Vakarų medicina šį reiškinį aiškina pilvo diegliais. Manoma, kad dieglių priežastis gali būti nepakankamai subrendusi kūdikio virškinimo sistema, žarnų raumenų spazmai arba į virškinamąjį traktą patekęs oras. Žodžiu, vakariečiai dėl kūdikio dieglių yra linkę kaltinti pilvą: žindančios mamos bando keisti savo mitybą, o maitinančios iš buteliuko – mišinių rūšį.
Tačiau antropologiniai tyrinėjimai atskleidžia, kad ne visas pasaulis pirmaisiais mėnesiais pasireiškiantį stiprų ir nenumaldomą kūdikio verkimą aiškina pilve vykstančiais procesais. Antropologė Alma Gottlieb teigia, kad Vakarų Afrikoje Dramblio Kaulo Krante gyvenanti bengų gentis turi visiškai kitokį „dieglių“ aiškinimą.
Bengų kultūroje tikima, kad kūdikis atėjo iš anapusinio, pomirtinio, protėvių pasaulio. Kol nenukritusi virkštelė, kūdikis laikomas apskritai dar tebegyvenančiu anapus. Virkštetei nukritus, bengų įsitikinimu, kūdikis jau yra gimęs, tačiau vis dar gyvena ir šiame, ir aname pasaulyje.
Iš pradžių jis su anuo pasauliu – ten turėta šeima, tėvais bei visu savo gyvenimu – išlaiko stipresnį ryšį nei su žemiškuoju. Vaikas anapusinį savo gyvenimą gautinai pamiršta ir visiškai integruojasi į naują šeimą tik sulaukęs septynerių metų.
Bengų įsitikinimu, kūdikio perėjimas iš vieno į kitą pasaulį nėra labai paprastas: jam reikia atsisakyti viso, ką jis turėjo ten ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių . Tad paprastas verksmas laikomas natūraliu reiškiniu. Jis tiesiog ženklina tai, kad kūdikis patiria įvairių dvasinių išgyvenimų, palikdamas vieną ir įeidamas į kitą pasaulį. Tačiau jei verksmas virsta kasdieniu kelias valandas trunkančiu rėkimu, jis interpretuojamas taip: „aš ilgiuosi savo ankstesniųjų namų. Prašau, duokite ką nors, kas man juos primintų.“ Varginančio kūdikio verksmo priežastimi bengai laiko visai ne fiziologinius procesus. Jiems tai yra ženklas, kad vaikui reikia pagalbos jo dvasinėje kelionėje.
Tada kūdikio motina eina pas pranašautoją aiškintis, ko reikia jos vaikui. Dažnu atveju pranašautojas nurodo, kad vaikui reikia kriauklyčių vėrinio. „Kiekvienas vaikas tik gimęs turi gauti kriauklyčių papuošalą. Kriauklytės buvo svarbi valiuta mūsų protėviams. Jos primena vaikui gyvenimą su jais“, - mano bengai. Jei vieną kriauklyčių pauošalą vaikas jau turi, jam gai reikėti dar vieno. Pranašautojas gali nustatyti ir kitą priežastį: vaikas verkia, nes jis nori būti šaukiamas vardu, kuriuo buvo vadinamas anapusiniame gyvenime.
A.Gottlieb aprašo atvejį: mėnesio kūdikis vardu Kouassi verkė dieną ir naktį. Pranašautojas jo motinai paaiškino, kad Kouassi nori dviejų apyrankių ant kairės rankos: vienos iš kriauklyčių, kitos sidabrinės. Kita verksmo priežastis – vaikui duotas neteisingas vardas. Kūdikis ilgisi savo ankstesniojo vardo Anie. Pasak pasakotojų, išsprendus šias problemas, vaikas verkti nustojo.
Bengų įsitikinimu, tėvai turi daryti visa, kas tik įmanoma, kad vaikui šiame pasaulyje gyventi būtų gera ir saugu: žindyti, reaguoti į jo verksmą, nešioti, kartu su juo miegoti, slaugyti susirgus, esant reikalui kreiptis į pranašautoją. Kitu atveju, vaikas gali pats nuspręsti grįžti anapus. Vaiką atsiimti gali nuspręsti ir anapusiniai jo tėvai.
Antropologė konstatuoja, kad apskritai bengai su kūdikiu elgiasi labai pagarbiai: kaip su asmeniu, turinčiu savo norus ir atsiminimus. Tai siejasi su jų tikėjimu, kad kūdikis – konkretaus protėvio reinkarnacija. Ne tik tėvai bet visi aplinkiniai pastebėję net ir paties mažiausio kūdikio nerimą, kreipiasi tiesiai į jį patį ir klausia, kas jį neramina. Pasak antropologės, tas pats suaugusysis, kuris kūdikiui uždavė klausimą, pats į jį ir atsako, kūdikio neramumą aiškindamas norais, kurių, vakariečių supratimu, kūdikis dar negalėtų turėti.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
