Skirtumai tarp Lietuvos ir Švedijos vaikų: daugiau teisių suteikia saugumo ar lepina?

Pagal tarptautines apklausas Lietuvos vaikai – vieni nelaimingiausių. Psichologinės pagalbos tarnyba tiesiog lūžta nuo jų skambučių – prisiskambina tik kas 30-tas. Tuo tarpu Švedijoje, kurioje jau kelis dešimtmečius egzistuoja mušti vaikus draudžiantis įstatymas bei pasiektas patyčių lygis mokyklose – vienas mažiausių ES, egzistuoja bent keletas tarnybų, kurioms vaikai gali skųstis, ką jie sėkmingai ir daro. Kokios problemos kamuoja švedų vaikus?

Ombudsmenas daugiausiai skundų sulaukia dėl mokykloje rakinamų tualetų

Švedijos Vaikų ombudsmeno tarnybai vaikai gali skųstis dėl diskriminacijos ar pažeistų teisių. Kaip ir vaikų teisių apsaugos kontrolierius Lietuvoje, ombudsmenas daugiausiai dirba įstatymų srityje – tikrina, ar ankstesni bei naujai priimami įstatymai neprieštarauja vaikų teisėms, ieško įstatyminių skylių ir siūlo jas „lopyti“, kontroliuoja, kad būtų laikomasi įstatymų.

„Taip pat bendraujame su vaikais ir atstovaujame jų nuomonei. Padedame vaikams komunikuoti su įstatymų leidėjais, valstybės atstovais. Mes esame vaikų balsas visuomenėje, kurį skleidžiame per informacijos priemones, darome įvairiausius tyrimus. Periodiškai išleidžiame studiją apie vaikų teisių padėtį, pateikiame kritikos Vyriausybei. Tuo mes skiriamės nuo daugelio šalių – mes esame nepriklausomi nuo Vyriausybės. Švedijoje apskritai yra daugybė sričių, kuriose dirba įvairūs ombudsmenai – pradedant patyčiomis mokyklose, baigiant klientų teisėmis prekybos centruose“, - pasakojo tarnybos projektų vadovas Jorge Rivera.

Tarnyba taip pat turi nemokamą anoniminę telefono liniją ir forumą vaikams. Šiai tarnybai dažniausiai skundžiamasi dėl išorinių dalykų, pavyzdžiui, aplinkos mokykloje, maisto.

„Dažna problema mokyklose, kad būna užrakinti tualetai, todėl mokiniai turi prašyti mokytojo rakto. Pavyzdžiui, darbe tokia situacija būtų neįmanoma, juk niekam nereikia prašyti boso rakto nuo tualeto. Aplinkai mokykloje galiota tie patys reikalavimai kaip ir biurams, o jei jų nesilaikoma, tai galima įvardyti kaip diskriminaciją dėl amžiaus. Tiesa, tualetai rakinami todėl, kad vaikai juos kartais apgadina. Užrakinimas – tai savotiška bausmė, tačiau ji nelegali“, - aiškino pašnekovas.

Dar vienas dažnas vaikų rūpestis – kurį iš tėvų pasirinkti po skyrybų. Tuo tarpu tėvų elgesiu namuose ombudsmenui nesiskundžiama. Anot J. Riveros, neretai vaikai neidentifikuoja, kad yra pažeidžiamos jų teisės. Pavyzdžiui, jei vaikas mušamas, jis dažnai mano, kad padarė kažką ne taip. Kita vertus, mušimo atvejai, pašnekovo teigimu, namuose iš tiesų reti. Jei tai nutinka, kaimynai ar patys vaikai skambina policijai. Tuomet iškart įsijungia atitinkamos tarnybos, vaikas paimamas iš šeimos ir apgyvendinamas kitoje šeimoje arba valstybiniuose globos namuose, kur jis gauna kambarį su visais patogumais. Tačiau kad tėvai ilgam netektų globos, nutinka labai retai. Tuo metu su šeima dirba įvairūs specialistai, ji turi praeiti atitinkamus kursus. Po kurio laiko, tėvams įsipareigojus elgtis kitaip, vaikas paprastai grąžinamas.

„Už mušimą tėvai gali atsidurti kalėjime iki dvejų metų arba turi susimokėti didelę baudą. Tačiau visuomenėje vyrauja vaikų nemušimo nuotaikos. Šią vasarą buvo atvejis, kai restorane pietavo italų šeima. Tėvas trenkė vaikui, o šalia sėdintys švedai iš karto paskambino policijai – tėvas turėjo atsėdėti kalėjime dvi dienas. Visgi tai ne pagrindinė problema Švedijoje. Daug didesnė problema – darbas su rizikos vaikais, kurių tėvai priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, serga psichikos liga. Taip pat problema – psichologinis smurtas, kuris nereguliuojamas įstatymais“, - pasakojo J. Rivera.

Anot jo, yra ir kita medalio pusė – Švedijoje tėvai neretai stengiasi būti savo vaikų draugais, o ne prižiūrėtojais, todėl kartais neatsilaiko prieš jų prašymus, bijodami, kad pastarieji juos laikys pernelyg griežtais ir nemaloniais tėvais. Televizijoje netgi atsirado socialinė reklama, skatinanti tėvus nepirkti vaikams alkoholio. Mat pastarieji kartais vykdo net ir šiuos paauglių, išsiruošusių į vakarėlį, norus.

Vienuolikos metų berniukas savaitei buvo paliktas vienas

Su visai kitokia vaikų situacija susiduria pagalbos telefono linija, kurią prieš 40 metų įsteigė nevyriausybinė organizacija „Bris“. 2010 m. į šią organizaciją vaikai skambino ar rašė beveik 81 tūkst. kartų. Dar 34,6 tūkst. vaikų bendravo forume. Atsiradus naujosioms technologijoms, vis daugiau vaikų pasirenka virtualaus bendravimo formą, o besikreipiančių vaikų skaičius kasmet auga.

77 proc. besikreipiančių vaikų – mergaitės. Vidutinis amžius – 14 metų. Tarp problemų, kuriomis skundžiasi vaikai, vyrauja konfliktai su draugais (30,4 proc.), problemos mokykloje (26 proc.), nerimo jausmas ir įvairios baimės (25 proc.), vykstantys konfliktai šeimoje (18,5 proc.), patyčios (17,2 proc.), meilės reikalai (16,3 proc.), vienišumo jausmas (15,8 proc.), lytiniai santykiai (9,4 proc.), fizinis smurtas (9,1 proc.), tėvų skyrybos (7,5 proc.), mintys apie savižudybę (6,8 proc.), seksualinė prievarta (6,6 proc.).

Kaip pasakojo „Bris“ komunikacijos direktorė Cecilija Nauclér, visi vaikai lieka anonimais, tačiau savanoriai po ilgo pokalbio neretai prašo palikti kontaktus. Jei pasirodo, kad situacija rimta ir reikia kitų institucijų įsikišimo, prašoma vaiko leidimo perduoti joms informaciją, tačiau be vaiko žinios tai nedaroma.

„Dažnai skambinantys vaikai yra pikti, nes jie tiek daug visko jaučia, bet neturi su kuo pasikalbėti – tėvai arba neturi laiko pabūti su vaikais, arba nepriima jų problemų rimtai. Dažnai vaikai nesugeba tiksliai suformuluoti problemų, jie tiesiog nori išsikalbėti, jiems reikia, kad kažkas juos išklausytų, parodytų dėmesį. Pagaliau reikalavimai mokykloje jiems kyla, o ir tėvai tikisi, kad vaikas bus gražiausias, geriausias, sėkmingiausias ir visoks kitoks. Paaugliai nesijaučia galintys visus šiuos reikalavimus atitikti, jie tiesiog nori būti savimi. Todėl mes daug kalbame su vaikais apie tai, kad jie jau yra nuostabūs. Realių savižudybės atvejų neturėjome, bet tokios mintys vaikams kartais kyla – dėl įvairiausių priežasčių: patirto smurto, problemų šeimoje, tėvų skyrybų, situacijos, su kuria vaikas nesusitvarko“, - aiškino pašnekovė.

Taip pat skambina vaikai, kurių tėvai prarado darbą, todėl apimti depresijos arba tapo agresyvūs, pikti. Klausinėjama ir apie lytinį gyvenimą – kada reikėtų jį pradėti ir pan. Kartais paskambina jau nėščios paauglės, klausdamos, ką daryti.

„Mums skambina vaikai tiek iš vargingų, tiek iš turtingų šeimų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo istorija, kai vienuolikos metų berniukas buvo paliktas vienas. Motina išvažiavo slidinėti. Jis savaitę išbuvo namuose vienas, nes tėvas žadėjo jį paimti, bet to nepadarė. Kai namuose nebeliko maisto, vaikas mums paskambino. Tėvai po šio įvykio prarado vaiko globą“, - pasakojo C. Nauclér.

Švedijos vaikų pokalbių nuotrupos

„Tėtis kasdien rėkia ant manęs, todėl jaučiuosi mėšlo gabalu. Aš dažnai galvoju apie tai, kad norėčiau jį išprovokuoti, kad jis man trenktų, tuomet praneščiau apie tai ir nuo jo išsivaduočiau“.

„Tėtis nuolat mane apvardžiuoja bjauriais žodžiais. Dėl to aš labai išgyvenu. Ką man reikėtų daryti?“

„Mano patėvis žemina mane. Aš nebegaliu čia gyventi, bet kur aš dingsiu? Mama apie tai nieko nenori girdėti ir niekas nesiklauso manęs rimtai“.

„Man atrodo, kad vienintelis dalykas, kurio iš manęs nori draugas, yra seksas. Kai pasakiau, kad aš nenoriu, jis pareiškė, kad tuomet mes esame per daug skirtingi. Tačiau aš jį labai myliu, kad galiu padaryti bet ką, kad jo neprarasčiau“.

„Nors sakau mamai, kad ji pažeidžia įstatymus, kai mane muša, ji tik juokiasi, todėl aš nedrįstu kam nors apie tai pasakyti“.

„Mano tėvas vienintelis, kuris dirba šeimoje, todėl aš negaliu pasiskųsti, kad jis muša mane ir mano brolius bei seseris. Jei kas nors jam atsitiktų, mes neturėtume, už ką gyventi“.

„Aš turiu mėlynes ant viso kūno, tačiau jei apie tai kažkam pasakysiu, jis mane muš dar daugiau. Tačiau aš taip myliu savo vaikiną, kad nenoriu jo palikti. Aš tik noriu, kad jis liautųsi“.

Tai tik keletas ištraukų iš vaikų pokalbių. Anot C. Nauclér, dauguma vaikų Švedijoje gyvena labai gerai ir jie neturi jokių problemų. Kita vertus, išaiškinama tik apie 10 proc. smurto atvejų namuose. Nors mokyklose vyksta vaikų apklausos, jie vengia apie tai pranešti, nes žino, kad tuomet bus išvežti iš šeimos – bent jau kuriam laikui.

Lietuvos vaikų problemos – tos pačios

Lietuvos vaikai, skambinantys į Vaikų liniją, dažniausiai skundžiasi sunkumais su bendraamžiais (21,2 proc.), problemomis su tėvais (10,8 proc.), dėl patirtos prievartos (7,8 proc.), sveikatos sunkumų (6,2 proc.), patyčių (6,7 proc.). Laiškuose minimos patyčios (12,4 proc.), konfliktai su tėvais (10,3 proc.), psichologinės sveikatos problemos (10,2 proc.). Taigi vaikų problemos iš esmės neturi tautybės. Vis dėlto skirtumų yra. Švedų specialistai teigė, kad mintys savižudybę jų šalyje nėra dažnos, tuo tarpu Lietuvoje per metus nusižudo apie 55 vaikus ir jaunuolius, apie 10 kartų daugiau jų mėgina žudytis, beveik 40 proc. paauglių galvoja apie savižudybę.

„Savižudybių rodiklis Lietuvoje yra 4,2 kartų didesnis už ES vidurkį. Apie ketvirtadalį paauglių kenčia sistemingas patyčias mokykloje. Dažnai jie nedrįsta išsipasakoti artimiesiems ar mokytojams, todėl anoniminė pagalba telefonu arba internetu kai kuriems vaikams tampa bene vienintele galimybe su kuo nors pasikalbėti“, - teigė „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis.

2010 m. „Vaikų linija“ daugiausiai dėmesio sulaukė iš 12-15 metų paauglių (beveik 40 proc.). Trečdalis visų skambinančiųjų buvo 7-11 metų vaikai (31,1 proc.). 2010 metais skambinusių berniukų skaičius (40,1 proc.) tapo didesnis nei mergaičių (36,1 proc.). Ankstesniais metais jis buvo apylygis.