Gyvename informacinių technologijų amžiuje, todėl informacijos apie atsakingą tėvystę, apie tėvo vaidmenį šeimoje yra gerokai daugiau negu prieš dešimtmetį. Be to, vyrams keliami visai kiti reikalavimai.
Mūsų tėvų karta augo visuomenėje, kurioje buvo daug baimės, nepasitikėjimo, suvaržymo ir netikrumo. Vaikai buvo mokomi prisitaikyti, būti nuolankūs, nepastebimi. Jie išmoko nepasitikėti savimi, viskuo abejoti, nereikšti savo nuomonės. Griežtas, autoritarinis vaikų auklėjimas buvo suvokiamas kaip norma. Daugelyje šeimų tėvas – autoritetas, kurio prisibijodavo. Neretai jis atlikdavo ir baudėjo funkciją.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė, keičiasi požiūris ir į tėvystę, motinystę, auklėjimą. Kai kurie tėvai uoliai ruošiasi būsimai tėvystei suvokdami, kad to jų nemokė nė viename universitete, o būdai, kaip juos auklėjo tėvai, neatrodo priimtini. Ankstesnių kartų vyrai šiandien tikriausiai stebisi pamatę kryptingas pastangas būti geresniais tėvais ir demokratiškiau auklėti savo vaikus.
Vis daugiau jaunų, išsilavinusių vyrų kiek kitaip suvokia savo vaidmenį šeimoje: jie ruošiasi vaikelio atėjimui į šį pasaulį, su būsimomis mamytėmis lanko tėvystės mokyklėles, dalyvauja gimdyme, padeda rūpintis naujagimiu, kai kurie net pasiima tėvystės atostogas. Tai yra sveikintinos tendencijos.
Tačiau vis dar gaji nuomonė, ypač tarp vyresnės kartos žmonių, kad beržinė košė vaikams nepakenks. Liūdna girdėti, jog net Seime kyla diskusijų dėl tokių auklėjimo priemonių veiksmingumo. Ir tokiai nuomonei dažniau atstovauja vyrai. Konsultuojant šeimas taip pat tenka susidurti su stereotipais, kad vaikai nuo mažens turi būti paklusnūs, gerbti ir vertinti autoritetus, suprasti, jog tėvo žodis paskutinis.
Pagrindiniai tokių tėvų auklėjimo akcentai – disciplina, paklusnumas autoritetams, valdžios demonstravimas. Valdingi tėvai tikisi, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes, sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Dažnai jie nelinkę gilintis ir suprasti, kas geriausia jų atžaloms, nes mano, jog jie gali nuspręsti geriausiai.
Galimos tokio ypač griežto „tėviško“ auklėjimo pasekmės – vaikų nepasitikėjimas savimi, autoritetų baimė, daug labiau išreikštas nesaugumo jausmas. Kitas scenarijus – itin paklusnus ir bijantis autoritetingo tėvo vaikas mokykloje ima elgtis gana agresyviai bendraamžių atžvilgiu.
Įvairių tyrimų duomenimis, Lietuvos vaikai, palyginti su kitų Europos valstybių, yra vieni labiausiai besityčiojančių vienas iš kitų. Žinoma, vieno atsakymo nėra ir negali būti, kodėl tokios tendencijos, tačiau verta atsisukti ir į šeimą, į joje vyraujančius auklėjimo stilius bei tėvo ir motinos vaidmenis.
- Jūs sakote, kad nors vyro, kaip tėvo, vaidmuo pamažu keičiasi, tačiau ir moters bei vyro prigimties ignoruoti nevertėtų. Kodėl tai svarbu?
Vyrai daug dažniau dalijasi finansine našta su moterimis. Yra gana nemažai savarankiškų moterų, galinčių pasirūpinti šeimos finansais, jos taip pat siekia karjeros ir neapsiriboja vien vaikų auginimu. Persiskirstymas vaidmenimis vyksta, tačiau vis dėlto moters ir vyro prigimties ignoruoti tikrai negalime.
Vaikui vienodai svarbūs ir reikalingi abu tėvai. Skirtingais gyvenimo tarpsniais jų vaidmuo taip pat skirtingas. Kūdikiui mama yra saugumo, ramybės garantas. Tačiau tėčio vaidmuo ne mažiau reikšmingas, nes jo buvimas, artumas, palaikymas be galo svarbus mamos savijautai. Jei mama jaučiasi saugi, mylima, jai daug lengviau pasirūpinti vaikelio poreikiais.
Ūgtelėjęs mažylis vis labiau ima tyrinėti aplinką, kaskart atranda ką nors naujo ir įdomaus. Šiuo etapu tėtis yra tas, kuris padrąsina vaiką žengti pirmuosius žingsnius į pasaulį, taip padėdamas jam atsiskirti nuo mamos ir tapti savarankiškesniam.
Mama įkūnija besąlygišką meilę, globą, rūpestį, palaikymą, tėvas – tai drąsa, smalsumas, konkurencija, noras išbandyti kažką naujo, taisyklės, disciplina. Jis tarsi parodo vaikui pasaulį už šeimos ribų. Kaip ir visur, svarbiausia – atrasti vidinę pusiausvyrą šeimoje ir vengti kraštutinumų ar stereotipinių vaidmenų.
- Kaip kraštutinumai gali pasireikšti?
Vienas iš jų yra įsivaizdavimas, kad moteris gali užauginti vaiką viena ir vyras jai nereikalingas.
Deja, dalis šeimų išsiskiria, bet labai svarbu, kad asmeninės nuoskaudos netaptų svarbesnės už vaiko poreikius. Tai, ką vaikas gali pasiimti iš abiejų tėvų, yra skirtingi pasaulio suvokimai, skirtingos patirtys. Jie tampa vidiniais elgesio modeliais, kuriais jis remiasi visą gyvenimą.
Pavyzdžiui, mergaitės savęs kaip moters priėmimas, pasitikėjimas savimi bendraujant su vyrais labai priklausys nuo jos santykių su tėčiu.
Jei vaikystėje ji jautėsi mylima, giriama, vertinama tėčio, tikėtina, kad ji šią patirtį pritaikys ir kurdama brandžius santykius su priešinga lytimi.
Berniukas iš tėčio mokosi vyriškumo, siekti tikslo, konkurencijos. Stebint tėčio elgesį su mama formuojasi ir tam tikros nuostatos kitos lyties atžvilgiu. Augdamas berniukas siekia tapti toks kaip tėtis, identifikuojasi su tėčiu mėgdžiodamas jo elgesį, ypač tai būdinga 5–8 metų berniukams. Berniukai tiek darželyje, tiek mokykloje dažniau susiduria su moterimis, todėl tėtis – svarbus vyriškumo pavyzdys.
- Dauguma sociologų, psichologų pabrėžia, kad vyrų gebėjimas išreikšti savo jausmus, juos vertinti, užmegzti ir palaikyti emocinius ryšius dar tebėra silpnoji jų vieta. Kokia Jūsų nuomonė?
Auginant berniukus svarbu nesivadovauti įsisenėjusiais stereotipais, kad vyriškumas – tai gebėjimas būti stipriam, nerodyti savo jausmų. Mergaitėms leidžiama reikšti emocijas, apie jas kalbėti, jas rodyti. O berniukai dažniau girdi raginimus racionaliai mąstyti, remtis logika, nuslopinti jausmus – neverkti, nesiskųsti ir pan. Taip jausmai siejami su silpnumu.
John W. James, liūdesio tyrinėtojas, apie jį parašęs ne vieną knygą, 2007 metais atliko tyrimus. Jų duomenimis, vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna gavęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Iš tiesų, kuo labiau pažįstame savo jausmus, mokame juos įvardyti, tinkamai išreikšti, tuo mažiau jie mus veikia.
Jausmas yra reakcija į pasaulį, informacija mums, kaip mes jaučiamės, kas mums darosi. Stiprūs, neįsisąmoninti jausmai niekur nedingsta, ilgainiui jie turi įtakos mūsų fizinei ir psichinei sveikatai. Neišreikšti jausmai gali sukelti įvairius negalavimus ir ligas. Vyrai, patekę į sunkias gyvenimo situacijas, kurios sukelia smarkius, sunkius jausmus, jų išsigąsta ir dažniau bando juos slopinti. Deja, destruktyviais būdais.
Jie labiau linkę į priklausomybę, rizikingą elgseną, o palyginę savižudybių Lietuvoje statistikos duomenis matome didelį kontrastą tarp lyčių. Vyrai nusižudo penkis kartus dažniau negu moterys. Taigi jie neturėtų bijoti rodyti savo jausmų, to mokyti ir vaikus, ypač berniukus, atpažinti, suprasti, kas jiems darosi, o esant sunkumams ieškoti pagalbos.
- Šiandien nemažai tėvų stengiasi savo vaikams pirmiausia būti draugai. Kokie tokių santykių privalumai ir trūkumai?
Tai, kad auklėjimo, bendravimo stilius keičiasi, natūralu. Tačiau yra riba, kurios nepatarčiau peržengti. Tėvams reikėtų suprasti: jie neturi būti tik draugai, jie pirmiausia privalo būti tėvai, kurie sugeba vaiką suprasti, išklausyti, atpažinti ir tenkinti jo poreikius, tačiau kartu nubrėžia aiškias ribas, tarsi liniją tarp to, kas galima ir ne.
Reiklumas netrukdo būti jautriam, užjaučiančiam, rūpestingam, tačiau jis būtinas. Tėvai yra pirmieji, kurie tas ribas brėžia ir susiduria su vaikų priešiškumu, nenoru jų paisyti. Jei auklėjama taip, kad atžalai viskas leidžiama, einama prie kito kraštutinumo, vaikas jaučiasi nesaugus, nesugeba suprasti, kas yra kas.
Svarbu ir tai, kad taisyklės ar reikalavimai būtų adekvatūs vaiko amžiui ir nuoseklūs. Natūralu, jog pirmaisiais gyvenimo metais mažylio poreikiai tenkinami besąlygiškai, šiuo etapu svarbiausia – jaustis saugiam, mylimam. Tačiau vaikui augant ir pamažu susipažįstant su pasauliu, atsiranda ir pirmųjų draudimų.
Tada labai svarbus tampa tėčio vaidmuo: mokyti vaiką pirmiausia priimti šeimos, o vėliau kitos socialinės grupės (darželio, mokyklos) taisykles. Reiklumu tėvai siekia savo atžalas integruoti į šeimą, į visuomenę, kelia jiems suaugusiųjų reikalavimus, moko disciplinos, gebėjimo prisitaikyti ir atsižvelgti į kito poreikius.
Vaikai negimsta savaime drausmingi, mandagūs, tolerantiški, pasitikintys savimi. Juos to reikia išmokyti, o pirmieji mokytojai – tėvai. Taigi, tėvai pirmiausia turi nustatyti taisykles, o jau tada gali būti gerais vaikų draugais.
