Jai 8 metai. Skamba žiauriai, ir, ko gero, visi, kas nėra buvę mano vietoje, mane pasmerks ir nesupras, tačiau... Ji yra mano gyvenimo nuodas, jau kelerius metus atimanti iš manęs visa, kas geriausia. Mūsų santuoka ant skyrybų slenksčio.
Dalykas tas, kad mano vyras labai ją myli. Ji gyvena pusę laiko pas mamą, pusę laiko pas mus. Iš pradžių maniau, kad lengvai su ja susidraugausiu ir galėsime puikiai kartu bendrauti. Maniau, kad jei jau myliu savo vyrą (tuomet dar draugą), tai sugebėsiu pamilti ir jo dukrą.
Deja. Visos mano pastangos surasti bendrą kalbą su ja buvo bevertės. Laikui bėgant pamačiau, kad tas vaikas yra absoliučiai neišauklėtas, kaprizingas, be galo reiklus tėvo dėmesio. Pasipūtimo ir nepagrįstos savimeilės pas nieką tiek nebuvau mačiusi kaip pas tą mažą mergaitę.
Kai tik su vyru susipažinome, sakiau jam - auklėk savo vaiką, kol dar maža, tarkis su savo buvusia žmona, kaip ją auklėsite, kad vaikas nenuklystų klystkeliais. Man buvo pasakyta, kad jis auklėja ją kaip supranta ir kad, švelniai tariant, nesikiščiau. Dabar turime rezultatą - savim patenkintą egoistišką būtybę, kuri, vos tik atėjusi pas mus, lipa tėvui ant galvos ir nuo ten nenulipa, kol neišeina.
Pagal jos pasaulio supratimą, ji yra visatos centras, apie kurį visi turi šokinėti. Aš su ja jau seniai nesišneku ir visiškai nebendrauju, net nežiūriu į jos pusę. Bėda ta, kad jai atėjus, mes su sūnumi esame antraplaniai asmenys, kurių mano vyras net nemato, nes jam gi reikia savo princesę apšokinėti - su ja pasimokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, pasekti pasakas, pasivažinėti riedučiais, dviračiu ir t.t.
O kur visame tame vieta man ir mano sūnui? Kas mes, antraeiliai žmogeliai, kurie turi sulaukti savo eilės po tos „aukšto lygio“ mergos (ji pati taip save įvardija)? Tos dienos, kai ji pas mus sėdi, man yra nurašytos ir išmestos šiukšliadėžėn.
Visą gyvenimą troškau gražios darnios šeimos. Maniau, turėsime savo vaiką, tai tėvas ir jam skirs dėmesio. Kur tau - juk mūsų vaikas turi abu tėvus, o jo dukrelė, vargšelė, auga išsiskyrusioje šeimoje, mama jos nežiūri... Kiek barnių jau dėl to turėjom... Kiekvieną savaitę sakau, kad taip nebegaliu daugiau gyventi. Tačiau skirtis bijau - vyrą, manau, dar myliu. Be to, nenoriu, kad mano sūnus augtų nepilnoje šeimoje ir būtų tampomas po dvejus namus (nes mano vyras pasakė, kad skyrybų atveju norės su sūnumi matytis ne mažiau kaip 3 dienas per savaitę). Manau, toks vaikų draskymas per du namus yra pats blogiausias pasirinkimas.
Taip, žinau, aš egoistė. Aš noriu viso vyro dėmesio man ir mano sūnui. Deja, toks yra mano šeimos suvokimas. Mano šeima yra trys asmenys, o mano vyrui - keturi... Ką man daryti? Kaip priimti žmogų, kuris man absoliučiai tolimas, svetimas ir dargi charakteriai yra visiškai nesuderinami kaip skirtingi magneto poliai? Aš praktiškai turiu atsakymą, kad negaliu ir negalėsiu jos priimti. Aš jos nekenčiu, kad ardo mano šeimą... O mano vyras, aišku, rinksis ją, o ne mane su sūnumi... Prašau padėkite, gal yra kokia išeitis iš šios padėties...
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų situacija iliustruoja žmogaus reakcijas į neregimo, neįvardinto jausmo regimus ženklus. Mergaitė, kuri, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, yra tik netinkamai išauklėta vyro dukra, savyje talpina kur kas daugiau. Tiksliau, ji yra regimybė to, ką tikėtina bandėte ir vis dar tebebandote nuo savęs nugręžti, neįvertinti, nematyti. Faktą, jog ištekėjote už vyro, kuris kartą jau yra turėjęs šeimą ir ją tebeturi.
Sutikę žmogų, kurį pamilstame ir kuris atsako tuo pačiu jausmu, noromis nenoromis pajuntame troškimą būti jam vieninteliais, svarbiausiais.
Užvaldo noras tikėti, jog tokio santykio, kokį jus patiriate dabar, nei vienas neišgyvenote anksčiau. Poroms, kurios vienas kitą surado jau pabuvoję kitame ryšyje, išties vienas iš iššūkių priimti, jog kažkada tas pats mylimasis buvo, o gal net ir yra, kitos moters gyvenimo vyras. Net jei jie nesikalba, nekenčia vienas kito, jūsų pasąmonė aiškiai supranta, jog jų santykis ne tik buvo, bet ir yra vaisingas, ypatingai, jei yra vaikai.
Taigi sutuoktinio pasirinkimas apsaugoti savo dukrą, skirti jai daugiau dėmesio, jums gali priminti apie buvusį santykį, kuris gyvas ir jūsų šeimoje. Troškimas nematyti buvusios sutuoktinio patirties, tikėti, jog ji jame nebegyvena, kad į judviejų santykį jis atėjo kaip baltas lapas, į kurį bus įrašyta tik jūsų šeimos istorija, išsisklaido kas kartą, kai šalia atsiranda dukra, kurią jis išties myli, bando suteikti jai tai, ką jaučiasi atėmęs, ar kompensuoti jai sunkumus, kuriuos sukelia jo ir buvusios žmonos skyrybos.
Kitas sunkumo kampas yra jūsų pačios asmeninis pasirinkimas – nepriimti mergaitės ir matyti ją kaip tą, kuri atima iš jūsų vyrą. Kova visuomet yra suaugusiojo pasirinkimas ir nusileidimas į vaiko ir vaiko santykį.
Labai svarbu pamatyti, kad ne mergaitė atima jūsų sutuoktinį, o jūs dėl jo varžotės. Tikrai sutinku, jog tam tikras vaiko elgesys gali būti nepriimtinas, vertas dėmesio ir pokyčių, visgi pabandykite įsivaizduoti, kaip reaguotumėte, jei kas nors imtų smerkti jūsų vaiką, jei kas nors pabandytų pasakyti, jog jis yra mažiau svarbus nei kitas. Galiausiai jei jūsų vyras, būdamas su jūsų sūnumi ir kita moterimi, rinktųsi ją, o ne rūpinimąsi mažyliu, ar tikrai to norėtumėte?
Būtų nuostabu, jei jūsų sutuoktinis matytų plačiau ir gebėtų pamatyti dvi dėl jo dėmesio konkuruojančias mergaites, tačiau šiuo atveju jis gina silpnesnę, tą, kuri, jo manymu, negali pasirūpinti savimi. Ir be jokių abejonių, ji tuo naudojasi ar tiesiog naudojasi mylinčiu tėčiu, kuris be viso to dar jaučia kaltę.
Visame šiame jausmų tinkle svarbiausias jūsų pasirinkimas. Mylėti arba ne. Pasirinkimas nepriimti, iškovoti, pamokyti, nuteisti sunkiai siejasi su galimybe pačiai patirti meilę. Mergaitė yra jūsų vyro dalis, kurios negalite priimti. Dar prieš tekėdama jūs žinojote, jog ta dalis egzistuoja.
Vadinasi, jau tada rinkotės vyrą, kuris turi dukrą, vadinasi, dabartinis jūsų noras, jog jūsų šeimoje būtų tik vienas vaikas, išties vargiai įgyvendinamas.
Taigi klausimą aš užduočiau labiau jums: ar tikrai esate pasiruošusi būti su šiuo vyru? Su visu juo, ne tik atmetus jums nepatinkančias detales, jo gyvenimo faktus. Jei taip, tuomet pokyčių geriau siekti su meile, o ne su baime. Galiausiai auklėti vaikus arba juos išties pamatyti galime tik tuomet, kai juos priimame, o ne kai su jais konkuruojame. Pasirinkdama nematyti mergaitės, pasirenkate stoti į kovą, kurioje, panašu, labiausiai kenčiate jūs ir vargu ar pavyks iš jos išeiti nugalėtoja.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
