Įsikėlusi į vieno kambario butą naujosios statybos name, žurnalo „Statyk!“ skaitytoja Elvyra tapo ir nediduko – 4,4 kv. m, L raidės formos vonios kambario savininke. Siekdama šiek tiek sutaupyti, be to, maištaudama prieš iki gyvo kaulo įkyrėjusį ištisinį sienų plytelių vaizdą, didžiąją dalį patalpos sienų ji nusprendė dažyti.

Plytelės – tik ten, kur būtina

Plyteles buto savininkė rinkosi erdviai dušo nišai, nuo likusios patalpos atitvertai stikline pertvara su slankiosiomis durimis, taip pat grindims. Kitaip tariant, ten, kur paviršiaus sąlytis su vandeniu tiesioginis.

„Butą pirkau su daline apdaila, – dalijosi patirtimi skaitytoja Elvyra, – o tai reiškė, kad vonios kambarys atiteko visiškai neįrengtas. Nebuvo net hidroizoliacijos. Tai tapo savotišku privalumu, mat gavau galimybę įrengti ją kaip tik ten, kur man reikia“.

Savininkės nusamdytas meistras hidroizoliacine mastika padengė grindis ir dušo nišai numatytas sienas, ant grindų paklojo elektrinį šildymo kilimėlį, suklijavo grindų ir sienų plyteles. Likusį sienų plotą Elvyra, įkvėpta savo nesenos dažymo patirties, nusprendė nudažyti pati.

Atsparus drėgmei „sumuštinis“

„Iš pradžių, apsilankiusi Suomijos dažų gamintojo „Tikkurila“ surengtame seminare, išmokau, kaip dažyti sienas ir lubas, – pasakojo skaitytoja, – paskui, skyrusi tam vieną savaitgalį ir pasitelkusi gautas žinias, išsidažiau visą virtuvę. Ši patirtis man taip patiko, kad, kilus klausimui apie vonios kambario apdailą, jau visiškai sąmoningai užsirašiau į naują seminarą, kuriame buvo teikiama specializuota informacija apie drėgnų patalpų dažymą. Supratau, kad ir čia sugebėsiu didžiąją dalį darbų nuveikti pati“.

Didžiąją, bet ne visus. Iš lektorių Elvyra sužinojo, kad dar prieš dažydama turės paruošti vonios kambario sienas. Silikatinių blokelių mūras – o būtent iš šitos medžiagos bute įrengta vonios kambario atitvara – turi būti padengtas drėgmės nebijančiu tinku ir nuglaistytas tokios pat savybės glaistu. Dėl tinko jokių problemų nekilo (sienų padengimas tinku – dalinę apdailą įrengiančių statybininkų rūpestis), o štai glaistymu teko pasirūpinti pačiai savininkei.

„Seminare mums nupasakojo visą drėgnos patalpos sienų paruošimo „sumuštinį“, – sakė Elvyra. – Tinkuotos sienos turėtų būti glaistomos atspariu drėgmei glaistu, vėliau padengiamos drėgmę izoliuojančiu gruntu, tada – pagal skandinavų technologiją – gruntiniais dažais, o jau ant šių tepami du sluoksniai drėgmei atsparių dažų“.

Taigi, vėl prireikė meistro su glaistykle. Visą plytelėmis neišklijuotą vonios kambario sienų plotą jis padengė lengvu drėgmei atspariu glaistu. Po šio veiksmo Elvyros vonios kambario sienos tapo ne baltos, o pilkšvai melsvos.

„Sunku įvertinti, kiek iš tiesų meistrui užtrunka vonios sienų glaistymas, – skėsteli rankomis Elvyra, – juk privalu daryti technologines pauzes: laukti, kol išdžius užteptas sluoksnis, kad būtų galima glaistyti toliau. Dar labai priklauso nuo meistro nagingumo. Kai kurie krapštosi ilgiau, kiti įsigudrina apsisukti su vienu ar dviem glaistymais. Mano meistras iš vonios išėjo po dviejų dienų nuo glaistymo pradžios, bet tai nereiškia, kad jis ištisas dienas ten lindėjo. Tiesą sakant, jo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Vienu vizitu jis užtrukdavo pusvalandį ar valandą, tada išvažiuodavo, kad grįžtų po keturių valandų dar pusvalandžiui. Tiesiog daviau jam buto raktą ir išvykau į darbą“.

Svarbu sudėtis ir gamintojo patikimumas

Seminare Elvyra sužinojo, kad dažai gali būti skirstomi ir pagal tai, kokio tirpiklio pagrindu gaminama jų emulsija. Tarkim, yra vidaus patalpoms skirtų dažų, gaminamų vaitspirito pagrindu, tad jie skleidžia gana aštrų kvapą, o, norint išvalyti įrankius, jų taip lengvai neišplausi. Populiaresni yra vandens pagrindu gaminami dažai – lateksiniai ir akriliniai. „Kadangi mano namas neseniai baigtas statyti, – pagrindė savo pasirinkimą savininkė, – jo konstrukcijose dar klajoja statybinė drėgmė. Šiems likučiams verčiau neužkirsti kelio išgaruoti, antraip jie gali pridaryti bėdų. Todėl pasirinkau garams laidžius vandens pagrindu gamintus dažus.

Be to, imponavo mintis, kad įrankius galėsiu nesudėtingai išplauti. Kaip ir išteptas rankas ar drabužius“. Dažų sudėtyje užmačiusi ir priešpelėsinių priedų, padidinančių dažytų paviršių atsparumą grybeliui, Elvyra džiaugsmingai trynė rankas: tegu naujosios statybos pastatuose ir veikia priverstinis vėdinimas su rekuperacija, bet papildoma apsauga nuo pelėsio dar niekam nepakenkė. Produkto žinomumas rinkoje ir geri vartotojų atsiliepimai taip pat svarbu. Juk kuo ilgiau gyvuoja dažus gaminantis koncernas, tuo labiau jis suinteresuotas investuoti į gaminių kokybę, kad kuo daugiau vartotojų liktų patenkinti.

„Be to, dar turiu porelę numylėtų augintinių ir tikrai nenorėčiau, kad šie, prisikvėpavę dažų dangos į orą skleidžiamų dalelių ar tiesiog palaižę paviršius, sunegaluotų“, – neslėpė Elvyra.

Pirmenybę ji suteikė dažams, neturintiems tirpiklių, atstumiantiems purvą, nepasiduo-dantiems valymui net tirpikliais.

Drėgnų patalpų dažų savybės

Gamindami tokioms patalpoms skirtus dažus, gamintojai į juos papildomai prideda specializuotų priedų – biocidų, dažų dangai suteikiančių atsparumo pelėsiui, bei rišiklių, suteikiančių stiprumo ir atsparumo intensyviam plovimui ar net trynimui šepečiu. Šiek tiek – net valymui skiedikliais, tarkim, vaitspiritu.

Tiesa, atsparumas valymui tiesiogiai susijęs su dažų blizgumu: kuo jie atsparesni, tuo labiau blizga. Tad virtuvei ir koridoriui (o ir vaikų kambariams), kur gali dažniau prireikti valymo, vartotojai dažniausiai perka pusiau matinius dažus, o vonios kambariams skirti dažai dažniausiai būna šiek tiek blizgesni – pusiau blizgūs ar blizgūs, pagal blizgumo skalę žymimi 30 ir didesniu skaičiumi.

„Mano sėkminga ir smagi patirtis dažant virtuvę „Vivacolor“ dažais paskatino ir šiai užduočiai pasirinkti šio gamintojo produkciją, – sakė Elvyra. – Juolab kad dažančiojo grunto man liko kaip tik tiek, kad užtektų nedidukei voniai nugruntuoti“.

O parduotuvėje susiorientuoti nesunku – teliko išsirinkti skardinę, ant kurios užrašyta „Vivacolor Interior Bath“, ir imtis dažymo.

Specialisto komentaras

Rokas Vičkus, dažų ekspertas:

Drėgnoms patalpoms pritaikyti glaistai savo sudėtimi šiek tiek skiriasi nuo standartinių. Į juos pridedama biocidų, saugančių nuo pelėsio, yra šiek tiek didesnė dalelių frakcija, o tai leidžia iškart tepti storesnį sluoksnį ir lengviau užglaistyti įvairaus dydžio paviršiaus nelygumus. Sukietėjęs drėgnų patalpų glaistas šiek tiek tvirtesnis nei standartinis, tačiau jį šlifuoti taip pat lengva, o nušlifuotas suformuoja lygų ir glotnų paviršių.

Gaminant drėgnoms patalpoms skirtą glaistą „Vivacolor W“, į jį įmaišoma pilkai melsvai žalsvo pigmento. Tai daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia šitaip nuspalvintas glaistas iš pirmo žvilgsnio skiriasi nuo standartinių, sausoms patalpoms skirtų glaistų. Taigi pigmentavimas padeda apsaugoti vartotoją nuo klaidos. Jis pagelbėja ir meistrų kontrolei: daug paprasčiau patikrinti, ar drėgnoje patalpoje po dažų sluoksniais buvo naudojamas reikiamos paskirties glaistas. Visa drėgnų patalpų dažymo sistema gali būti apibrėžta štai taip: drėgmei atsparus glaistas padengiamas drėgmę izoliuojančiu gruntu; šį nudažę dviem sluoksniais drėgnoms patalpoms skirtų dažų (tarkim, „Vivacolor Interior Bath“), gauname gražų, tvirtą ir tiek drėgmei, tiek pelėsiui atsparų paviršių. Jis atsparus vandeniui, lengvai prižiūrimas, higieniškas ir vienalytis.

Be to, lengvai remontuojamas ar perdažomas kita spalva. Norėčiau atkreipti dėmesį į drėgmę izoliuojantį gruntą. Užteptas ant glaisto, jis sudaro ploną, bet labai tankią plėvelę, kuri izoliuoja drėgmę ir apsaugo po gruntu esančias statybines medžiagas. Gruntas, kaip ir glaistas, turi priedų, saugančių nuo pelėsio. Jei siekiate sutaupyti, drėgmę izoliuojančiu gruntu galite dengti ne visą vonios kambario sienų paviršių, o tik tiesiogiai su vandeniu sąlytį turinčias vietas. Tarkim, dušo kabinos zoną ir maždaug 50 cm aplink ją.

Kaip apskaičiuoti išeigą

Naujas, iki šiol nedažytas, tik nuglaistytas paviršius sugeria palyginti daug dažų. Dažytas – mažiau. Kadangi Elvyra buvo nusprendusi glaistytas vonios sienas dengti dažančiuoju gruntu, ji kurį laiką dvejojo, kaip skaičiuoti dažų išeigą – pagal dažytus paviršius ar pagal nedažytus? Juk gruntas tegu ir suvienodina ir šiek tiek sumažina paviršių įgeriamumą, su visaverte dažų danga jo nesulyginsi. Kita vertus, tai – ne tik gruntas, bet ir dar tam tikra prasme dažai.

Pasvarsčiusi naujakurė nusprendė tiesiog remtis nurodoma dažytiems paviršiams išeiga. Ant drėgnoms patalpoms skirtų dažų „Interior Bath“ pakuotės nurodytos tokios sąnaudos vienam sluoksniui: litro dažų pakaks padengti 10–12 kv. m anksčiau dažyto paviršiaus.

„Mano vonios kambarys nėra stačiakampis – patalpa L raidės formos, be to, vienoje vietoje uždengti vamzdynai sukuria nišą, – juokėsi dažytoja. – Dažomų paviršių plotų skaičiavimas taip pat privertė pasukti galvą. Sudėdama visų atkarpų ilgius, bent tris sykius gaudavau vis skirtingus rezultatus. Galų gale pavyko apskaičiuoti perimetrą – 9,8 m. Jį padauginusi iš dažomų sienų aukščio – 2,6 m, pagaliau sugebėjau apskaičiuoti ir dažų išeigą: (9,8 × 2,6) /12 = 2,12 litro vienam sluoksniui“. „Vivacolor“ dažai parduodami pakuotėmis po 0,9, 2,7 ir 9 litrus. 2,7 l pakuotės būtų šiek tiek per mažai, 9 – smarkiai per daug. Atsispyrusi pagundai rizikuoti, Elvyra užsakė švelniu smėlio atspalviu tonuotų dažų 2,7 ir 0,9 l pakuotes. Kad būtų ramu.

Mažame plote dirbti sudėtingiau

„Kone dukart didesnę virtuvę, kur dažiau ir sienas, ir lubas, nugalėjau per pusantros dienos, – pasidalijo patirtimi skaitytoja, – tad visai logiška buvo manyti, kad su nediduke vonia susitvarkysiu greičiau. Bet taip neatsitiko“.

Pirmiausia – mažame plote nepatogu sukiotis. Ilga teleskopinė rankena kliudydavo priešingą sieną, volelį dažnai tekdavo nuo jos numauti. Nemažai kampų, prie sienos pritvirtintas rankšluosčių džiovintuvas, po kuriuo dar reikėjo įsigudrinti pakišti ranką… Čia pravertė visai mažutis, vos 7 cm ilgio, volelis ir jam tinkanti rankenėlė.

Valandą truko nuglaistytas sienas padengti dažančiuoju gruntu. Pusantros Elvyra laukė, kol paviršiai išdžius. Dar valandą dažė smėlio atspalvio dažų pirmąjį sluoksnį ir vėl laukė dvi valandas. Valandą užtruko nudažyti antrąjį – paskutinį – sluoksnį. Iš viso susidarė kone visa darbo diena, šešios su puse valandų.

„Didžiulė laimė, – džiaugėsi dažytoja, – kad kliūčių voleliui ir sudėtingų dažyti vietų buvo kur kas mažiau, nei galėtų būti. Nereikėjo saugoti lubų, nes numatyta įrengti pakabinamąsias, kurios uždengs rekuperatorių ir vėdinimo ortakius. Nereikėjo šokinėti aplink duris, nes jų dar nėra. Nereikėjo saugoti grindų, nes jas uždengiau apsaugine plėvele, prie grindų plytelių pritvirtindama dažymo juosta. Net tos vietos, kur dažytas paviršius susitinka su plytelėmis išklijuota šlapiąja zona – būsima dušo niša, nereikėjo kažkaip „ypatingai popinti“. Mat iškart už plytelių bus sumontuota stiklinė pertvara su slankiosiomis durimis. Žodžiu, puikus poligonas pasiautėti nelabai patyrusiam, užtai pilnam entuziazmo dažytojui!“

Taigi dažymo juosta apsaugoti tereikėjo rankšluosčių džiovintuvo kojeles ir plytelių kraštą. Plyteles klijavęs meistras, sužinojęs, kad likęs sienų plotas bus glaistomas ir dažomas, davė Elvyrai tokį patarimą: „Jei nusprendėte nepirkti kartu su plytelėmis įklijuojamos apdailos juostelės, uždengiančios negražų plytelių kraštą, – sakė jis, – tiesiog pasirūpinkite, kad glaisto ir plytelių sandūra būtų kuo lygesnė.

Paskui, užtepusi siūlę akriliniu hermetiku ir plytelės paviršių apsaugojusi dažymo juosta, susidariusį laiptelį tiesiog uždažykite tais pačiais sienų dažais.“ Numatoma dušo pertvara bus apie 2 metrus aukščio, tad su virš jos atsidursiančiu 0,6 m plytelių zonos kraštu Elvyra taip ir pasielgs. Bet vėliau, kai užsakyta pertvara bus pagaminta ir sumontuota numatytoje vietoje.

Pirkinių sąrašas 4,4 m² ploto vonios kambariui (maždaug 10 m² sienų ploto) išdažyti reikės:

glaisto drėgnoms patalpoms – 5–6 l;
drėgmę izoliuojančio grunto – 2–3 l;
dažančiojo grunto – 1–1,5 l;
dažų drėgnoms patalpoms – 3–3,5 l;
siauro volelio (10 cm); rankenos (siauram voleliui);
plataus volelio (25 cm); rankenos (plačiam voleliui);
teleskopinės rankenos;
vonelės;
dažymo juostos – 1 rit.;
apsauginės plėvelės grindims.

Specialisto komentaras

Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė, interjero dizainerė:

Jei patalpa pakankamai didelė, kad ne ant visų sienų tikš vanduo, tikrai nebūtina jos nuo apačios iki viršaus įvilkti į kietą plytelių kiautą. Viskas priklauso nuo patalpos ir paties vartotojo. Ir, žinoma, nuo eksploatavimo. Jei šlapiausios zonos atskirtos nuo likusios patalpos, sienos gali būti nudažytos vandeniu skiedžiamais, drėgmei atspariais dažais. Bet yra dažų, skirtų net pačioms šlapiausioms zonoms: dušo kabinoms ir net baseinams.

Jau aštuonerius metus visų mūsų objektų vonios kambariai dažomi dvikomponenčiais epoksidiniais dažais. Ir sienos, ir grindys. Grindų paruošimas tokiam dažymui nė trupučio nėra sudėtingesnis: ta pati hidroizoliacija, ant jos užpilamas simbolinis išlyginamasis sluoksnis (kurio, beje, nereikia net tokio lygaus kaip klijuojant plytelėmis), jau ant išlyginamojo sluoksnio tepami dvikomponenčiai epoksidiniai dažai, skirti drėgnoms patalpoms. Juos galima tonuoti bet kokiu atspalviu pagal užsakovo pasirinkimą. Plytelės, kaip atspari vandeniui drėgnų patalpų sienų ir grindų danga, yra šiek tiek pervertinamos.

Iš tiesų šis apdailos būdas turi ir nemenkų trūkumų. Jas klojant tenka pjaustyti arba labai gerai suprojektuoti klojimo schemą, kad liktų kuo mažiau nuopjovų. O plytelių pjaustymas – tai kalnai dulkių, be to, tam reikia specialios pjaustyklės. Toliau, jei įrengta plytelių danga pabodo, nustojo būti madinga ar buvo pažeista (tarkim, suskilo viena kita plytelė), pakeisti ją kainuos nemažai laiko ir pinigų. Reikės nudaužyti visas plyteles, nuvalyti paviršius, klijuoti naujas…

Daugybė žmonių, įvertinę tokią perspektyvą, verčiau pasirenka gyventi su senomis, nusibodusiomis ar pažeistomis plytelėmis. Be to, jei tik nesi įsirengęs grindyse šildymo, plytelėmis išklotos grindys dažniausiai būna šaltos. Tik vidurvasarį jos tampa maloniai vėsios, bet pas mus – ne šiltieji kraštai… Daug rūpesčių sukelia ir plytelių siūlės, kurias reikia užglaistyti. Vėliau tas siūlių glaistas, jei tik nesiimi papildomų pastangų jam apsaugoti ir impregnuoti, pradeda rinkti visus nešvarumus, apsineša nuosėdomis. Jį tenka valyti, o kartais ir balinti…

Sutikite, įvertinus visus šiuos trūkumus, mintis pakeisti plyteles kokia nors kita apdailos priemone neatrodo tokia jau ir šventvagiška.