Skambina ir dėl prasidėjusio brendimo
Kadangi psichologinė linija yra anoniminė, skambinančiųjų neprašoma nurodyti savo amžiaus. Metai paaiškėja tik iš pokalbio detalių, – pasakoja „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.
Vyresni labiau linkę į savižudybes
Iš vyresnio amžiaus vaikų, kaip sako psichologas, dažniau sulaukiama skambučių „su savižudybės rizika“. Paprašytas atskleisti to priežastis, P. Skruibis sako, jog tokią reakciją paprastai sukelia problemų visuma.
„Pavyzdžiui, gal vaikas labai nesutaria su tėvais, šeimoje nuolat patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą“, – sako pašnekovas.
Paprašytas išsamiau apibūdinti psichologinę prievartą, aiškina: „Pavyzdžiui, vaikas patiria nuolatinį psichologinį spaudimą, yra sistemingai žeminamas: „Esi niekam tikęs. Iš tavęs nieko nebus“. Dažnai psichologinė prievarta patiriama kartu su fizine. Bet vaikas gali būti ir nemušamas, bet patirti įtampą dėl nuolatinių grasinimų“.
Skambučių iš jaunesnių nei 10-ies metų vaikų sulaukiama apie 25 per dieną.
Ar fiksuojama, koks yra skambinančiųjų iš kaimo vietovių bei miestų santykis?
„To nežinome, nes neklausiame. Bet jei ir žinotume, iškiltų ir kitas klausimas. Nebūtinai tos vietovės, iš kurių skambinama dažniausiai, turi daugiausiai rūpesčių. Gal kiti tiesiog nežino apie šią galimybę?“ – sako P. Skruibis.
5 svarbūs ženklai
Paprašytas psichologas išvardija išorinius požymius, kurie tėvams, kaimynams, pedagogams ar kitiems šalia vaiko esantiems žmonėms gali rodyti apie jo patiriamą itin didelę psichologinę įtampą.
„Vaikas nuolat atrodo nelaimingas. Tai nėra normalu. Vadinasi, tai lemia kažkokios priežastys. Kitas signalas – vaiko, ypač jaunesnio amžiaus, patiriami dažni pilvo, skrandžio skausmai. Jis dar nemoka žodžiais išreikšti savo jausmų, tad jam paprasčiau yra skųstis skausmais. Apie seksualinę prievartą, ypač patiriamą mažų vaikų, gali signalizuoti neadekvačiai seksualus elgesys. Dar vienas psichologinės įtampos ženklas – negebėjimas susikaupti, susikoncentruoti pamokai. Ypač jeigu anksčiau tokių problemų nebuvo, mokymosi rezultatai krenta žemyn. Žinoma, jei vaikas šeimoje patiria įtampą, girdi konfliktus, jo galva užimta visai kitais dalykais, o ne mokslais. Be abejo, būtina atkreipti dėmesį į vaiką, jei jis pradeda žalotis ar bent užsimena apie tai“.
Psichologas akcentuoja vieną bendrą principą - jeigu vaiko elgesyje bent kas nors kelia nerimą, reikia tuo susirūpinti, nors ir vengti daryti skubias išvadas.
Netoleruotinas joks smurtas
O ką specialistas patartų sutuoktiniams, kurie iš savo antros pusės patiria kokios nors formos smurtą, šeimoje vaikai regi konfliktus, bet nesiskiriama būtent dėl jų?
„Geriausia būtų, jei mūsų visuomenė ir atskiri jos nariai netoleruotų jokio smurto. Nesvarbu, kokio. Ir nėra tokio dalyko, kaip „jeigu truputį pamuša, tai nieko tokio. Svarbu, kad nedaug, nesmarkiai“. Joks kiekis smurto neturi būti priimtinas“, – sako psichologas.
Sprendžia pati mokykla
Straipsnio autorei sovietmečiu teko mokytis provincijos devynmetėje mokykloje, kurioje per kelerius metus nusižudė du mokiniai. Į tai buvo sureaguota. Iš sostinės atvyko psichologų komanda, dirbo su kiekviena klase, specialistai asmeniškai dirbo su kiekvienos klasės lyderiu bei atstumtuoju, kurie buvo nustatyti iš anonimiškų moksleivių anketų. O kaip į mokyklos psichologines krizes reaguojama dabar?
„Iniciatyvą dėl problemų sprendimo būdo priima pati mokykla, – aiškina VLMEDICINA.LT pašnekovas. – Kiekviename mieste veikia Psichologinė pedagoginė tarnyba, daugelyje mokyklų dirba ir psichologai“.
Deja, kiek P. Skruibiui tenka išgirsti iš kolegų, toli gražu ne visos mokyklos skuba pasinaudoti joms prieinamais resursais.
Provincijoje psichologo prisibijo?
O mokiniai ar veržiasi į individualius pokalbius su mokyklų psichologais? Paaiškindamas, jog komentuoti mokyklų psichologų darbą iš tiesų nesanti jo kompetencija, „Jaunimo linijos“ vadovas vis dėlto sako, jog kartais, ypač mažesniuose miesteliuose, priimti individualias psichologo konsultacijas (ir nebūtinai – mokykloje) iš tiesų būna keblu: „Kadangi miestelyje vienas kitą pažįsta, žmonės baiminasi, kad psichologas pokalbio detalių neatskleistų kitiems. Vilniuje paprasčiau, nes tą psichologą sutikti kur nors gatvėje ar parduotuvėje mažai tikėtina“.
