Pirmajame „Titaniko“ aukšte eksponuojami visi svarbiausi grupės „Baltos kandys“ kūriniai, antrajame – Jūratės Aleksandravičienės, Eglės Gandos Bogdanienės, Zinaidos Dargienės, Alekso Gailiešos, Severijos Inčirauskaitės – Kriaunevičienės, Džinos Jasiūnienės, Austės Jurgelionytės, Giedrės Kriaučionytės, Karolinos Kunčinaitės, Miglės Lebednykaitės, Rasos Leonavičiūtės, Karinos Matiukienės, Lauros Pavilonytės, Linos Šaduikytės, Jolantos Tubutytės, Julijos Vosyliūtės ir Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros studentų kursiniai ir baigiamieji darbai.
Parodos atidarymo metu 17 val. buvo pristatyta VDA Tekstilės katedros vedėjos doc. Eglės Gandos Bogdanienės knyga „Meninis veltinys. Tradicija ir dabartis“.
Pastarąjį dešimtmetį veltinys Lietuvoje tapo viena populiariausių tekstilės technologijų, kuria buvo sukurta daugybė profesionalaus ir neprofesionalaus meno kūrinių. Pirmieji žingsniai įtraukti į Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros programas veltinio ir kitų neaustinių medžiagų technologijų, jų meninės raiškos būdų studijas buvo nelengvi. Išankstinė nuostata, kad vėlimas nėra Lietuvoje tradiciškai puoselėta tekstilės technika, sunkino naujos programos įgyvendinimą, tačiau jaunos tekstilininkų kartos smalsumas ir noras ieškoti naujų kūrybos priemonių buvo stipri paskata keisti nusistovėjusį požiūrį.
Lietuvoje labiausiai paplitusi tekstilės rūšis buvo audiniai. Tačiau greta audimo, kaip žinoma, buvo veliamos kepurės ir apavas (žieminiai veltinukai), taip pat veliamas milas ir čerkasas . Archeologų rasta storo IX–XII a. austo ir velto milo fragmentų. Visa tai leidžia teigti, kad vėlimas yra tradicinės lietuvių tekstilės dalis (be abejo, Lietuvoje nebuvo kuriami tokios prabangos ir grožio veltiniai kilimai kaip Azijoje).
Ne itin gausi veltinių kolekcija Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų fonduose leidžia apibendrinti, kad mūsų protėvių veltiniai dirbiniai dažniausiai buvo funkciniai, skirti buities, o ne estetiniams poreikiams. Vis dėlto juose galima rasti bendrų tradicinės lietuviškos tekstilės bruožų, kurie atsispindi spalvų deriniuose, medžiagų struktūrose.
Veltinys priklauso neaustinių medžiagų grupei. Taip vadinamos medžiagos, įvairiais būdais (veliant, smaigtant, persiuvant, klijuojant ir pan.) pagamintos iš pluoštų. Tam tikslui iš pradžių suformuojamas pluoštų klodas, kurį atitinkamai sutvirtinus, gaunama medžiaga. Pluoštai sutvirtinami mechaniniais, fiziniais ir cheminiais arba kombinuotais būdais. Tradiciniu vėlimo būdu laikomas vėlimas rankomis. Vėlimas smaigstymo adatomis yra XX a. naujovė.
Šiandien veltinys - tokia pat kaip kitos tekstilės technikos - yra priemonė menininko kūrybinei minčiai išreikšti. O kadangi pastaruoju metu jau nusitrynusios ribos tarp skirtingų dailės šakų, tai ir galutinis meno produktas iš veltinio nebūtinai vadintinas tekstilės meno kūriniu, bet tiesiog šiuolaikiniu menu.
Veltinys naudojamas šiuolaikinio meno instaliacijose, performansuose, eksperimentinėje animacijoje, interjero ir eksterjero pano, kuriant unikalias medžiagas drabužių dizainerių kolekcijoms, meno terapijoje, socialiniuose projektuose, tautodailininkų ir mėgėjų kūryboje, edukacijoje.
