„Tėvai - nekalti", - sako Kanados mokslininkai, publikavę savo tyrimų ataskaitą žurnale „Psychological Science“. Jų duomenimis, vaiko temperamentas priklauso nuo tam tikrų genų santykio su dešiniojo ar kairiojo galvos smegenų pusrutulio smegenų veiklos ypatumais.
Pasirodo, esti genas DRD4, kurio ilgis tiesiogiai susijęs su gebėjimu koncentruotis, paklusti, taip pat pernelyg dideliu jausmingumu. Geno ilgis nustatytas pagal DNR analizę. Elgesio problemos buvo fiksuojamos pagal mažų vaikų motinų parodymus. Išaiškėjo, kad ilgoji geno DRD4 versija būdinga ramiems, flegmatiškiems vaikams, o trumpoji – nepaklusniems, neramiems (cholerikams). Taip pat mokslininkai elektroencefalograminio tyrimo metu išmatavo devynių mėnesių kūdikių smegenų veiklos aktyvumą.
Pasirodė, kad ramiausi ir paklusniausi buvo tie vaikai, kurie, be ilgosios geno DRD4 versijos, turėjo aktyvesnį kairįjį galvos smegenų pusrutulį (o būtent – aktyvesnę kairiojo galvos smegenų pusrutulio kaktos skiltį). Ne tokie klusnūs buvo vaikai su trumpa geno DRD4 versija ir aktyvesniu kairiuoju pusrutuliu. Tačiau sunkiausio charakterio vaikai buvo tie, kurie turėjo trumpą geno DRD4 versiją, o aktyvesnis buvo jų dešinysis galvos smegenų pusrutulis.
Mokslininkai išsiaiškino keturias geno ilgio ir pagrindinio pusrutulio derinių variacijas: ilgas genas ir kairysis pusrutulis, trumpas genas ir kairysis pusrutulis, ilgas genas ir dešinysis pusrutulis, trumpas genas ir dešinysis pusrutulis. Tai visiškai dera su teorija apie keturis pagrindinius temperamentus: flegmatiko, sangviniko, melancholiko ir choleriko. Vis dėlto darbo autoriai perspėja, kad gali egzistuoti dar daug veiksnių, nuo kurių priklauso vaiko temperamentas.
Teorija ir praktika
Žvelgdama, kaip maitinu krūtimi dukrą, mama mėgdavo prisiminti, kokie skirtingi nuo gimimo buvome mudu su broliu. Kai gimiau, mamai buvo dvidešimt ketveri, ji gyveno toli nuo tėvų namų, gydytojams į studentę buvo nusispjauti ir maitinti krūtimi jai nesisekė. Tačiau, kaip ji pasakojo, aš su pavydėtinu atkaklumu stengiausi išsunkti iš jos krūtinės nors lašą pieno. Neišėjo, teko vartoti mišinukus.
Brolis gimė po dvylikos metų, pieno mama turėjo tiek, kad jis tiesiog fontanais bėgo iš krūtų, tačiau brolis net nesistengė priglusti prie krūties, kaip priklauso visiems naujagimiams. Jis tingiai išsižiodavo, pienas nutekėdavo jam į burną kaip iš blogai užsukto čiaupo, ir jis jį prarydavo. Padirbėti žandikauliu ir lūpomis jis kategoriškai atsisakė. Mama galiausiai nustojo jį maitinti krūtimi, todėl jis taip pat buvo maitinamas mišinėliais. Įdomu tai, kad tolimesniame gyvenime mudu su broliu elgėmės lygiai taip pat, kaip nuo tų mažiausių dienų: aš buvau pasirengusi kovoti už tai, ko man reikia, o jis stengėsi išvengti sunkumų.
Vyresnioji mano pažįstamos dukra – ilgai lauktas ir labai trokštas kūdikis. Nuo gimimo ji buvo gan niūri mergaitė, daug kaprizijosi ir verkė, praktiškai nenulipdavo nuo rankų, nepasitikėjo niekuo, tik tėčiu ir mama. Dabar, būdama ketverių su puse, ji šokiruoja suaugusius savo fatalizmu. „Viskas prapuolė“, „galas viskam“, „nieko neišeis“, „nieko nebus“ – tai mėgstami posakiai iš jos žodyno. Jeigu pasakoma, kad dabar atvažiuos tėtis ir atveš saldainių, ji paprasčiausiai gali atsakyti: „Neatvažiuos ir neatveš“.
Jos jaunesnioji sesuo, „netyčiukė“ – visiškas džiugesio ir pozityvumo įsikūnijimas nuo pat pirmųjų valandų po gimimo. Ramesnio ir savarankiškesnio vaiko nebuvau mačiusi. Taip ir auga – dvi priešingybės vienuose namuose, lyg jas auklėtų skirtingi tėvai.
Tuo, kad vaikai gimsta mažomis asmenybėmis, visiškai įsitikinau, kai pasaulį išvydo mano pačios dukra. Žinoma, nuo tėvų priklauso labai daug, tačiau auklėjimas – tai jau esamo charakterio tobulinimas. Mes mokome vaikus elgesio visuomenėje taisyklių, bet ne paties elgesio stiliaus. Galvoti, kad iš vaiko lipdome asmenybę – iliuzija. Jis gimsta asmenybe – užsispyrusia ar ramia, dėmesinga ar lengvai išblaškoma, smalsia ar abejinga.
Gal todėl Rytų praktikose vaiko „neauklėja“ iki ketverių-penkerių metų? Iš pradžių leidžia prasiskleisti tam, ką jis pats turi. Gal mes, tėvai, viso labo tik deriname jau egzistuojantį autorinio darbo instrumentą? Kiek gerai mes jį suderinsime – parodys laikas. Tačiau tikrai žinau: nejautriose rankose bet koks instrumentas skambės prastai.
