Užsiminus apie televizorių kyla asociacija su uždaru židiniu, su ugnimi už stiklo. Nedrįsčiau jo pavadinti židiniu. Sakyčiau, kad uždaras židinys projektuojamas, kai jis nereikalingas arba tiems žmonėms, kurie neturi laiko gėrėtis ugnimi. Normalus židinys - tai didelis tikras židinys, su spragsinčiomis ugnies liepsnomis.
Ramybės vakarai
Apskritai egzistuoja ištisa židinio filosofija. Rudens ir žiemos filosofija. Įsivaizduokite: už lango šlapdriba, o jūs sėdite prie židinio su taure glintveino rankoje. Skamba džiazo melodija... Taip ramiai galima išsėdėti ilgai. O štai truktelsi ko nors stipresnio - ilgai neištversi: arba užmigsi, arba užsimanysi šokti.
Glintveiną gurkšnosi ilgai, kaip Šerlokas Holmsas su Vatsonu, ir kalbėsi apie kokį nors reikalą, kurį ką tik baigei arba dar tik ketini pradėti.
O valgyti priešais židinį - įžūlumas. Prie židinio geriami gėrimai, prie kurių nereikia užkandžių. Portveinas, karštas vynas, šlakelis konjako, viskio. Gėrimai, kurie atpalaiduoja, skatina išsikalbėti. Na, galima dar pasimėgauti sūriu, šokoladiniu saldainiu. O jau mėsą kepinti židinyje - tiesiog barbariška.
Mąstančiųjų privilegija
Židinys - visomis prasmėmis brandžių žmonių privilegija. Artėjant keturiasdešimtmečio ribai, kyla noras visus pasiųsti po velnių, gyventi gamtoje ir kiekvieną vakarą kurstyti židinį. Židinys - išmintingas daiktas. Prancūzų studentai, pavyzdžiui, gali leisti sau turėti židinį mansardoje, bet jis jiems tarnauja greičiau kaip gundymo priemonė. Įšildyti mergaitėms padus, o kai jos apsals...
Ir Holivude jau tampa štampu mylėtis priešais židinį. Bet nebūtina prie židinio - jis ne tam skirtas! Prie jo reikia jaukiai sėdėti ir galvoti kažką sava.
Kai kuriems turtuoliams reikia prie kiekvienos sienos turėti po židinį, mažiausiai kokių keturių! O kvailiui židinys nereikalingas. Kvailys greičiausiai mėgins užkurti jį ne skiedrelėmis, o benzinu ir sudegins visus namus. Ne, židinys - protingų, mąstančių ar bent jau ramių žmonių privilegija.
Akmuo ar geležis?
Būna židinių, pastatytų iš minkštų akmens rūšių, plytų, kalkakmenio. Juose lengvai įžvelgi meistro ranką. Toks židinys artimesnis krosniai, bet jaukus. Antrasis židinys - geležinis, kurį paprastai vadiname "buržuika". Jis - grynai utilitarinis, kaip garinis katilas. Trečioji židinių rūšis - iš ketaus, aprėminti marmuru ar kitomis kilniomis medžiagomis. Tokių esama Anglijoje, aristokratų namuose, arba Prancūzijoje.
Žvilgtelėti į kosmosą
Židinio dydis turėtų priklausyti nuo patalpos dydžio. Mažoje patalpoje - mažas židinys. Dūmtraukio spindis privalo būti kruopščiai apskaičiuotas. Jeigu turime didelę patalpą ir galime sau leisti turėti didelį židinį su dideliu dūmtraukiu, tai dūmtraukis gali būti kaip teleskopas. Jei užtenka dūmtraukio spindžio, galima įeiti į židinį (kai jis neatlieka savo pagrindinės funkcijos) ir kaip iš šulinio dugno stebėti šviesulių judėjimą. Tai bohemiškas židinys.
Židinių meistrai
Tai ypatingi žmonės. Nuovokūs. Išmintingi. Nekalbūs. Sarkastiški. Tie, kurie gali pastatyti užsakovą į vietą. O tada užsakovai juos tikrai pradės gerbti. Židinys, ugniakuras - juk tai namų širdis. Nuo seno namai buvo pradedami statyti nuo krosnies. Statybinėje hierarchijoje krosnininkai visada užima pirmąsias pozicijas. Tokia jau ši profesija, verta pagarbos.
Žvilgsnis į save
Sako, židinys net žmogaus sielą gydo. Gal. Jeigu žmogaus mintys netgi ne visiškai šviesios, ir jis sėdi priešais židinį, tikriausiai pažvelgia į savo vidų (o ten esama ir gera, ir bloga) - jis gali net susigraudinti, išeiti į gatvę ir jeigu kam nors prireiktų pagalbos, - padėti.
Židinys negali būti toks šiltas daiktas kaip krosnis, ant kurios galima ir pagulėti... Tarp žmogaus ir židinio esama tam tikro atstumo. Krosnis kur kas demokratiškesnė: šiltas naminis daiktas. Į židinį visada pasisuki veidu, o krosniai gali atsukti nugarą - ji vis vien tave šildys, ji šildys visus namus. Pagrindinė židinio paskirtis - žvelgti į jį, gėrėtis ugnimi. Todėl židinys - tai katė. O krosnis - šuo.
Asociacijos
Pirmoji - Anglija. Anglijoje židiniais apkūrenami namai. Ten viskas daroma dėl vienos priežasties: pirma, šilta, o antra, anglai juk dideli formalistai. O už Anglijos ribų... Gal Prancūzija. Vokiečių prie židinio neįsivaizduoju, įsivaizduoju prie jo tiktai italų aristokratus. Na, ir klimatas, aišku, turi reikšmės.
Skandinavų šalys turi šiek tiek grubesnį židinį. Jis iš akmens. Ten židinys - gamtos dalis, tai uolos gabalas, pargabentas į namus ir turintis pagoniškų laikų atšvaitų. Skandinavai - praktiški, sugebantys žavesį įžvelgti natūralioje gamtoje.
Ant atbrailos
Ant židinio išsirikiuoja įvairiausi daiktai. Priklauso nuo to, kas namuose gyvena. Jeigu subtilaus skonio žmogus, tai paprastai būna specialiai parinkti daiktai: laikrodis, žvakidės, fotografijos. Prieš Kalėdas kabinamos spalvingos kojinės - dovanoms. Gal ir banaloka, bet jauku. Jeigu tai išsiblaškęs asmuo, viskas turi būti po ranka. Gali stovėti ir lėkštelė su sūriu, kurią nesunku pasiekti. Pypkė, tabakas, dantų krapštukai. Kartais atbraila tampa panaši į tiesiog naudingą namų ūkyje daiktą.
Šeimininko paslaptys
Į židinį negalima net nuorūkų mesti, bet meta slapta žvalgydamiesi į šalis netgi aristokratai. O Šerlokas Holmsas kartais tiesiog imdavo ir sudegindavo ugniakure kokį nors daiktą, tarkim, Vatsono batą. Jeigu židinys būtų gyvas, jis žinotų daugybę savojo šeimininko paslapčių. Pažinotų jo meilužę, pavyzdžiui. Žinotų, kokius dokumentus jis slapčia degina. Beje, dabar madinga deginti neapmokestinamas sąskaitas.
Sovietiniais laikais irgi būta asmenų, kurie gerdavo viskį ir klausydavosi džiazo. Tada židinys buvo nedaugelio žmonių privilegija, tų, kurie gyveno anksčiau buvusių aristokratų namuose.
Sunku įsivaizduoti didmiesčio miegamąjį mikrorajoną, kurio kiekviename bute būtų židinys. Nors Anglijos daugiabučiuose tai normalus dalykas. Anglijoje stogai - tai ištisiniai kaminai. Iš principo Didžioji Britanija - laisva šalis. Ir židinys tam tikros laisvės požymis. Židinys - tai sava, tai individualu. Nori įžiebei, nori - ne.
