduotuvės pagaliau atveš skalbyklę, neskubėkite jos įjungti. Taisyklingas skalbyklės pastatymas ir prijungimas yra nepriekaištingo ir ilgo mašinos darbo garantas, tad patikėkite tai profesionalams.
Tačiau specialistai bet kuriuo atveju rekomenduoja:
- Prieš pastatant ir prijungiant skalbyklę būtina tiksliai pagal instrukciją pašalinti visas mašinos transportavimui būtinas detales - tvirtinimo elementus, varžtelius, segtukus ir pan.
- Skalbyklės šakutės lizdas prie elektros skydo turi būti prijungtas atskiru laidu, būti įžemintas ir aprūpintas apsaugine avarinio išjungimo sistema.
- Grindys, ant kurių statoma skalbyklė, turi būti tvirtos ir lygios; taip pat būtina tiesiai pastatyti ir pačią mašiną atitinkamai sureguliuojant jos kojelių aukštį.
- Prie medinių grindų priekines skalbyklės kojeles reikėtų pritvirtinti kabėmis, o jeigu grindys plytelių, po skalbykle derėtų pakloti stangrų guminį kilimėlį.
- Skalbyklę prie vandentiekio derėtų jungti per atskirą kraną su smulkiu filtru vandeniui valyti.
Automatinėms skalbyklėms labai svarbi skalbimo miltelių kokybė, tad naudoti galima tik tuos, kurie skirti tokioms mašinoms. Kiti milteliai pernelyg putoja ir gali pažeisti vandens lygio daviklį ar net apskritai sugadinti skalbyklę.
Lovelį skalbimo milteliams berti reikia periodiškai valyti, o baigus skalbti mašinos liuką geriau laikyti šiek tiek pravertą.
