VšĮ „Sveikatai palankus“ direktorė, maisto technologė ir mitybos specialistė Raminta Bogušienė pranešime spaudai pateikia savo nuomonę.
Tiek sveikatos specialistai, tiek tėveliai, tiek vaikų maitintojai siekia, kad vaikų mityba būtų subalansuota, įvairi, reguliari, patenkintų fiziologinį sotumo jausmą ir vaikai valgymų metu nepersivalgytų. Kuo skiriasi šiuo metu galiojanti vaikų maitinimo tvarka mokyklose nuo planuojamos priimti?
O gi tuo, kad vaikas ne tik turės pasirinkimą, bet bus sudarytos sąlygos įsidėti maisto pačiam. Ar tai problemos sprendimas, kad vaikai valgytų sveikiau? O gal laukiamas atvirkštinis efektas?!
Ne vienas lietuvis atostogavo šiltuose kraštuose, kur pasirenkamas maitinimas „viskas įskaičiuota“ ir matė savo tėvynainius, kuriems maitinimas tiekiamas švediško stalo principu, ir turbūt atkreipė dėmesį, kokios porcijos ir maisto kiekiai būna žmonių lėkštėse ir kiek po to maisto tose lėkštėse paliekama. Taip pat retas kuris po tokių atostogų nepriauga 2–5 kg. O jei taip kasdien? Gal norėdami tiekti maitinimą vaikams švediško stalo principu siekiame aplenkti net už Atlanto esančius nutukimo ir antsvorio rekordininkus?
Vaikas ateina prie stalo alkanas ir turintis visai laisvą pasirinkimą ir kas gi nutinka? Jis mėgsta kotletus – dedasi juos, mėgsta bandeles – dedasi jas, mėgsta bulvių košę – valgo vien ją. Vaikas nemėgsta daržovių – nesideda, nemėgsta troškinių – nesideda, nemėgsta žuvies – nesideda. Vieni suvalgo visus kotletus, kitiems lieka tik bulvių košė, o pabaigoje dienos pilni kibirai daržovių išmetimui. Ar tokia vaikų mityba bus subalansuota, įvairi?
Turbūt atsakymas aiškus visiems, tad tikrai galime laukti atvirkštinio efekto. Jau nekalbu apie chaosą mokyklų valgyklose, vieni persivalgę, kiti alkani. Ar tokia šiuolaikinės sveikatos politikos kryptis? Ar siekiama sudaryti chaosą ir duoti vaikui, kurio mitybos raštingumas nebuvo ugdytas nuo mažumės, pasirinkti. Duok vaikui rinktis tarp picos ir troškinio, žinoma, kad rinksis picą! Ji juk galima mokyklose, nes jokie vaikų maitinimo teisės aktai to nedraudžia. Mokyklose šiai dienai pavienių patiekalų sąraše gali būti mėsainiai, picos, dešrainiai, tai legalu, tik pagamintame patiekale turi būti ribojama druskos iki 1 g/100 g.
Rūkyti mėsos gaminiai gali būti tiekiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, patiekalai neturi kartotis savaitės bėgyje. Jei nemokamas maitinimas socialiai remtinų vaikų, sakyčiau, jiems pasiseka labiau ir valstybė jų sveikata rūpinasi atsakingiau, nes jie maitinami ne pagal pavienių patiekalų sąrašą, o pagal subalansuotą valgiaraštį, nors ir ten yra trūkumų, tačiau bent jau vaikas neturi improvizacijų – bandelė ar troškinys.
Iki šiol mokyklose vaikai turi pasirinkimą iš kelių karštųjų pietų patiekalų ir kelių garnyrų. Vaikas gali rinktis valgyti – troškinį, ar kotletą su bulvėmis ir salotomis, o gal tik salotomis be bulvių. Visada buvo ir yra šis pasirinkimas ir atleidimo linija, tik įdeda pagal vaiko prašymą virėja, o ne pats vaikas.
Žinoma, vaikas gali rinktis ir tarp mokyklos bufeto, šviežiai ruošiamų patiekalų ir užkandinių šalia mokyklų. Jei pasirenkama pirmas variantas, vaikas mokyklose pietums valgo bandeles, saldžius gėrimus, jei trečias, vaikas valgo bulvių traškučius, sausainius, saldainius, šokoladinius batonėlius, dar saldesnius ir net gazuotus gėrimus, kebabus, picas ir t.t. Tačiau vaikas turi pasirinkimą valgyti mokyklose šviežiai paruoštą, šiltą maistą. Sveikatos išsaugojimo prasme tai, kad vaikai jau dabar turi pasirinkimą, mokyklose problemos nesprendžia, o jei turės galimybę dar pats įsidėti maisto – problema tik paaštrės.
Švediško stalo principas galiotų ir būtų vertingas tik tuo atveju, jei būtų kalbama apie nemokamą maitinimą, palankų sveikatai maisto racioną ir visus tokius patiekalus, o vaikui duodamas pasirinkimas, pavyzdžiui, tarp agurko ir pomidoro, bet ne tarp vandens ar saldinto gėrimo, picos ar troškintos žuvies/ keptų garuose daržovių ir virtų grikių.
Ir porcijos dydis turėtų būti nurodytas kaip pavyzdinis – realus patiekalas ar plakatas. Lygiagrečiai turi būti vykdomas vaikų švietimas ir sąmoningumo didinimas, kad vaikai dar ankstyvame amžiuje nepamirštų įsidėti į lėkštę garnyro iš daržovių. Mažieji turėtų būti mokomi, kaip išsirinkti ir susikomplektuoti sveikatai palankią pietų lėkštę. Patiekalai turi būti kokybiški, šiuolaikiški, pateikti patraukliai, kad vaikų neviliotų šalia mokyklų esančios užkandinės.
Apibendrinant reikėtų akcentuoti, ką būtina daryti norint išsaugoti vaikų sveikatą: vaikų maitinime rūpinkimės kokybiškų žaliavų tiekimu, mokykime dietologus sukurti sveikatai palankų racioną, virėjas mokykime pagaminti sveikatai palankius, kokybiškus bei patrauklius patiekalus vaikams. Ugdykime vaikų sąmoningumą, formuokime valgymo kultūrą ne tik ugdymo įstaigose, bet ir namuose, vykdykime kompleksinį švietimą vaikų ir juos supančiųjų suaugusių.
